Kalendoriai ir metraščiai

Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios
Šiaurės Lietuvos latviškai kalbančių parapijų

2001 metų

Metraštis

ir

2002 metų

KALENDORIUS

“Kas priima Mane, priima Tą, kuris yra mane siuntęs” (Mt. 10,40).


Alkiškiai, Žeimelis

Įvadas

Kaip jau rašiau praeitų metų metraštyje, svarbiausias dalykas leidinėlio paruošimui yra medžiaga. Kuo gausesnė medžiaga, tuo vertingesnis leidinėlis. Deja, medžiagos bei žinių suteikimu ir šiais metais negalima per daug džiaugtis. Kas kartą vis laukiame žmonių, kurie būtų patenkinti leidinėliu ir norėtų padėti leidyboje, atsiliepimų. Durys plačiai atvertos.
Šiame metraštyje talpinama gauta apie įvykius Šiaurės Lietuvos latviškai kalbančiose parapijose medžiaga, ir 2002 metų kalendorius. Ruošiant kalendorių pasinaudota praeitų metų kalendoriumi. Kokių nors pageidavimų ar pasiūlymų nesulaukėme. Nei gerų, nei blogų atsiliepimų
Į kalendorių, kaip ir pernai, įtrauktos ir Šiaurės Lietuvos latviškai kalbančias parapijas aptarnavusių kunigų žymesnės datos. Duodamas planuojamų kapų švenčių grafikas ir vykstančių pamaldų tvarkaraštis, kuris metų eigoje gali būti truputį koreguojamas. Apie tai reikia pasiteirauti pas parapiją aptarnaujantį kunigą.
Reiškiu nuoširdžią padėką panevėžietei Ausmai Palujanskienei už suteiktas žinias apie Kreivakiškių dvarą, bei atsiųstas iliustracijas, bei Niklavui Murkšiui už atsiųstą medžiagą apie Butingės parapiją.
Laukiame pasiūlymų bei įdomių straipsnelių apie šiame Žiemgalos krašte gyvenusius ir gyvenančius žymesnius žmones, bei įvykius, kuriuos būtų malonu gauti su iliustracijomis.
Malonu, kad Alkiškių bažnyčios 140-tųjų metinių proga sulaukėme gražaus leidinėlio apie Alkiškių bažnyčią ir su jos istorija surištų žmonių paminėjimais. Už tai mes esame dėkingi mūsų Evangelikų Liuteronų Bažnyčios Konsistorijai ir asmeniškai Vyskupui Jonui Kalvanui.

Kun. Erikas Laiconas,
Metraščio redaktorius.

LITURGINĖS SPALVOS REIŠKIA

Balta: reiškia skaistumą, džiaugsmą ir siejama su Jėzaus gyvenimo įvykiais (išskyrus Didįjį Penktadienį):naudojama Kalėdoms, Velykoms, Šventos Trejybės šventėms, Dangun Žengimo dienai; naudojama ir per Visų Šventųjų dieną.
Raudona: reiškia Šventąją Dvasią, Dievo meile;naudojama per Sekmines, 2 Kalėdų dieną.
Violetinė: reiškia nuodėmių atgailą, išteisinimą naudojama per Adventą ir kentėjimu laikotarpyje
Žalia: reiškia misijos darbą pasaulyje, viltį, atsinaujinimą, augi­mą.Naudojama Trijų Karalių dienos laikotarpyje, Bažnyčios pusmetyje.(nuo Šv.Trejybės iki 24 sekmadienio po Šv. Trejybės
Juoda: reiškia gilų liūdesį Naudojama per Didįjį Penktadienį.


Pamaldos numatomos
- Alkiškių parapijos bažnyčioje - kiekvieno mėnesio trečiąjį sekmadienį, pradedant nuo Didžiojo Penktadienio, 11 00 val.;
- Žeimelio parapijos bažnyčioje - kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį, pradedant nuo Šv. Velykų ir lapkričio 1 dieną – 10,00 val.;

Kapų šventės 2002 metais numatomos:
Rugpjūčio mėn. 4 d. 10 val. bažn. ir 13 val. kapinėse - Žeimelyje;
Rugpjūčio mėn. 11 d. 10 val. - Panevėžyje;
Rugpjūčio mėn. 11 d. 13 val. – Ąžuolpamūšyje;
Rugpjūčio mėn. 17 d. 12 val. - Žagarėje;
Rugpjūčio mėn. 18 d. 11 val. bažn. ir 13 val. kapinėse - Alkiškiuose;
Rugpjūčio mėn. 25 d. 10 val. - Šilėnuose (Biržų rajone).

Kunigui E. Laiconui skambinti - 8 - 27 - 222131. Mobiliu – 8 - 288 - 45228.

Parapijos taryboms skambinti:
- Alkiškiuose tarybos pirmininkei R.Vasiliūnienei – 8–295-52735
M.Švagerienei - 8-295-46422;
- Žeimelyje – tarybos pirmininkei A.Trejienei - 8-291-45318.

BUTINGĖS (šventosios) PARAPIJA.

