Archyvas - 2004

Prisimindami šį žymųjį mūsų bažnyčios žmogų spausdiname dr. Alberto Juškos straipsnį, kuriame autorius aprašo kun. A. Baltrio gyvenimo kelią bei jo nuopelnus bažnyčiai.

Ansas Baltris: visuomenės veikėjas, kunigas, Konsistorijos pirmininkas

Mažosios Lietuvos žemė išaugino gausų iškilių kultūros darbuotojų, visuomenės vei­kėjų būrį. Vieni jų, kaip Jonas Bretkūnas, Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Jedeminas Rėza, Aleksandras ir Frydrichas Kur­šaičiai, Vydūnas, Vilius Gaigalaitis, Ieva Simonaitytė, plačiausiai žinomi ir pagerbti, kitų vardai, deja, primiršti, tik artimųjų bei pažįstamų menami. Vienas iš jų - Ansas Baltris. Šiam žmogui likimas nepagailėjo išbandymų, sunkios naštos, jo gyvenimas - ištisa Klaipėdos krašto, evangelikų liutero­nų Bažnyčios istorija.
Būsimasis Bažnyčios darbininkas gimė 1884 gruodžio 29 d. Kretingalės parapijos Letūkų (tada vadinto Klausviečiais) kaime, žinomo sakytojo, mažlietuvių kultūros ir švie­timo bei labdaros draugijos "Sandora" kūrė­jo, spaudos darbuotojo šeimoje. Nenuosta­bu, jog ir jaunasis Anselis, baigęs aštuonių skyrių liaudies mokyklą (Volksschule), pa­sekė savo tėvo pėdomis. Mąslus, mėgęs knygas jaunuolis įsitraukė į lietuvininkų kultūrinį judėjimą, bendradarbiavo spaudoje. Kaip turintis organizacinių gebėjimų, pak­viečiamas Klaipėdon redaguoti lietuviškos pakraipos laikraštį "Apžvalga". Tąjį dukart per savaitę spausdino "Lituanijos" draugija. Čia rašyta apie Prūsijos lietuvių religinį, kultūrinį, ūkinį gyvenimą, gintos gimtosios kalbos teisės, budinta tautinė savimonė. Deja, viską - darbus, svajones, viltis - teko atidėti į šalį: prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.
Po jo A. Baltris, jau subrendęs lietuvinin­kų kultūros darbuotojas, redagavo net du periodinius leidinius - "Prūsų lietuvių balsą" (1919-1923) ir "Rytojų" (1920-1922). Pirma­sis spausdintas Tilžėje, vėliau Klaipėdoje, antrasis – tik Tilžėje. Abu gynė nacionalinius lietuvininkų interesus, propagavo Mažosios Lietuvos ryšius su Didžiąja Lietuva. Laik­raščiai, spausdinti įprastomis lietuvininkams gotiškomis raidėmis, buvo populiarūs, skai­tytojų mėgstami. Vėliau - nuo 1924 m. "Prū­sų lietuvių balsas" peraugo į populiariausią Klaipėdos krašto dienraštį "Lietuvos kelei­vis", ėjusį iki pat 1939 kovo 22 d. Prasidėjus didžiajam 1923 - 1924 m. religiniam ginčui ar Klaipėdos krašto evangeliška Bažnyčia ir toliau turi likti Vokietijos aukščiausios bažnytinės valdžios, Oberkirchenrato, ar, su­darydama atskirą administracini vienetą, paklusti Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, A. Baltris kartu su maždaug 20 (iš 40) saky­tojų stojo Bažnyčios komisaro Valentino Gailiaus ir Direktorijos patarėjo religijų rei­kalams Viliaus Gaigalaičio pusėn. Tie, kaip žinoma, reikalavo atsisakyti Kirchenrato dik­tato. Užbėgdami įvykiams už akių, pasaky­sime, jog šios A. Baltrio pozicijos nacistai ne tik neatleido, bet ir niekad neužmiršo.
1926 m. Klaipėdoje, Puodžių 11, jis įrengė salę surinkimams. Pastatas stovėjo gre­ta dabartinės S. Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos, per karą ar po jo nu­griautas. Patalpa buvo nemaža, susėsti ga­lėjo daugiau kaip 100 žmonių. Į sakytojų laikomas pamaldas atsilankančių vis dau­gėjo, tat vėliau, apie 1930 m., salę teko rekonstruoti, padidinti. Pertvarkytoje tilpo net apie 250 žmonių. (Pagalba, 1930, Nr.10, P-95).
1939 kovo 22 į Klaipėdą įžygiavo hitleri­nė kariuomenė. A. Baltris turėjo kuo sku­biausiai palikti savo namus ir trauktis į Di­džiąją Lietuvą. Sustojo netolimoje Kretingo­je. Ir čia organizavo surinkimus, tęsė savo ankstesnę veiklą. Konsistorijos nutarimu 1941 birželio 15 d. Tauragėje kunigai J. Kalvanas ir A. Vymeris ordinavo jį kunigu diakonu. A. Baltris tapo nuolatiniu Kretingos bendruomenės dvasiniu vadovu.
