Liturginės formos sekmadieniams ir šventėms

Judica
BIBLIJOS VOTUMAS

Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės
atiduoti kaip išpirkos už daugelį (Mt.20,28).

ĮŽANGINIS PRIEGIESMIS

Išteisink mane, Dieve, *

Nuo klastingo ir nesąžiningo žmogaus gelbėk mane. *

(Ps) Siųsk savo šviesą ir tiesą, *

Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai. *

(Ps.43,1.2a.4)

[Išteisink mane, Dieve, *

Nuo klastingo ir nesąžiningo žmogaus gelbėk mane. *

DIENOS MALDA

Visagali Dieve, gailestingai pažvelk į savo šeimą ir savo malone valdyk jos kūną bei sergėk jos sielą; meldžiame to per tavo Sūnų, Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris gyvena ir viešpatauja su tavimi ir Šventąja Dvasia, vienas Dievas per amžių amžius. Amen.

Ištikimasis Dieve, gailestingasis Tėve, padėk mums silpniems tikinčia širdimi priimti Viešpatie kančios naudą ir vaisius - tai yra malonę ir mūsų nuodėmių atleidimą, lygiai kaip mes per šventąjį tavo Sūnaus žodį jo šventą kūną ir kraują, už mus atiduotą ir pralietą, tikrai priimame duonoje ir vyne; meldžiame to per tą patį tavo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris gyvena ir viešpatauja su tavimi ir Šventąja Dvasia, vienas Dievas per amžių amžius. Amen.

ŠVENTO RAŠTO SKAITINIAI

SENASIS TESTAMENTAS

Po šių įvykių Dievas išbandė Abraomą. Jis tarė jam: “Abraomai!” Šis atsiliepė: “Aš čia!” ­ “Paimk savo sūnų, ­ tęsė jis, ­ savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau nurodysiu.”

Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką. Prisiskaldęs malkų deginamajai aukai, jis leidosi kelionėn į vietą, apie kurią jam buvo kalbėjęs Dievas. Trečią dieną Abraomas pakėlė akis ir iš tolo pamatė tą vietą. “Pabūkite čia su asilu, ­ paliepė jis tarnams, ­ berniukas ir aš kopsime į ten. Pagarbinsime ir sugrįšime pas jus.”

Abraomas paėmė malkų deginamajai aukai ir uždėjo jas savo sūnui Izaokui, o ugnį ir peilį nešėsi savo paties rankose. Jiedu tęsė kelionę. Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abraomą: “Tėve!” ­ “Aš čia, mano sūnau”, ­ atsiliepė šis. Jis tarė: “Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?” Abraomas atsakė: “Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau.” Ir jiedu drauge ėjo toliau.

Atėjo jiedu į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų. Tuomet Abraomas ištiesė ranką ir pakėlė peilį savo sūnui paaukoti. Bet Viešpaties angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas: “Abraomai! Abraomai!” ­ “Aš čia!” ­ atsiliepė jis. “Nekelk rankos prieš berniuką, ­ tęsė, ­ nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienturtį sūnų.” Pakėlęs akis Abraomas pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus.

1Moz.22, 1-13

LAIŠKAS

Savo žemiško gyvenimo dienomis, garsiai šaukdamas ir liedamas ašaras, jis siuntė prašymus bei maldavimus tam, kuris galėjo jį išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbios baimės. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi.

Hbr.5, 7-9

AMEN POSMAS

Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžiną gyvenimą. Amen! (Jn.3,14)

EVANGELIJA

Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: “Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime.” Jis atsakė: “O ko norite, kad jums padaryčiau?” Jie tarė: “Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam ­ kairėje?” Jėzus atsakė: “Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?” Jie sako: “Galime.” Bet Jėzus jiems pasakė: “Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje; tai bus tiems, kuriems paskirta.” Tai išgirdę, dešimt kitų supyko ant Jokūbo ir Jono.

Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: “Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.”

Mk.10, 35-45