Iš pradžių parapija vadinosi Šventosios vardu. Jau vien šis parapijos pavadinimas rodo, kad vietovė yra sena ir įdomi istoriniu atžvilgiu. Dabartinis vietovės pavadinimas kilęs iš buvusio dvaro pavadinimo “Butendiekshof" ar “Budendiekshof”.
Butingės (Šventosios) parapija anksčiau buvo Rucavos parapijos filija ir siekia kryžiuočių laikus; t.y. 1560 metus. Brandenburgo markgrafo Albrechto sudarytos komisijos 1560 m. liepos 19 d. vizito metu buvo konstatuota, kad abi vietovės turi savo bažnyčias ir paminėtas pirmasis kunigas Matias Sokobelijus (Matthias Saccobelius). Tuo būdu parapijos istorija siekia daugiau nei 440 metų. Taip pagal senumą Butingės parapija atsiduria ketvirtoje vietoje Lietuvoje.
Pirmoji parapijos bažnyčia stovėjo prie Šventosios upės žiočių. Ji per potvynį, apie 1638 metus, buvo nustumta giliau į jūrą. Tai įvyko švedų okupacijos metu. Jie čia laikėsi 1629 – 1795 metais. Dar apie 1750 metus, esant ramiam vandeniui, griuvėsius buvo galima įžiūrėti, t.y. daugiau nei po šimto metų praėjus avarijai[1].
Po to, per du metus (1638 – 1640), buvo pastatyta antroji medinė bažnyčia, kuri per nepilnai 100 metų tapo irgi nenaudojama. Trečioji bažnyčia, hercogo Ferdinando parėdymu, buvo pastatyta 1728 metais ir išsilaikė tik 23 metus iki 1751 metų. Tuometinis dvaro savininkas, lenkų ir saksų slaptasis patarėjas Eberhardas Christoph von Mirbachas, paliepęs pastatyti naują, ketvirtąją bažnyčią. Reikia manyti, kad ši bažnyčia buvo statyta toliau nuo Šventosios upės ir jūros, kad jai negrėstų pavojus ir ji pateko į Butingės dvaro ribas maždaug dabartinėje vietoje. Ji taip pat buvusi medinė ir išsilaikė 50 metų iki 1800 m., kai grėsė įgriūti. Ji dar išlaikė 9 metus ir 1809 metais sugriuvo. Po to kurį laiką parapija bažnyčios neturėjo ir pamaldas pravedė kunigo padėjėjo ir kitose patalpose, kaip buvusioje karčemoje. Tai buvo negerai ir todėl Kurzemės konsistorija Butingės filiją prijungė prie Rucavos parapijos. Todėl apie 15 metų parapijiečiams reikėjo apie kilometrų vykti į Rucavos medinę bažnyčią, nes nebuvo savos bažnyčios. Tada Rucavoje kunigu buvo Ferdinandas Mykolas Baumbachas (Ferdinand Michael Baumbach). Ten jis tarnavo 33 metus (1807 –1840). Šis laikotarpis Butingės parapijai buvo labai sunkus, nes visiems bažnytiniams reikalams atlikti reikėjo keliauti į Rucavą. Kunigas Baumbachas tai atjautė ir galvojo, kaip pastatyti Butingės parapijai bažnyčią. Tai buvo tas laikotarpis kai švedai iš šio krašto pasitraukė ir valdžion atėjo Kotrynos II valdoma carinė Rusija (po 1795 metų). Jos anūkas caras Aleksandras I (1801 – 1825), kuris buvo humaniškai nusiteikęs ir po Napoleono pergalės, kartu su savo suvienyta Prūsija ir Austrija, sutarties sudarymui įsteigė taip vadinamą “Šventąją sąjungą” (1815), lankėsi Kurzemėje. Pasinaudodamas šiuo palankiu atveju kunigas Baumbachas įteikė carui Aleksandrui I prašymą leisti Butingės parapijai pasistatyti naują bažnyčią. Caras labai įvertino šį prašymą ir leido statyti bažnyčią ir iš valdžios iždo skyrė šiam reikalui 40 000 rublių. Taip dabartinės penktosios iš eilės bažnyčios statyba prasidėjo 1822 metais. Po poros metų, 1824.12.14 ji jau buvo pašventinta. Ši data “1824” ir dabar matoma virš paradinių durų. Ši bažnyčia pastatyta iš akmenų ir plytų, kad laikas taip greitai jos nesugriautų. Bažnyčioje yra 320 sėdimų vietų. Po trejeto metų parapija švęs 180 metų jubiliejų nuo jos pastatymo. Bažnyčia pastatyta ne tik iš akmenų ir plytų, bet pastatyta ant labai tvirtos uolos – Jėzaus Kristaus ir Jo gailestingumo pagrindo už ką šiandieną mes turime būti dėkingi tik Jam.
Iš pradžių bažnyčia buvo be bokšto. Po 15 metų, 1839 metais, bažnyčia buvo remontuojama, o 1866 metais buvo pastatytas bokštas. Taigi bokštas yra 42 metais jaunesnis už pačią bažnyčią. Bokšte įrengtas varpas su užrašu “Būtiņu draudzes zvans 1926. G. – BEĶER un Ko LIEPAJA” (Butingės parapijos varpas 1926 m. – Beker ir Ko Liepoja). Šis varpas skamba ir šiomis dienomis kviesdamas tikinčiuosius į pamaldas ar išlydint mirusiuosius į Dievo karalystę…
Kristaus parapija, tai ne tik mūro bažnyčia, bet ir vidujinis parapijos gyvenimas, žmonių širdys – “gyvieji akmenys” kaip sako apaštalas Petras: “Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė” (1 Pt.2,5). Žmogui yra sunku įžvelgti į parapijos vidujinį gyvenimą, į širdį. Tačiau apie tai mes galime spręsti iš vietovės pavadinimo Šventoji (Heilig - Aa), bei iš Butingės parapijos lankytojų įrašų protokolų knygose, kurios dalinai išsilaikė.
