Naujienos

Tvorelėje – antkapiai?

Nuėję pažiūrėti įsitikinome – šimtus kartų vaikščiojome, bet kol Snieguolė nepabadė pirštu, neatkreipdavome dėmesio, kad pylimuose išmūrytuose įvažiavimuose sumūryti apdirbti akmenys. Iš tiesų, įvažiavime į estradą iš Pilies pusės matėsi akmuo su apverstais aukštyn kojomis (gal todėl ir neužkliūdavo?) skaitmenimis 1933. Keliasdešimties centimetrų dydžio akmuo aiškiai apdirbtas rankomis, jo kraštinės stačios. Dekoratyvinėje įvažiavimo tvorelėje pastebėjome ir dar keletą akmenų su aiškiais apdirbimo požymiais.

Taip pat betone kyšojo ir kelios aštuoniakampės apie dešimties centimetrų storio ir keliolikos centimetrų diametro degto molio plytelės. Iš kur šie akmenys? Kaip jie atsirado estrados tvorelėje?

Betonas liudijo viena – akmenys įmūryti jau tarybiniais laikais, kai 1965 metais buvo pilami estrados pylimai. Akmenų dydis lyg ir prieštaravo versijai, kad jie į estradą atkeliavo iš senųjų žydų kapinių, nes buvo per maži. O ir kam juos vežti iš Latvygalos gatvės, kai griuvėsių karo nuniokotuose Biržuose pakako ir miesto centre? Dar įdomiau buvo sužinoti, iš kur atsirado plytelės. Panašiomis iš molio pagamintomis ir išdegtomis plytelėmis Radvilų laikais buvo išklotas Pilies rūmų rūsys. Tačiau tvirtovėje buvo naudojamos panašaus dydžio, tačiau keturkampės plytelės. Šios buvo aštuoniakampės.

Estradoje – liuteronų palikimas

Rebusą padėjo išspręsti pro šalį ėjęs evangelikų reformatų kunigas Rimas Mikalauskas:

– Panašiomis iš degto molio pagamintomis plytelėmis buvo grįstas dabartinėje J. Janonio aikštėje buvusios liuteronų bažnyčios šventorius. Šalia Biržų tvirtovės buvusi liuteronų bažnyčia būdavo nuolat griaunama kiekvieno švedų užpuolimo metu, tačiau vis atsistatydavo. Mūrinė liuteronų bažnyčia ir bokštas buvo pastatyti 1853, o Biržų liuteronų parapijoje 1908 metais buvo net 4500 parapijiečių. Deja, 1944 metų vasarą liuteronų bažnyčia buvo smarkiai apdegusi, tačiau visi mūrai išliko. Ko nepadarė karas, padarė sovietiniai valdininkai. Nors pastatas buvo pripažintas valstybės saugomu architektūros paminklu, 1957 metais buvo nutarta jį nugriauti. Liuteronų bendruomenė saugop dokumentą, kuris liudija, kad Biržų vykdomojo komiteto pirmininkas St. Jankauskas, įtraukęs į komisiją dar keletą valdininkų ir inžinierių, be jokių derinimų su Vilniuje esančiais paminklosaugininkais nutarė: „1. Išdegusi maldos namų mūrinė dėžė nėra architektūrinis paminklas. 2. Buvusių maldos namų liekanos randasi miesto centre ir trukdo miesto išplanavimui ir užstatymui. 3. Esamoji maldos namų dėžė iki šio laiko stovėdama be stogo pradėjusi deformuotis ir gali būti galimybė išgriūti sienoms, kas gali sudaryti atvejus nelaimingiems atsitikimams, tuo labiau, kad dėžė stovi praeinamoje žmonių vietoje prie turgaus. 4. Komisija prieina išvados, kad minimą maldos namų dėžę yra būtina nugriauti“.

1961 m. kovo 29 d., per Didįjį Ketvirtadienį ir Didįjį Penktadienį, liuteronų bažnyčia buvo nugriauta. Mačiusiųjų tvirtinimu, jos bokštą vos įveikė du traktoriai “Staliniec” – tai rodo, jog bažnyčios mūrai buvo pakankamai tvirti ir tereikėjo uždengti stogą ir suremontuoti bažnyčios vidų.

