Naujienos

Progą tai prisiminti ir apmąstyti suteikė tradicinė – nuo 1996-ųjų rengiama kasmet – Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Giesmių šventė, birželio 6 d. įvykusi Juodkrantėje.

Renginys neturėjo kokio specialaus „mažlietuviškojo žymens“ – pati Evangelikų liuteronų bažnyčia nėra koks išimtinai Klaipėdos krašto (buvusio Karaliaučiaus krašto mūsų žvilgsnis neaprėpia) palikimas – konfesinės mažumos statusu ji egzistavo ir Didžiojoje Lietuvoje, jos „Paprūsėje“ net dominuodama; tad ir šiandien palyginti gausios Tauragės, Vilniaus, Kauno, Šakių, kai kurios kitos parapijos.

Antai 1996-ųjų Giesmių šventė surengta Marijampolėje (pirmąkart Giesmių šventė įvyko 1935-aisiais Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje). Nuo pat 1996-ųjų švenčių organizavimą į savo rankas perėmė Klaipėdoje įsikūrusi Lietuvos Evangeliškos bažnytinės muzikos sandrauga (LEBMS), kuriai vadovauja Laura Matuzaitė-Kairienė.

Šiemet šiai sandraugai, ruošiant šventę, talkino ne tik pati Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia, jos juodkrantiškė parapija, bet ir Klaipėdos vokiečių bendrija - Simono Dacho namai bei Juodkrantėje įsikūręs Liudviko Rėzos kultūros centras, kurio Vasaros estradoje vyko renginys. Mažytė liuteronų bažnytėlė nebūtų sutalpinusi gausaus giedotojų ir kiek menkesnio klausytojų būrio.

Giesmių šventė įterpta į Vokiečių kultūros dienų, vykstančių Klaipėdos krašte, programą, ji paskirta kompozitoriaus Felikso Mendelsono Bartoldi 200-osioms gimimo metinėms, be to, paženklinta ekumenizmo ženklu: šalia įvairių liuteroniškų kolektyvų, giedojo ne tik Vilniaus evangelikų reformatų parapijos choras „Giesmė“, bet ir trijų Klaipėdos katalikų bažnyčių chorai.

Renginyje dalyvavo ir užsienio šalių kolektyvai bei muzikai - choras iš Ikškilė (Latvija), šventės vyriausiasis dirigentas Dieteris Frahmas (Vokietija) bei trimitą jungtiniame Klaipėdos, Šilutės ir Plikių-Dovilų pučiamųjų instrumentų orkestre pūtęs Šiaurės Elbės bažnyčios Vokietijoje atstovas Volkeris Thiedemanas.

Į šventės dalyvius kreipėsi Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, sveikino Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios atstovas kunigas Raimondas Stankevičius, Juodkrantės liuteronų bažnyčios kunigas Jonas Liorančas, L.Rėzos kultūros centros kuratoriumo narė prof. Daiva Kšanienė, Simono Dacho namų atstovas Arnoldas Piklapas, Neringos mero pavaduodota Aušra Feser, ilgametis giesmių švenčių vyriausiasis dirigentas, šiemetinės koordinatorius Bronislovas Skirsgilas.

Iškilmingiausiu renginio momentu tapo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios aukščiausio apdovanojimo - Sidabrinio kryžiaus įteikimas V.Thiedemanui, ne vienerius metus aktyviai raginusiam vokiečius remti atsikuriančias Lietuvos liuteroniškas parapijas.

P.Thiedemaną į šventės klausytojų sceną (būtent sceną, nes galingas giedotojų būrys išties buvo įkurdintas erdvesniame žiūrovams/klausytojams skirtame „amfiteatre“) apdovanojimui pakvietė vyskupas M.Sabutis.

Apdovanotasis, padėkojęs – kunigui M.Kairiui vertėjaujant - jaudinančia kalba, kurioje daugiausia žodžių skyrė prieš pora dienų palaidotai Motinai, buvusiai sąmoninga krikščione, vėl grįžo į kuklias šventės orkestranto pareigas.

Taip, šis demokratizmas, skubėjimas paremti ten, kur gali, išties buvo jaučiamas – juk ir vyriausiasis dirigentas tapo choristu, kai savo eilės sulaukė Klaipėdos ev.liuteronų parapijos mišrus choras (tuomet dirigavo šio choro bei instrumentininkų orkestro vadovė Irena Tumelionytė), ir „Giesmės“ chormeisterė Janina Pamerneckienė prisijungė (ne progiškai - kaip nuolatinė dalyvė) prie vilniškių liuteronų.

Kolektyvų profesionalumo lygis skyrėsi – ko gero, stipriausiai pasirodė LEBMS kamerinis jaunimo choras „Cantate Domino“ iš Klaipėdos, kuriam vadovauja Laura Matuzaitė-Kairienė (ji bei kunigas Mindaugas Kairys puikiai tiko renginio vedėjų pareigoms).

Gražiai pasirodė ir šventės naujokai - Kretingos evangelikų liuteronų parapijos jaunimo ansamblis, vadovaujamas Ingos Petkūnienės, ir svečiai iš Latvijos.

Žvelgdama į šventės programėlę - pamaldėlės, sveikinimo žodžiai, tarp kurių vis įsiterpia jungtinis visų dalyvių choras bei pučiamųjų orkestras, kiekvieno kolektyvo prisistatymas, sugiedant pora giesmių, padėkos ir baigiamoji visuotinė giesmė „Taigi imk mano ranką“ - vis ieškojau bent kokio „namiškių“ - Juodkrantės ar Nidos paminėjimo.

Pagėgiai, Žemaičių Naumiestis ir Šilutė atsiuntė jungtinį chorą.

Vis mintijau: ar neringiškės parapijos taip sunyko, kad net „jungtinėmis pajėgomis“ neįstengia suburti kokio ansambliuko? Galiausiai šis „priekabiavimas“ ėmė peraugti į pagarbų graudulį: taip, išnyko (geriausiu atveju: išvyko) pamario kuršiai, ir ši giesmių šventė - tarsi simbolinis kenotafas (paminklas svetur mirusiesiems) jų atminimui.

Astrida Petraitytė

Lietuvos Rytas, 2009-06-08