Naujienos

Į stovyklą susirinko 33 stovyklautojai nuo 4 iki 16 metų amžiaus iš Vištyčio, Virbalio ir Marijampolės parapijų. Didžiausią dalį stovyklautojų sudarė vietiniai - Vištyčio miestelio ir aplinkinių kaimų vaikai, dalis vaikų buvo iš daugiavaikių ir socialiai remtinų šeimų. Tačiau nei amžiaus, nei kitokie skirtumai nebuvo stovyklos pamatu, nes pamatas - Dievo žodis, kuris visus sujungė į vieną Dievo namiškių šeimą.
Visų pirmiausia teko įsirengti stovyklą, statyti savo ir draugų palapines bei pasiruošti atidarymo pamaldoms, t.y. išmokti bent keletą giesmių. Vakare stovyklos atidarymo pamaldose dalyvavo ir Vištyčio parapijos nariai.

Rytojaus dieną talkinant vyresniosioms merginoms pačioje stovykloje buvo suruošti pusryčiai. Tačiau ne jie buvo pirmoje vietoje, o ryto pamaldos bažnyčioje, kur buvo giedamos giesmės, vaikų skaitomas Dievo žodis, meldžiamasi M.Liuterio ryto malda ir su Dievo palaiminimu pradedama nauja diena. O vėliau po pusryčių vyko Biblijos pamokėlės, vedamos kunigo V.Klesevičiaus. Pamokėlių metu viena iš pagalbinių priemonių buvo naudojama Biblijos draugijos išleista kompaktinė plokštelė „Žaisk ir pažink Bibliją!“.

Kitas iš užsiėmimų, vykusių stovyklos metu, buvo meninio ugdymo būrelis, kuriam vadovavo A.Šlyterienė. Jo metu vaikai darėsi kaukes ir dekoracijas vaidinimui, iš karoliukų vėrė apyrankes, pakabukus ir karolius. Kitą dieną šio užsiėmimo metu vaikai dirbo su moliu, iš kurio daugiausia kūrė Nojaus istorijos herojus ar tai, kas, vaikų nuomone, yra „Dievo namiškiai“.
Stovyklos metu su vaikais dirbo ir Virbalio parapijos choro vadovė bei vargonininkė I.Žebertavičiūtė. Ji vaikus mokino giesmių, kurios buvo giedamos per pamaldas ir stovyklos uždarymo programos metu.

Svarbus ir daug laiko pareikalavęs užsiėmimas, vykęs stovyklos metu, buvo dramos būrelis, kuriam vadovavo V.Klesevičienė. Jo metu per dvi dienas baigiamajai programai vaikai paruošė Nojaus istoriją. Nojaus gyvenimo istorija, jo tikėjimas, pasitikėjimas Dievo žodžiu ir Dievo išgelbėjimas tapo vienu pagrindinių atsakymų, koks yra, turėtų būti Dievo namiškis, kas jo laukia.
Stovyklos metu vyko ne tik rimti ir labai rimti užsiėmimai. Patys vaikai mokino vieni kitus įvairių žaidimų, sudarinėjo komandas ir žaidė futbolą, tinklinį, o taip pat visi drauge su vadovais maudėsi ir Vištyčio ežere.

Už tai, kad ši stovykla įvyko, dėkojame Dievui, kuris mus pašaukė gyventi Dievo namiškių gyvenimą, o taip pat didžiausiems ir pastoviems rėmėjams kun.V.Aušrai ir Ziono parapijai bei Arthur Huck (prieš karą buvusiam Vištyčio parapijiečiui, o dabar gyvenančiam Vokietijoje) ir Alundos parapijai (Švedija) bei patiems stovyklautojams už aukas.

Kun. V. Klesevičius