Pareiškimai ir rezoliucijos

Gerbiamas deputate Petrai Gražuli,

Dėkoju už laišką ir klausimus, liečiančius Lietuvos Reformatų Bažnyčią.

Pirmiausia prisiimdamas visą atsakomybę teigiu, kad iki 2002 m. nebuvo precedento, kad Lietuvos teritorijoje būtų buvusios dvi Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios.

Lietuvos Reformatų Bažnyčia, save vadinusi Unitas Lithuaniae, susiformavo 1557 m. įvykus pirmajam sinodui Vilniuje. Sukrėsta 1562-1563 m. įvykių, kada nuo jos atsiskyrė antitrinitarinės grupės, Bažnyčia visą laiką demonstravo vidinę ir išorinę vienybę. 1591 m. ji vienijo apie 200 parapijų, 1650 m. – apie 140, 1768 m. – 38 parapijas. Bažnyčia de jure buvo pripažinta tik 1768 ir 1775 m., kuomet LDK ir Lenkijos protestantai atgavo teises ir privilegijas. Laikotarpiuose 1768, 1775-1795 m., 1795-1918 m., 1918-1940 m., 1940-1990 m., 1990-2002 m. Lietuvos teritorijoje buvo tik viena Lietuvos Reformatų Bažnyčia. Tik nuo 2002 m. Lietuvoje yra dvi Reformatų Bažnyčios, su atskirais administravimo ir valdymo organais.

Vadovaudamasis Lietuvos Liuteronų Bažnyčios pozicija, nesiimu vertinti Reformatų Bažnyčių tarpusavio konflikto. Liuteronų Bažnyčia tai laiko abiejų Reformatų Bažnyčių vidiniu reikalu. Šiuo atveju norėčiau pakomentuoti tik istoriko dr. A. Baublio 2003.03.27 Pažymą "Dėl Lietuvos evangelikų Reformatų Bažnyčios ‚Unitas Lithuaniae‘ Sinodo"

adresuoto LR Teisingumo ministerijos sekretoriui R. Kūgiui.

Pirmiausia stebėtina, kad istorikas nė žodžiu neužsimena fakto, kad iki 2002 m. Lietuvoje buvo tik viena Reformatų Bažnyčia. Tai nutylėdamas A. Baublys teigia, kad abi konfliktuojančios Reformatų Bažnyčios pusės sušaukė savo sinodus teisėtai, todėl valstybė ir jos institucijos negali ginčyti šio Bažnyčios skilimo precedento. Tuo sekant teisingumo ministerija, suteikdama juridines teises naujam tradicinės konfesijos juridiniam asmeniui, „tik konstatuoja įvykusį tradicinės Lietuvos bažnyčios administracinio skilimo faktą.“

Kaip precedentą kelių tradicinių tos pačios doktrinos ir liturginių apeigų bendruomenių egzistavimą A. Baublys Teisingumo Ministerijai pateikia epizodą iš tarpukario Liuteronų Bažnyčios gyvenimo. Jis tvirtina, kad „Liuteronų Bažnyčia Lietuvoje buvo suskaldyta į tris sinodus“, teigdamas, kad nacionalinis Sinodas „prilygsta savarankiškai bažnyčiai.“ Toks teiginys rodo arba šio istoriko mokslinės kompetencijos trūkumą, arba tai galima laikyti sąmoningu iškraipytų istorinių faktų pateikimu Teisingumo Ministerijai. Pateikdamas faktą apie tris tautinius sinodus su paaiškinimu, kad sinodas „prilygsta savarankiškai bažnyčiai,“ A. Baublys Teisingumo Ministerijai sudaro įspūdį, kad tarpukario Lietuvoje veikė trys savarankiškos Liuteronų Bažnyčios. Drįstu pareikšti, kad Lietuvoje 1918-1940 m. buvo tik viena Lietuvos Liuteronų Bažnyčia. Bažnyčią į tris tautinius sinodus skaldė ne valstybė, kaip teigia istorikas, bet lietuvių, latvių ir vokiečių tautinės grupės, kurios nuo 1921 m. tarpusavio susitarimu pradėjo šaukti savus tautinius sinodus. Šių tautinių sinodų sprendimai konsistorijai neturėjo jokios juridinės galios. Tarpukario Lietuvos Respublikos Vyriausybė nebuvo suinteresuota kelių liuteronų bažnyčių atsiradimu, todėl pripažino tik vieną Lietuvos Liuteronų Bažnyčią, su konsistorija Kaune, į kurią minėtos trys tautinės grupės deleguodavo po du atstovus. 1934 m. Lietuvos vokiečių liuteronų tautinė grupė pabandė įkurti „Lietuvos vokiečių liuteronų bažnyčią“ ir pateikė tvirtinimui naujos bažnyčios statuto projektą. Lietuvos Respublikos vyriausybė ne tik atmetė dar vienos liuteronų bažnyčios buvimo Lietuvoje galimybę, bet nuo 1939 m. pritarė konsistorijai, kuri nusprendė daugiau nebeleisti sušaukti tautinių sinodų.