Pirmosios bažnyčios lankymo žinios išlikusios nuo 1560.07.19 kai paminėta, kad latvių parapijos nariai, sukviesti į bažnyčią aptarimui, nuomonės išklausymui, skundėsi, kad jiems trūksta laiko mokymuisi, nes jau daug metų nėra savo kunigo. Vokiečių parapijos nariai iš savo pusės pareiškė, kad lankantysis generalinis superintendentas per mažai rūpinasi ir kad gali išlakstyti latvių tarnautojai. Tuometinėje bažnyčioje dar gerbiamas senas tikėjimas, seni papročiai, bažnyčios viduje buvusi pakyla ant kurios dėdavę kaip aukas gintarą ir vašką. Generalinis superintendentas liepęs šį paaukštinimą nugriauti ir įrengti už pagrindinio altoriaus. Naujajam kunigui liepta 2 sekmadienius tarnauti Butingės bažnyčioje, o trečiąjį sekmadienį Rucavos bažnyčioje. Ten liepta laikyti dienines ir vakarines pamaldas. Darbo dienomis aiškinti ir šviesti Butingės parapijiečius.
Kitos žinios sutinkamos po 78 metų iš 1638.02.17 vizitacijos.
Tikintieji moka kai kurias maldas, tik daug kas neina prie Šventosios Vakarienės. Įdomu tai, kad parapija jau turi atskirai savo kunigą ir jau nebepriklauso nuo Rucavos. Parapija savo kunigu patenkinta. Pajūrio parapijos šeimininkai, kurių yra 64, duoda po pusantros kapos (60 vienetų) šviežios menkės kunigo išlaikymui ir 6 grašius (pusės kapeikos moneta) pinigų. Dvaro savininkas Kristupas Budendikas (Christoph Budendieck) davė tris su puse pūro (pūras = 24 gorčiai = 2,8 litro) grūdų ir 15 markių pinigais. Kiekviena jo dvaro šeima, kurių buvo 12, davė pusantros kapos žuvų ir tris grašius pinigų. Pastatoma nauja klebonija. Senojoje klebonijoje vyko pamaldos, nes bažnyčia tada buvo potvynio nustumta į jūrą ir sugriauta. Naujos bažnyčios statybai latviai rinko aukas. Kiekvienas parapijietis sutiko mokėti po 2 prūsiškas markes. Buvo paprašyta pagalbos ir iš Rucavos. Kunigas turėjo žemės sklypą 24 pūrams grudų pasėti.
Po 13 metų po šios vizitacijos, t.y. 1651 metų liepos 22-25 dienų atžymose rašoma, kad apklausinėjami parapijiečiai atsiliepia teigiamai. Savo kunigas, kuris tarnauja nuo 1643 metų, įvertino 1638 metų vizitacijos pastabas. Kunigas pagirtas už savo darbą. Jis negyvena klebonijoje, nes jis išnuomotas trims ūkininkams. Bažnyčia sena, drėgna, iš išorės paramstyta. Hercogo prašoma išrinkti geresnę vietą ir medžiagų naujos bažnyčios statybai. Ponia Dreher (Frau Dreher) 1638 metais pateikia sąmatą bažnyčios statybai iki 1644 metų. Greta pajūrio valdininko pirmą kartą paminėtas parapijos pirmininkas iš kilmingųjų. Paaiškėja, kad kunigas kviečiamas aptarnauti tik Butingės parapiją.
1665 metais Konsistorijos notaras savo ataskaitoje mini suremontuotą bažnyčią, sakyklą ir altorių, choro pakopas su kėdėmis, kuriuos parapijiečiai įrengė savo lėšomis, žadama šiaudų stogą keisti geresniu. Parapiją aptarnauti atvyksta kunigas iš Rucavos.
1681.02.25 inventorizacijos akte atžymėta: klebonija ir ūkiniai pastatai apgriuvę, iš ankstesnių parapijiečių 14 pūrų sėjai skirto ploto liko tik 1 pūro sėjai sklypas, maistui kunigui buvo duodama, kaip ir 1638 metais, bažnyčia ir bokštas dar pakankamai gerame stovyje, stogas dar šiaudinis (pažadas neįvykdytas), varpas geras, puikus altorius ir ąžuolinė sakykla.
1711.09.22 inventorizacijos akte jau pažymima, kad Šventojoje esanti bažnyčia stipriai amortizavosi, paramstyta, šiaudų stogas. Bokštas grėsmingame stovyje ir galima laikyti, kad jo nėra. Būtinas naujas pastatas. Altorius pagamintas 1664 m. paauksuotas, apačioje Šventos Vakarienės, viršuje nukryžiavimo paveikslai. Klebonija visai sugriuvusi, įsmigusi žemėn, apnešta smėliu, negyvenama. 14 pūrų užsėjimo ploto laukai nederlingi. Kunigas Benicijus (Benichius 1678 - 1710) jį išnuomojęs už 20 florinų. Anksčiau jį apdirbę 3 žemdirbiai dabar - tik 1. Taigi, tai buvo vargingas laikotarpis. Tuo metu dar siautėjo maras.
Paskutinės žinios yra 1735.08.29 inventorizacijos duomenyse. Bažnyčia pastatyta 1728 metais Šventosios miestelyje prie upės. Čerpių stogas, bokštas be smailumos, viduje 7 žibintai, 3 žibintai chore. Klebonija išnykusi. Visa kita, kaip 1711 metais.
Apie vėlesnių laikų vizitacijas nieko nežinoma. Taip pat nėra žinoma apie parapijos gyvenimą, veiklą, aukas, kaip buvo pastatyta šiuolaikinė bažnyčia. Apie tai neišliko jokių žinių.
Butingės parapija ilgą laiką buvo Rucavos filija, išskyrus 20 metų