1944 pabaigoje priartėjus frontui, A. Baltris savo aptarnaujamos parapijos nepaliko, Vokietijon nepasitraukė. Kanonadai nusiri­tus į pietvakarius, ėmėsi gaivinti religinį gy­venimą. Nelikus kunigų, Dievo Žodį skelbti ragino sakytojus, kantorius. Jisai buvo pir­masis ir veikliausias šio darbo ištuštėjusia­me Klaipėdos krašte organizatorius, atgai­vintojas. Pamaldas laikyti pats vyko į Klai­pėdą, Priekulę, Šilutę, Saugus, kitas vieto­ves. Didžiausią atsakomybę, pačią sun­kiausią naštą jisai prisiėmė 1950 m., kai evangelikai liuteronai neteko savo Konsistorijos Prezidento, Senjoro Eriko Leijerio. Už protestą prieš bažnyčių atėmimą, uždarinėjimą, už parašytą skundą pačiam Stalinui 1949 gruodžio 30 d. tasai buvo suimtas, įmestas į Vilniaus NKGB rūsius, čia ilgai tardytas, kankintas, galiausiai ištremtas į Michailovkos lagerį Krasnojarsko srity, iš kur jau nebesugrjžo. Kas ryšis užimti jo vietą? Kas gali užtikrinti, kad jų nelauks toks pat likimas? A. Baltris nepabūgo. 1950 balandžio 26 d. Tauragėje parapijų atstovai iš­renka jį Konsistorijos pirmininku. Prasidėjo labai įtemptas darbas, primenąs vaikščiojimą peilio ašmenimis. Netrukus vienas po kito į Sibirą ištremiami dar trys liuteronų kunigai - Jurgis Gavėnia, Jonas Mizaras, Gustavas Rauškinas. O A. Baltris neboda­mas toliau važinėja po parapijas (1951 m., pavyzdžiui, jis aplankė 70 bendruomenių), buria žmones, ordinuoja naujus dvasinin­kus: 1950 m. Jurgį Sprogį, 1951 - Martyną Klumbį ir Arvydą Briedį, drąsina tikinčiuo­sius ir kovoja už jų teisę turėti savo maldos namus. Būtina pabrėžti, kad A. Baltris buvo geras diplomatas, sugebėjęs argumentuo­tai ginti, žinoma, kas tais laikais dar buvo įmanoma apginti. Jis privertė vietos valdi­ninkus skaitytis su juo, neleido beatodairiš­kai švaistytis uždraudimais, bausmėmis. Svarbiausias argumentas, kaip rodo išlikę dokumentai, buvo gąsdinimas... Maskva. Skundo į CK, Aukščiausią Sovietą rajono masto valdininkai bijojo kaip ugnies. To bijojo netgi visagalis Religinių kultų reikalų sovieto prie SSSR Ministrų tarybos įgalioti­nis Lietuvos SSR Pušinis. Reikšminga, kad buvo tobulai įvaldęs ir sovietinę terminologiją, jos argumentaciją. Pateikiame porą jo siųstų minėtajam įgaliotiniui laiškų ištraukų. Pirmoji susijusi su Priekulės valdžios mėgi­nimais 1953-1954 m. atimti pačios bendruomenės sutvarkytus laikinuosius maldos narnus - buvusią parapijos salę. A. Baltris rašo: "suprantama, kuo daugiau Jums pa­vyktų bažnyčių per metus uždaryti, tuo di­desnė garbė Jums tektų ir Partijoje, ir Reli­ginių kultų reikalų taryboje prie TSRS Mi­nistrų tarybos (...). Bet kaip dialektinis mate­rialistinis Partijos ateizmas stengiasi gy­vuoti ir plėstis, religijos irgi taip pat. Ir visa TSRS yra pilna tikinčiųjų (...). Matome, jog TSRS vyriausybė ir Partija visgi religijas ir tikinčiuosius toleruoja. Tarybų Lietuvoj irgi (...). Tat ar reikia rajono galvoms leisti šito­kiais veiksmais visus aplinkinius žmones - tiek evangelikus, tiek katalikus papiktinti ir kiršinti. Ką į tai pasakys TSRS Propagan­dos skyrius prie TSRS Ministrų tarybos?"
Analogiškame 1952 rn. sausio 5 d. rašte protestuojama prieš Katyčių parapijos atė­mimą. Čia samprotaujama taip:"... bažnyčių uždarinėjimu (...) tikintieji neįveikiami, prie­šingai - uždarius maldos namus, valstybė nebegauna iš bendruomenės pajamų, o atimti pastatai apleidžiami, ir darbo liaudžiai iš to jokios naudos. Be to, visa tai yra priešinga raidei ir dvasiai tų nuostatų ir taisyklių, kurias Marksas ir Engelsas,Leni­nas ir Stalinas nustatė dialektiniam materializmui propaguoti." (Lietuvos valst. archy­vas R-181, ap.l,b. 67, 1. 3).
Sąžiningai, iki paskutinės savo gyveni­mo dienos dirbęs kunigas, Lietuvos evan­gelikų liuteronų Konsistorijoss pirmininkas Ansas Baltris mirė 1954 m. sausio 29" d. Bažnyčiai vadovavo šešerius metus, bet devizas buvo "Tarnauti, o ne valdyti". Palai­dotas Kretingos parapijos kapinaitėse.
Ar nereikėtų įamžinti šio kilnaus ir gra­žaus žmogaus atminimą?

Dr. Albertas Juška

Keleivis, 1994, Nr.9, p.20-21.