Nugriovus liuteronų bažnyčią, jos plytos buvo panaudotos kaip statybinė medžiaga Vytauto gatvėje statomiems namams. Matyt, dalis liuteronų šventoriuje buvusių antkapių, šlifuotų akmenų bei grindinių plytelių atsidūrė ir 1965 metais supiltoje estradoje.

Šokiai ir linksmybės… ant kapų

Tačiau gali būti, kad sovietinė valdžia, norėdama nuo žmonių paslėpti pačiame miesto centre, prie pilies ir ežero, esančią reformatų bažnyčią estrados pylimais, nė nepasivargino gabenti akmenų iš kitos Vytauto gatvės pusės, nes jų buvo vietoje.

Dabartinėje miesto estrados vietoje nuo Radvilų laikų šalia reformatų bažnyčios šventoriaus nuo XVII a., vos tik apie tvirtovę ėmė dygti Biržų miestas, buvo laidojami žmonės. Jų palaikų prieš kelerius metus rasta šalia pačios bažnyčios pastato, tačiau kapinaitės neabejotinai buvo ir po dabartine estrada.

1960–1965 metais archeologas Jonas Mekas Biržuose atliko archeologinius kasinėjimus. Į oficialias jo pateiktas ataskaitas pateko ne visa medžiaga.

Archeologė Roma Songailaitė paskelbė J. Meko dienoraščių fragmentus: „Biržų rajono vadovai, tarybinės santvarkos 25 metų sukakčiai Lietuvoje pažymėti sumanė šalia reformatų bažnyčios pastatyti iš žemių pylimų estradą. Stumdant žemes ir kasant drenažo griovį užsidurta ant stambių mūro pamatų“.

Toliau archeologas rašo, kad buvo aptikta 90 metrų ilgio gynybinės Biržų miesto sienos pamatų ir 8, 6 x 9,2 m dydžio bokšto pamatai. Kasant dabartinę estrados aikštelę skersai kertantį drenažo griovį, kai buvo pajudinti gilesni žemės sluoksniai atsidengė kapų žymės, kapaduobių kontūrai su žmonių kaulais. Pasak J. Meko, rasta 12 kapaviečių.

Šis archeologo radinys buvo nutylėtas, į oficialias ataskaitas nepateko, nes tuometinei valdžiai būtų tekę pripažinti, kad estrada pastatyta ant senųjų reformatų kapinių, kuriose žmonės laidoti nuo XVII amžiaus vidurio.

Beje, mes ne tik šokame ant savo protėvių kaulų. Išgėrę alaus sovietinės valdžios (ir savo neišmanymo dėka) protėvių atminimą išniekiname dar kartą. Statant lauko išvietę, kuri yra už estrados einant ežero link, teko kasti nemažą duobę. Kasant išvietės duobę, taip pat buvo aptikti palaidojimai. Niekas apie būsimo tualeto vietoje aptiktus kapus neskelbė ir darbų nestabdė. Rastus žmonių kaulus patyliukais pašalino ir lauko tualetas pastatytas ten, kur ir buvo planuota. Mes visi iki šiol sėkmingai juo naudojamės. Bent jau tie, kas nežino, ant ko jis pastatytas…

Užteks šokti ant protėvių kaulų

Tai tokias iš karto kelias liūdnas istorijas paporino vos keli miesto estrados dekoratyvinėje sienelėje įmūryti akmenys su mūsų protėvių įdėto darbo žymėmis. Bet ar mums tai rūpi? Ar gali būti svarbūs keli akmenys, kai ir toliau ant protėvių kapų dainuoja yvos ir cicinai, o mes, besididžiuodami, kad parsivežame tremtyje žuvusių tėvų ir senelių kaulus iš Sibiro, vakarais einame pašokti ant protėvių kapų. Ką ten pašokti – iškilus reikalui nevengiame užsukti ir į išvietę ant kapo…

O gal šie argumentai paspartintų estrados pylimų nugriovimą? Gal pagaliau atėjo laikas Biržuose surasti kitą vietą masinėms šventėms ir linksmybėms ir užteks šokti ant protėvių kaulų?

Dalius Mikelionis

„Biržiečių žodis“

D. Mikelionio nuotr.

Selonija.lt