1631– 1651, kai ji turėjo savo atskirus dvasininkus. Iš jų tikrai žinomas tik Jonas Kasparas Merklinis (Joh. Caspar Merclinus), kuris čia tarnavo 8 metus nuo 1643 iki 1651 metų. Kitu metu čia tarnavo kunigai iš Rucavos, kuri iki I Pasaulinio karo buvo Kurzemės Konsistorijos žinioje. Po to ji buvo priskirta naujai įsikūrusiai Lietuvos valstybei ir 1920 metais perėjo įkurtos Lietuvos Konsistorijos žinion. Dabartinė Rucavos bažnyčia pastatyta ir įšventinta 1874.11.24. Butingės bažnyčia yra 50 metų senesnė už Rucavos bažnyčią.
Po pirmojo pasaulinio karo (1911 metais) Rucavos – Butingės parapijoje buvo apie 10 000 narių. Iš jų 9550 latvių, 400 vokiečių ir 50 lietuvių. Bendras konfirmantų skaičius 1907/8 metais siekė 175. Rucavos kunigas Butingės bažnyčioje lankėsi 20 kartų per metus. Be to, dar 6 kartus lankėsi Palangoje. Iš pradžių Palangoje pamaldos vyko progimnazijos patalpose. Tiek Ruca-voje, tiek Butingėje, kunigui išvykus, bažnyčioje pamokslas buvo skaitomas. Butingėje pamokslą skaitydavo vargonininkas ir kartais - mokytojas. Vokiškai pamaldas kunigas pravesdavo; Rucavoje 10 – 12 kartų per metus, Butingėje 1 kartą per metus ir Palangoje visus 6 kartus per metus. Mokesčiai buvo nustatyti tokie: krikštas, santuoka ir konfirmacija – 15 kapeikų, Šventa Vakarienė – 3 – 5 kap. Prie Butingės parapijos priklausė Šventosios miestelis, Palanga ir Paurupė. Ji tęsėsi iki Prūsijos sienos.
Parapijoje tarnavo šie kunigai:
1. Matas Sakobelijus (Matthias Saccobelius), 1560 -
2. Tomas Falkenas (Thomas Falkenau) apie 1579
3. Jonas Rumpija (Joh. Rumpius) 1639 – 1680
Jis tarnavo su adjunktu Otto Beniciju (1678 - 1680). Rumpija, be nustatytų sekmadienių, kas antrą penktadienį pamokslavo Šventosios (Būtupių) parapijoje, kuriai be Šventosios priklausė ir Papės ir Nidos kaimai, kurie dabar yra Latvijos teritorijoje. Valsčiaus viršaitis Merbachas (Meerbach) jam liepė Butingės parapiją sujungti su Rucavos parapija. Kunigas Rumpija nurodė į didelį atstumą (15 verstų atstumą). Įdomu paminėti, kad šis kunigas 1661 metų vizitacijos metu paklausė ar jam reikia ir vokiškai pamokslauti, ko jis iki tol nedaręs.
4. Valentinas Otto Benicijus (Benichius) 1680 – 1710
su adjunktu Jonu Berhardu Grizingeriu (Griesinger) 1707 – 1710
5. Jonas Reinholdas Venkis (Wencke) 1711 – 1735
6. Jonas Kūnas (Joh. Kuhn) 1735 – 1742
7. Paulius Fridrichas Reimeris (Reimer) 1742 – 1765
8. Jonas Ditrichas Hefneris (Höpfner) 1765 – 1782
9. Georgas Fridrichas Gilbertas (Gilbert) 1782 – 1795
su adjunktu Johanu Heinrichu Ebeliu 1794 – 1795.
10. Johanas Heinrichas Gotlobas Ebelis 1795 – 1806
11. Ferdinandas Mykolas Baumbachas (Baumbach) 1807 – 1840
Jo kunigavimo metu pastatyta Butingės dabartinė bažnyčia.
12. Johanas Liudvikas Melvilis (Melville) 1840 – 1860
13. Andrius Šulmanas (Schulman) 1861 – 1880
14. Karolis Vilhelmas Robertas Rimšneideris (Riemschneider) 1881 – 1907
15. Jonas Uosis (Osis) po 1908 –
Vėliau tarnavo: Petras Kamuolys (Kamols) Petras Dagys (1930 – 1940), vėliau išvyko į JAV, Janis Degis (Deģis) (1940 – 1958).
1959 – 1961 metais Butingės parapija nebeturėjo kunigo ir ją aptarnavo pakaitomis Konsistorijos žinioje buvę kunigai: Gustavas Aleksandras Rauskinis, kuris mirė 1979.04.11, Arvydas Karolis Briedis, kuris mirė 1962.08.09, Jonas Viktoras Kalvanas, miręs 1995.01.15. J.V.Kalvanas nuo 1962.01.03 administravo parapiją.
Paskui parapijai vadovavo kunigas Kurtas Moras, iš Rucavos (Latvija) kun. Jānis Girnis, o dabar Kurto sūnus kunigas Reincholdas Moras.
Nežiūrint to, kad daug kas paskutiniu metu apsigyveno Latvijoje (ypač Liepojoje), tačiau jie liko ištikimi savo gimtinei, gimtajai bažnyčiai.
Paminėtini atsidavę bažnyčios tarnavo: Niklavas Freimanis, Aleksis Brikmanis, Jonas Vindigis, Jonas Silasprogis ir kt. Kurį laiką vargonais grojo Rucavos vargonininkas, vėliau parapijos auklėtiniai: Mykolas Falkas ir Andrius Božis. Sesės parapijietės puošia altorių. Varpais ilgą laiką skambino senasis Jonas Duršis. Paskutiniu metu, kol leido sveikata, parapijai daug pasidarbavo pirmininkas Jurgis Spruogis ir kasininkas Niklavs Murkšis.
Tačiau buvo ir tokių, kurie parapijai blogo linki. 1964.11.20 nakties metu jie buvo įsilaužę į savo motiną bažnyčią. Tačiau vis tik yra daugiau tokių, kurie savo bažnyčią gerbia. Viešpats Dievas jiems tepadeda gyvenimo eigoje.
2001 metų kovo mėnesį Šventojoje lankėsi Latvijos prezidentė Vaira Vīķe Freiberga, kuri, nežiūrint didelio viešnagės apkrovimo, rado apie 20 minučių laiko apsilankyti ir Butingės bažnyčioje. Ji apgailestavo, kad dėl mažo latvių vaikų skaičiaus nėra galimybės Butingėje atidaryti latvių klasės.

Reikia paminėti ir Butingės parapijos kapinėse vykstančias kapų šventes. Į jas atvyksta kunigai ir iš Latvijos. Su jais orkestrėlis ar ansamblis. Kaip taisyklė po pamaldų kapinėse visada vyksta bendri pietūs.
Smarkiai sušlubavus pirmininko Jurgio Spruogio ir Niklavo Murkšio ir kitų parapijos tarybos narių sveikatai, išrinkta nauja taryba ir dabar darbuojasi naujai išrinkta taryba: pirmininkas Valdis Vindigis, kasininkas Alfridas Pumpulis, pirmininko pavaduotojas Jonas Pumpulis, pirmininko pavaduotoja Jautra Gaudiešienė, sekretorė Vėlta Jalonina ir nariai Vilis Juris Gedgaudas ir Evaldas Dreimanis. Parapijai vadovauja kunigas Reincholdas Moras.
Tegu Viešpaties palaima visada lydi šią kuršišką parapiją.

Niklāvs Murkšis ir kun. Erikas Laiconas.
Panaudota literatūra:
1. E.H.Busch. Materialen zur Geschichte und Statistik des Kirchen
und Schulwesens der Ev. Luth. Gemeinden in Ruszland. St.Peterburg. 1862.
2. E.H.Busch. Ergänzungen der Materialen zur Geschichte der Ev.
Luth. Gemeinden in Ruszland. St.Peterburg. 1867.
3. Ev.Luth. Gemeinden in Ruszland, eine historisch – statistische
Darstellung. II Band Der Livländische, Estländische und
Kurländische Konsistorialbezirk. St. Peterburg. 1911
3. Konsistorijos ir parapijos protokolų įrašai.
4. Asmeninis Niklavo Murkšio archyvas.

Kapų šventė Žeimelyje

Rugpjūčio 5 dieną Žeimelyje įvyko kapų šventė. Į šventę atvyko apie 90 žmonių iš įvairių Lietuvos ir Latvijos vietų. Bažnyčioje vargonavo Arnoldas Bruveris, o kapinėse – Joniškio muzikantai. Nors šeštadienį oras buvo grėsmingas, tačiau sekmadienį turėjome puikiausią saulėtą orą.
Po kapų šventės į Kauną mane parvežė p. Arnoldas Melkis. Pakeliui jis norėjo aplankyti savo pusbrolį, todėl nuvykome į Kreivakiškių dvarą Pakruojo rajone. Dvaras per okupacijos laikotarpį buvo labai amortizuotas, bet dabar bandomas atstatyti. Atstatinėjamas medinis gyvenamasis pastatas. Pakeisti apatiniai pastato balkiai, remontuojamos grindys, ardomos pamūrytos neautentiškos sienutės, pertvaros.
Antro aukšto salikėje ką tik buvo pasibaigusi dailės paroda. Tai geriausiai per okupacijos laikotarpį išsilaikęs kambarys. Greta buvęs nedidelis kambarėlis, šalia jo bokštelis. Bokštelio viršuje buvęs kryžius, o bokštelyje kabėjęs varpas. Tame kambarėlyje ruošdavosi pamaldoms iš Žeimelio atvykęs kun. E.Leijeris, o didesniame kambaryje – salikėje, kur galėtų tilpti apie 50 žmonių, vykdavo evangelikų liuteronų pamaldos. Ant sienos, kur buvęs altorius, nupieštas paveikslas – Jėzus eina vandens paviršiumi, o Petras, ėjęs Jo pasitikti, išsigando audros ir pradėjo skęsti. Trūksta tik Petro žodžių “Viešpatie, gelbėk mane !” Jėzus sugriebęs jį už rankos sako: “Silpnatiki, ko suabejojai?!” (Mt.14, 30-31).
Tai puikus kun. E.Leijerio atminimas. Jei atsirastų apylinkėse liuteronų, tai tikrai būtų tikslinga šią tradiciją atgaivinti. Juk ir šiandieną, galima sakyti, tauta, žmonija skęsta ir mums visiems reikia šaukti “Viešpatie, gelbėk mus !” Ir kiek daug yra silpnatikių, kurie, praradę tikėjimą, lengvai pasiduoda pagundoms, šio gyvenimo malonumams.
Dvaro savininkas p. Vidmantas Palujanskas mielai priimtų kelių dienų konfirmantų stovyklėles ruoštis konfirmacijai ir melstis koplytėlėje.

Erikas Laiconas

Šis tas iš Kreivakiškio dvaro istorijos.

Ausmos Palujanskienės – Krūminaitės pasakojimas apie Pakruojo rajone esantį Kreivakiškio dvarą ir buvusį jo savininką Joną Krūminą.

Mano seneliai Jokūbas ir Katryna Krūminai 19 amžiaus pabaigoje gyveno netoli Joniškėlio Gailionių kaime (kaimynystėje su Paltarokais – buvusio Romos katalikų vyskupo tėvais). Po baudžiavos panaikinimo, vykstant žemės reformai, jiems buvo leista prie turėtos žemės prisijungti dar dalį žemės. Iškirtus mišką ir išrovus kelmus, po kelių metų sunkaus darbo, jiems susidarė 45 ha žemės plotas. Šeimoje augo 11 vaikų; 5 sūnūs ir 6 dukros. Vaikai buvo auklėjami pagal griežtą, vokišką tvarką – tvarkingumas, darbštumas, paklusnumas tėvams. Berniukai mokėsi rusiškoje mokykloje, o mergaitės buvo auklėjamos namuose pagal motinos griežtą režimą.
Prieš I-jį pasaulinį karą užaugę vaikai pradėjo skirstytis: dukros ištekėjo, 3 sūnūs (jauniausieji) liko ūkyje, o gabiausiems Karoliui ir Jonui buvo išpirkti bilietai (“šipkartės”) į JAV.
Jie grįžo po I-jo pasaulinio karo ir po visų revoliucijų. Iš pasakojimų supratau, kad JAV abu broliai visur laikėsi kartu, 3 - 4 metus sunkiai dirbo prie miško kirtimo, geležinkelių tiesimo darbų. Jie nuolat prisimindavo amerikiečių pažangą ekonomikos ir technikos srityje ir daug ką pritaikė savo gyvenime.
Karo metu, plėšikaudami rusų belaisviai, naktį laužėsi į Krūminų namus Gailionyse. Tėvas, šokdamas pro langą, nusilaužė koją ir dėl gangrenos mirė. Matyt, kad ta žinia privertė brolius Joną ir Karolį grįžti į Lietuvą 1921 –1922 metais. Tačiau į tėviškę jie negrįžo, bet ėmė nuomoti dvaro žemes Birjagaloje, Lašpamūšyje, Pavergiuose, Kreivakiškyje. Už nuomą mokėdavo pusė gauto derliaus. Per kelis metus jie įsigijo savo žemės ūkio inventoriaus, gyvulių ir patirties ir ėmė dairytis sau tinkamo ūkio.
1926 metais Jonas iš Pakruojo grafo fon Ropp nupirko Kreivakiškio polivarką. Pinigais jam padėjo ir brolis Karolis. Karolis 1933 metais nupirko Mediniškių dvarelį su gerokai apleista žeme ir trobesiais. Ūkininkauti jiems sekėsi. Abu broliai įsigijo gerą techniką; kuliamąsias, traktorius. Jų ūkiai garsėjo gerais derliais, pavyzdiniais gyvuliais, kurių dalį įsiveisė iš užsienio. Greitai vyko statyba. Iki 1940 metų buvo pastatyti nauji rūmai, (taip pavadino gyvenamą namą), tvartai, sandėliai ir kt.
Prisimenu, kad vasarą pas mus atvažiuodavo svečiuotis dėdė Jonas su dukromis. Kol mes žaisdavome, tėvelis su dėde, po pokalbio apie ūkį, eidavo apžiūrėti laukų. Per rugių ir kviečių varpų viršūnes matydavau boluojant jų baltas skrybėles, jų mosuojamas lazdas. Mes su pusseserėmis džiaugdavomės, kad jie dar ilgai apžiūrinės laukus ir mes galėsime pažaisti.
Kasmet per Jonines mes su tėveliu važiuodavome į Kreivakiškį. Ten po pietų jie vėl su tėveliu apžiūrinėdavo laukus. Gerai prisimenu 1939 metų Jonines, nes tada, 1938 – 1939 metais su pussesere Vilma kartu lankėme Žeimelio latvių mokyklą. Ji mokėsi antrus metus, o aš pirmus. Mes buvome labai susidraugavusios ir džiaugėmės galimybe susitikti per Jonines.
Per Jonines atvyko daug svečių. Be giminių atvyko kunigas Erikas Leijeris su vargonininku Edvinu Švageriu ir p. Lepsiu, kuris buvo vyr. meistras namų statyboje. Buvo švenčiamos naujo namo įkurtuvės ir koplyčios šventinimas. Dalyvavo kaimynai iš Vismantų kaimo. Prisimenu, kad koplytėlėje trūko sėdimų vietų, nors abipus tako buvo daug naujų suolų. Tarp langų įruoštą altorėlį puošė ant sienos tapytas man nežinomo dailininko paveikslas. Degė žvakės. Visi gražiai giedojo ir man viskas atrodė nuostabiai gražiai.
Tai buvo ir paskutinės pamaldos, nes 1940 metais žemė buvo atimta ir išdalinta naujakuriams, išsidalintas inventorius, į namus atsikėlė svetimi žmonės…
Prisimenu, kad dėdė Jonas 1940 metų rudenį atvažiavo pas mus paprasta bričkele ir įtikinėjo tėvelį rūpintis dokumentais išvykimui į Vokietiją, nes tuo metu vyko repatriacija. Motinos mergautinė pavardė Ulmann ir ji buvo vokiškos kilmės. Tėvelis prieštaravo tokiam planui. Kaip gi viską paliksi? Aš bijojau, nes viskas atrodė, kaip baisus sapnas. Į Vokietiją neišvyko ir dėdė.
1941 m. birželio 14 dienos rytą dėdės Jono, kaip buožių, kaip Pakruojo šaulių sąjungos pirmininko, tautininkų partijos nario šeima buvo tremiama į Sibirą. Mano tėvelis buvo tik ūkininkas, o dėdė Jonas buvo aktyvistas. Mes labai pergyvenom dėl jų šeimos ištrėmimo. Sužinojome, kad Panevėžio geležinkelio stotyje vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir jiems beveik nieko neleido pasiimti kelionėn. Jie neturėjo nei šiltų drabužių, nei maisto.
Po savaitės prasidėjo karas. Mes visi meldėmės ir vylėmės stebuklo, kad juos nespės išvežti. Nors stotyje krito bombos, bet … suspėjo. Ešelonai nuriedėjo į tolimą šiaurę. Lenos upe baržomis jie buvo nuplukdyti iki Laptevų jūros, iki Tit Aru ledo salos. Tik per stebuklą teta Krūminienė su dukromis Liucija, Alma ir 11-mete Vilmute išliko gyvos.
Tik 1945 metais gavome iš jų pirmą laišką ir galėjome juos paremti siuntiniais iš Lietuvos. Dėdė Jonas neišliko gyvas, mirė iš bado Vidurinės Azijos kalnuose. Apie tai dukroms draugai pranešė per Raudonąjį Kryžių. Jie perdavė jo rankomis padarytą tošinę dėžutę su savo mylimiausios dukrelės inicialais “V.K.” ir 1942 metų data.
Tik po 1956 metų joms buvo leista grįžti, bet Lietuvos Komunistų partijos CK lyderiai Lietuvoje apsigyventi neleido. Vilmos šeima su motina įsikūrė Jelgavoje, kur gyvena iki šiol. Jelgavoje palaidota teta Krūminienė, o dėdės Jono kapas nežinomas iki šiol. Atvežėme žemės saują iš jo išvaikščiotų vietų Kreivakiškyje, užpylėme ant šeimos kapo Pakruojo kapinėse ir iškalėme šeimos paminkle – Jonas Krūminas – 1984 – 1942. Kreivakiškyje planuojame pastatyti koplytstulpį ir užrašyti: “Krūminų šeimos namai”. Šiuo metu namais ir ūkiu rūpinasi mano sūnus Vidmantas. Per didelį vargą pavyko atsiimti mūsų šeimai priklausiusią žemę. Teta Vilma augina neįgalią dukrelę Onutę todėl 116 ha savo ūkį padovanojo savo sūnėnui Vidmantui.
Kad namai primintų labdaringas šios krikščioniškos šeimos tradicijas, pasirašyta nuomos sutartis 20-čiai metų su Pakruojo samariečių organizacija, kurią remia Europos samariečiai. Organizuojamos vasaros stovyklos, dailininkų plenarai ir kitokia visuomeninė veikla, bet materialinės paramos namų remontui beveik negaunama. Iš žemės gaunamų pajamų tam tikslui pinigų neužtenka. Visi atkūrimo darbai gula ant Vidmanto Palujansko pečių. Jo pastangas vertina rajono administracija ir tuo palaiko jį morališkai. Projekte planuota pusės milijono piniginė parama virto tik tuščiais pažadais. Ateities perspektyva kol kas neaiški.
Koplyčia galėtų ir dabar tarnauti tikintiesiems, nes tarp Žeimelio ir Radviliškio, Vismantuose ir aplinkiniuose kaimuose yra nemažai liuteronų.

Ausma Palujanskienė, Panevėžys.

Prisiminimuose panaudotos Kreivakiškio dvaro nuotraukos iš Pakruojo rajoninio laikraščio “Auksinė Varpa”. Atsiprašome už kokybę, nes naujai nufotografuoti nebuvo galimybės. Joninių šventės nuotrauka iš p.Ausmos Palujanskienės šeimos albumo.
Red.

Alkiškių bažnyčios 140 METŲ JUBILIEJUS.

Rugsėjo 16 dieną Alkiškių parapija šventė bažnyčios kertinio akmens ir statybos pradžios 140 metų jubiliejų. Šventei buvo ruoštasi iš anksčiau ir tai progai išleistas gražus nedidelis leidinėlis “Alkiškių evangelikų liuteronų parapija 1861 – 2001”. Šventinėse pamaldose dalyvavo Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas Jonas Kalvanas, Vilniaus parapijos klebonas kun. Mindaugas Sabutis. Ta proga sveikinimo žodį tarė svečiai: angklikonų vyskupas iš Anglijos Kenetas Stivensonas (Kenneth Stevenson) ir kunigas Ole Frederik Kullerud, kuris į Lietuvą atvyko susipažinti su lietuvių kalba, jos pasimokyti ir sveikinimą pasakė lietuviškai. Vyskupas K. Stivensonas Švento Rašto ištrauką skaitė latviškai.
Šventojoje Vakarienėje dalyvavo gana daug parapijiečių ir visi svečiai. Aptarnavo Vyskupas J.Kalvanas ir parapijos kunigas E.Laiconas.
Po pamaldų visi šventės dalyviai nusifotografavo prie bažnyčios durų. Paskui dar buvo pašventintas kryžius prie kunigo E.Švagerio kapo ir prieš metus mirusios Emilijos Jurevičienės šeimos paminklas.
Šventė svečiams patiko ir vyskupas K.Stivensonas dar žadėjo ateityje aplankyti Alkiškių parapiją. Kunigui Ole Kullerud mūsų kraštas irgi patiko ir jis žada, jei leis galimybės, kitais metais vėl atvažiuoti.

Susitikimas su Suomijos Bažnyčios atstovais.

Rugsėjo 22 dieną Tauragėje įvyko susitikimas su Suomijos Bažnyčios atstovais. Iš Suomijos atvyko apie 30 kunigų. Susitikome Vymerio namuose Tauragėje. Pagiedojome giesmę “Bažnyčia pastatyta ant pamato stipraus", pasimeldėme. Kiekvienas iš mūsų prisistatėme, iš kur mes esame, kokias parapijas aptarnaujame. Kunigas Saulius Juozaitis paskaitė pranešimą – Biblijos studiją apie sūnų paklydėlį (Lk. 15,11 – 32). Vyskupas J.Kalvanas papasakojo apie Lietuvos liuteronų Bažnyčios nueitą kelią, sunkumus, parapijų padėtį pokarinėje Lietuvoje. Iš Suomijos pusės trumpai pasisakė einantis vyskupo pareigas kunigas Raimo Turunen iš Kuopio diecezijos, papietavome.
Susitarta dėl Suomijos Bažnyčios pagalbos mūsų tikybos mokytojams.
23 dieną dalis svečių dalyvavo pamaldose Kaune, o dalis Vilniuje.

E.Laiconas.

Advento giesmės Alkiškiuose.

Gruodžio 16 dieną vyko Advento trečiojo sekmadienio pamaldos. Nors bažnyčioje buvo gana šalta, tačiau po pamaldų parapijiečius Advento laikotarpio giesmėmis pradžiugino Akmenės muzikos mokyklos mokytojai ir mokiniai. Giesmės skambėjo a capella (be muzikos instrumentų) ir palydint kanklėmis, dūdele bei gitara.

Latvijos nepriklausomybės dienos paminėjimas Kaune.

Lapkričio 13 dieną Kaune Vytauto Didžiojo universitete paminėta Latvijos nepriklausomybė. