Pamokslai
Kalėdos
2012-02-13
Pamokslo tekstas: Lk.2, 1-20
Darius Petkūnas
Ar jūs jau pasiruošėte Kalėdoms? Tokį klausimą žmonės dažnai užduoda vieni kitiems prieš šventes. Ką tai reiškia? Tai gali reikšti, „ar jau nusipirkote dovanų artimiesiems ir draugams?“ Tai taip pat gali reikšti, „ar jau nusprendėte kur ir su kuo sutiksite šventes?“ Pasirengti taip pat gali reikšti, „ar jau apsiprekinote užtenkamai maisto šventėms, ar paruošėte švenčių stalą?“ Tai taip pat gali reikšti, „ar jau esate pasiruošę priimti dovaną nuo Dievo - Kalėdų Kūdikį, kuris yra Dievas ir žmogus viename asmenyje?“
Jeigu mes pasiruošimą suprantame pirmąja prasme, tuomet mes atsakytume, „taip mes esame pasiruošę“, o kai kurie iš mūsų ištartų: „mes esame tikrai gerai pasirengę“. „Mes pasistengėme, kad šventėms nieko netrūktų, kad vaišių stalas būtų pilnas ir kad visi būtų geros nuotaikos“. Tai irgi svarbu, bet šventės turi ne tik materialią pusę. Jeigu mes į Kalėdas žvelgiame tik kaip į sotesnį pavalgymą, pabendravimą, tuomet ši šventė nedaug skiriasi nuo kitų švenčių, gimimo dienų, jubiliejų. Bet ar tai jau viskas, ką mes regime Kalėdose? O kaip mūsų ryšys su Dievu? Ar mes esame pasiruošę priimti Kristų, nes Dievas jį siuntė ne kam kitam, o tau? „Čia jau truputį sudėtingiau“, atsakytų šio pasaulio rūpesčiuose ir gyvenimo malonumuose paskendęs žmogus. Nevienas turbūt ištartų: „Ne, aš nesu pasiruošęs“.
Kalėdų naktį pasaulis taip pat nebuvo pasiruošęs pasitikti gimstantį Išganytoją. Mesijas turėjo užgimti pasaulyje, bet pasaulis apie tai nieko nežinojo. Tomis dienomis kiekvienas atvyko užsirašyti į savo gimtąjį miestą, susitiko gimines, smuklės tą naktį turbūt buvo pilnos žmonių. Kai Marija ir Juozapas atėjo į Betliejų, jiems vietos nebuvo užeigoje - net Marijai, kuri buvo nėščia! Žmonijos istorijoje turėjo gimti svarbiausias žmogus, tačiau nė vienas nesiteikė jo priimti, niekas neatvėrė durų ir nepasakė Juozapui ir Marijai: „užeikite pas mus.“ Kristus turėjo gimti tvartelyje tarp gyvulių, o jo lopšeliu tapo ėdžios. Ne visos Kristaus gimimo aplinkybės mums žinomos, tačiau žinoma tai, kad Betliejus nebuvo pasiruošęs sutikti žemėje gimstačio Dievo Sūnaus. Tik kai angelas aplankė piemenėlius Betliejaus laukuose, sakydamas: „Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas“, ir kai piemenėliai išgirdo angelų giesmę „Garbė Dievui aukštybėse or žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“, - tada pasaulis sužinojo apie Išganytojo gimimą. Išgirdę apie kūdikio ženklus pirmieji jį aplankė Betliejaus laukų piemenys.
Mes šiandien švenčiame Kalėdas. Visi žinome ką Kalėdos reiškia. Jos reiškia, kad mums gimė Jėzus Kristus. O ką tai reiškia gilesne prasme? Pasiklausykime, ką apie tai sako Dievo žodis. Evangelija pagal Joną liudija: tai reiškia, kad „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę ­ šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“. Dievas padarė save regimą žmonėms. Jėzaus Kristaus asmenyje atsikleidė visa Dievo pilnatvė, malonė ir šlovė.
Dievas tapo žmogumi. Tai tiesa ir tegu tuo pasidžiaugia visa kūrinyja, kaip džiaugėsi Dievo angelai Kristaus gimimo naktį. Bet kai mes pažvelgiame į prakartėlę, regime paprastą kūdikį, tikrą žmogų. Jame nematome jame Dievo pilnatvės, malonės ir šlovės. Jis yra toks kaip ir visi vaikai, ir net piemenėliai, jei nebūtų išgirdę Dievo angelų apibūdintų Mesijo ženklų, nebūtų prieš jį sulenkę kelius.
Dievo buvimas Jėzaus asmenyje gali būti regimas tik tikėjimu. Per Kalėdas mes gauname mums malonių ir reikšmingų dovanų, tačiau pati nuostabiausia Dievo dovana, kurią Viešpats pavodavanoja, yra tikėjimas. Kai kas sako „jūs turite tikėti į Dievą“, arba „pradėkite tikėti į Dievą“. Nors patarimai kilnūs, bet savo prigimtyje jie yra netikslūs. Kad ir kaip stengtumės, patys savęs priversti tikėti negalime - atrodo mums neužtenka tam valios jėgų. Martynas Liuteris katekizme sako: „Žinau, kad savo paties jėgomis nepajėgiu į Viešpatį Dievą tikėti.“ Tikėjimas - tai ne mūsų pastangos, bet niekas kitas kaip tik paties Dievo dovana.
