Liturginės formos sekmadieniams ir šventėms

Reminiscere
BIBLIJOS VOTUMAS

Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus,
kai tebebuvome nusidėjėliai (Rom.5,8).

ĮŽANGINIS PRIEGIESMIS

Neužmiršk, Viešpatie, savo gailestingumo ir ištikimosios meilės; *

Neleisk mano priešams džiūgauti. *

(Ps.) Į tave, Viešpatie, keliu širdį. Tavimi, mano Dieve, pasitikiu. *

Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai. *

(Ps.25,6.2b.1.2a)

[Neužmiršk, Viešpatie, savo gailestingumo ir ištikimosios meilės; *

Neleisk mano priešams džiūgauti. *

DIENOS MALDA

Dieve, tu regi, kad mums neužtenka stiprybės; saugok mus iš vidaus ir išorės, kad būtume apginti nuo visų kūniškų nelaimių ir nuo blogų minčių, kurios gali pakenkti mūsų sielai; meldžiame to per tavo Sūnų, Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris gyvena ir viešpatauja su tavimi ir Šventąja Dvasia, vienas Dievas per amžių amžius. Amen.

Gailestingasis, amžinasis Dieve, tu nepagailėjai savo vienatinio Sūnaus, bet atidavei jį už mus visus, kad jis ant kryžiaus neštų mūsų nuodėmes; padėk mūsų širdims šio tikėjimo niekuomet neišsižadėti ir nenusiminti; meldžiame to per tą patį tavo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris gyvena ir viešpatauja su tavimi ir Šventąja Dvasia, vienas Dievas per amžių amžius. Amen.

ŠVENTO RAŠTO SKAITINIAI

SENASIS TESTAMENTAS

Tebūna man leista sugiedoti savo mylimajam meilės giesmę apie jo vynuogyną: Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. Jis išpureno žemę, išrinko akmenis ir apsodino geriausiomis vynuogėmis. Viduryje pastatė bokštą sargui ir įrengė jame net vyno spaudyklą. Tikėjosi auginti vynuoges, bet prisiaugino rūgštuogių.

“Taigi dabar, Jeruzalės gyventojai ir Judo vyrai, prašau spręsti mano bylą ir mano vynuogyno. Ką dar reikėjo padaryti mano vynuogynui, ko aš jame nepadariau? Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges? Dabar jums pasakysiu, ką ketinu daryti savo vynuogynui: išrausiu gyvatvorę, ir jis bus nuniokotas, nugriausiu sieną, ir jis bus ištryptas. Taip! Paversiu jį dykviete: nebebus jis genimas nei purenamas, apžels erškėčiais ir usnimis. Debesims įsakysiu, kad nelietų ant jo lietaus.”

Galybių Viešpaties vynuogynas ­ Izraelio namai, o daigai, kuriais jis gėrėjosi, ­ vyrai iš Judo. Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo praliejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas!

Iz.5, 1-7

LAIŠKAS

Išteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė ­ išmėgintą dorybę, išmėginta dorybė ­ viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.

Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti jo krauju, būsime jo išgelbėti nuo rūstybės. Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti. Negana to, dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino.

Rom.5, 1-5 (6-11)

AMEN POSMAS

Viešpats mano šviesa ir išgelbėjimas, tad ko turėčiau bijotis? Viešpats mano gyvenimo tvirtovė, tad prieš ką turėčiau drebėti? Amen! (Ps.27,1)

EVANGELIJA

Ir pradėjo Jėzus kalbėti jiems palyginimais: “Vienas žmogus įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį ūkininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus metui, jis nusiuntė pas ūkininkus tarną atsiimti iš ūkininkų savosios vaisių dalies. Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis. Tuomet jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie jį sužeidė į galvą ir iškoneveikė. Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė, ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė. Dar vieną turėjo ­ mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: ‘Jie drovėsis mano sūnaus.’ Bet ūkininkai ėmė tartis: ‘Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas.’ Ir nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno. Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys ūkininkus ir atiduos vynuogyną kitiems. Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta, ir mūsų akims tai nuostabą kelia.”

Anie suko galvą, kaip jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę jį, pasitraukė.

Mk.12, 1-12