Mažai kuo pagrįstas yra A. Baublio teiginys, kad vertinant šiandieninį Reformatų Bažnyčios skilimą galima remtis „tarpukario Vilniaus ir Biržų reformatų Sinodų pavyzdžiu.“ Nuo 1920 m. Vilniaus kraštas buvo jėga atplėštas nuo Lietuvos ir dalis Vilniaus krašto reformatų parapijų ne savo noru atsidūrė Lenkijos teritorijoje. Pats Vilniaus distriktas ir toliau laikė save istorine Lietuvos Reformatų Bažnyčios dalimi ir atsisakė priklausyti Lenkijos Reformatų Bažnyčiai. Vilniaus distrikto pozicija neturi nieko bendro su skilimu Reformatų Bažnyčioje, bet priešingai rodo, kad net dėl geopolitinių įvykių svetimoje teritorijoje atsidūrusi Lietuvos Reformatų Bažnyčios dalis nenorėjo būti Lenkijos Reformatų Bažnyčios dalimi. Tuo tarpu A. Baublys nieko nekalba apie istorinį bažnyčios vientisumą, bet akcentuoja 1920 m. įvykių nulemtą bažnyčios suskaldymą. Pateikdamas šį faktą jis dar kartą nutyli, kad per visą 1918-1940 nepriklausomos Lietuvos laikotarpį respublikos teritorijoje buvo tik viena Reformatų Bažnyčia.

Panašiai galima vertinti ir A. Baublio teiginius, esą, kalbant apie šiandieninį Reformatų Bažnyčios skilimą, galima remtis faktu, jog po II pasaulinio karo JAV teritorijoje susikūrė Išeivijos Reformatų Bažnyčia. Istorikas dar kartą nutyli, kad Sovietiniais metais Lietuvoje veikė tik viena Reformatų Bažnyčia, o išeivijos reformatai, kurie įkurė Išeivijos Reformatų Bažnyčią, buvo ne Lietuvos Reformatų Bažnyčios skaldytojai, bet prieglobsčio ieškoję tikintieji, kurie paliko Lietuvą bėgdami nuo artėjančios naujos sovietinės okupacijos. Iš Lietuvos repatrijavę liuteronai, lygiai kaip ir reformatai, subūrė Išeivijos Liuteronų Bažnyčią, tačiau niekas iki šiol nedrįso sieti Išeivijos Liuteronų Bažnyčios įkūrimo su Lietuvos Liuteronų Bažnyčios skilimu, kaip tai daro A. Baublys Reformatų Bažnyčios atžvilgiu.

Kalbant apie Reformatų Bažnyčios kanonus, turbūt nesuklystume teigdami, kad Bažnyčios teisėje iš principo negali būti kanono, kuris leistų Lietuvos Reformatų Bažnyčios administruojamoje teritorijoje susiformuoti dar vienai tos pačios doktrinos ir liturginių apeigų Reformatų Bažnyčiai, su nepriklausomu sinodu, administravimo bei valdymo organais. Toks kanonas prieštarauja pačiai Bažnyčios prigimčiai.

Atsižvelgiant į išdėstytą A. Baublio Pažymos vertinimą, darau išvadą, kad istorikas tendencingai pateikia istorinius faktus, stengdamasis juos tiesiog prokrustiškai pritaikyti Lietuvos Reformatų Bažnyčių situacijai, susiklosčiusiai po 2002 metų. Vietoje to, kad pripažintų, jog iki šiol nebuvo precedento liudijančio apie Lietuvos teritorijoje buvusias dvi reformatų bažnyčias, jis sudaro įspūdį, kad Reformatų Bažnyčios skilimas teisiniu požiūriu įvyko teisingai („abi konfliktuojančios Bažnyčios pusės, formaliai, laikėsi nurodytų Sinodo sušaukimo principų, todėl ginčyti sukurto precedento [...] valstybė ir jos insitucijos negali...“) Jo požiūriu teisingumo ministerija pasielgė teisingai nesiekdama „ginčyti sukurto precedento,“ paprasčiausia konstatuodama „tradicinės Lietuvos Bažnyčios administracinio skilimo faktą.“ Mano manymu, šis Lietuvos Reformatų Bažnyčios skilimas, kurį A. Baublys vadina „administraciniu,“ yra precedento neturintis atvejis Lietuvos Reformatų Bažnyčios istorijoje.

Manau, kad A. Baublio Pažymos vertinimas atsako ir į kai kurių asmenų tvirtinimą, kad „Lietuvoje yra dvi nepriklausomos evangelikų reformatų bendrijos (vyskupijos), neturinčios bendros vadovybės.“ Tokio paaiškinimo Lietuvos Reformatų Bažnyčios istorijoje man neteko aptikti. Terminas „bendrija“ įprastai prilyginamas ne terminui „vyskupija“, bet terminui „bažnyčia,“ kai tuo tarpu terminas „vyskupija“, reformatų bažnyčioje atitiktų terminą „distriktas“. Šiandien Lietuvoje yra ne du reformatų bažnyčios „distriktai“ ar „vyskupijos“, bet dvi atskiros ir nepriklausomos viena nuo kitos Lietuvos Reformatų Bažnyčios su atskirais sinodais, administravimo bei valdymo organais.



Dr. theol. Darius Petkūnas

2006 m. rugsėjo 19 d.



Dr. A. Baublio 2003.03.27 Pažyma „Dėl Lietuvos evangelikų Reformatų Bažnyčios ‚Unitas Lithuaniae‘ Sinodo“, adresuotos LR Teisingumo ministerijos sekretoriui R. Kūgiui.