Todėl jei tu neregi Jėzuje daugiau nei mato paprastos žemiškos akys, tavo tikėjimas yra silpnas, o gal būt tu dar negavai šios Šventosios Dvasios dovanos. Ar žinai kur šią dovaną gauti? Ši dovana mus aplanko kai mes girdime Dievo žodį. Apaštalas Paulius sako: „tikėjimas iš klausymo, klausymas ­ kai skelbiamas Kristaus žodis“. Neįmanoma įtikėti į Dievą negirdint jo žodžio. Taip, žmogus gali tikėti kad Dievas yra kai jis regi gamtos grožį, tačiau tai nėra išganantis tikėjimas, nes Dievu dar netikima asmeniškai, visa savo esybe - Viešpats jam pasilieka kažkoks tolimas. Tikras tikėjimas gimsta tuomet, kai mes pradedame pasitikėti Dievu, kai pavedame viską jo valiai, kai maldoje dėkojame ar paprašome kas reikalinga mūsų kūnui ir sielai. Mažasis Katekizmas liudija, kad mes nepajėgiame tikėti į Dievą, kol Šventoji Dvasia mūsų nepašaukia per Kristaus evangeliją ir neapšviečia savo dovanomis.
Iš tiesų, jeigu mūsų tikėjimas svyruoja, jei mes net nežinome ar esame tikintys, mes savęs nepriversime tikėti. Ką mes galime, tai sau pasakyti: „rytoj sekmadienis – Diena, kurią švęsti paliepė Dievas. Nueisiu pagaliau į bažnyčią, kur gal būt seniai bebuvau, pasiklausysiu ką Dievas mokys savo žodžiu ir priimsiu sakramentą“. „Teisingai, - reikėtų atsakyti tokiam žmogui, - nes bažnyčioje kartu su Dievo Žodžiu tave aplankys Šventoji Dvasia, kuri sodins tikėjimo daigelį tavo širdyje. Jei šis daigelis bus laistomas giesme ir malda, jei tu toliau lankysiesi Dievo namuose, tuomet tu pradėsi pasitikėti Dievu ir jam tarnauti". Tai ir yra tikras išganantis tikėjimas - Dievo dovana, skirta mums asmeniškai. Jis atveria mūsų dvasines akis ir tada mes Kalėdų kūdikyje regime nebe paprastą žmogų, bet „neregimojo Dievo atvaizdą, visos Kūrinijos pirmagimį“ (Kol.1,15), „kūniškai gyvenančią visą dievystės pilnatvę“ (Kol.2,9). Tuomet mes pradedame suprasti jo gimimo kūne tikslą – jis tapo Dievo Avinėliu, kad užnešti mūsų nuodėmes ant kryžiaus ir kiekvienam jį tikinčiam padovanoti amžinojo gyvenimo džiaugsmą.
Tad ar mes esame pasiruošę sutikti gimusį Išganytoją? Taip mes esame pasirengę, nes pasirūpinome viskuo, kad šventės praeitų gražiai; mes pabendrausime su artimais žmonėmis, patirsime dovanų džiaugsmą. Tai irgi svarbu, bet tai tik žemiškoji Kalėdų pusė. Yra dar ir dvasinė, kuomet Kalėdų kūdikyje mes regime tikrą neregimojo Dievo atvaizdą, dieviškumo pilnatvę. Tam mes ruošėmės ateidami į bažnyčią per Adventą, priėmėme Kristaus kūną ir kraują, sakramente susitikome su Kristumi. Per Kristaus kraują mes gavome nuodėmių atleidimą, o kur atleidimas, ten ir gyvybė bei išganymas. Mūsų širdys šiandien džiaugiasi, nes žinome, kad Išganytojas gimė ne tik šventiesiems, bet ir kiekvienam mūsų asmeniškai. Tikintis žmogus sako: „Kalėdų Kūdikis yra ir mano Išganytojas, nes jis už mano nuodėmes Didįjį Penktadienį mirė ant kryžiaus ir vardan manęs Velykų rytą prisikėlė. Jis ir man pažadėjo būsimąjį prisikėlimą ir amžinojo gyvenimo džiaugsmą. Aš esu pasiruošęs, nes patiriu didesnį džiaugsmą nei tą, kurį teikia Kalėdų dovanos. Mano džiaugsmas yra šis Kūdikis, kuris per žodį ir sakramentą tapo mano amžinojo gyvenimo garantu. Šį gyvenimą jis pažadėjo, jei aš būsiu jam ištikimas ir čia, žemėje, jam tarnausiu“.
Kalėdos tuomet įgauna tikrąją prasmę. Žmogus, kuriam šventės reiškia tik skaniai pavalgyti, išgerti, joms praėjus patiria liūdesio jausmą, nes baigėsi tų žemiškų malonumų laikas. Ir priešingai tas, kuris Kalėdose dvasinėmis akimis regi Dievo gimimą žmogumi vardan jo asmeniškai, patiria džiaugsmą kuris pasilieka amžinai. Tai tikėjimo džiaugsmas, sakantis, kad per tą kūdikį jis yra sutaikytas su Dievu, ir kad jo dėka ir jam jau dabar viltimi priklauso amžinojo gyvenimo džiaugsmas maloningojo Dievo artumoje. Amen.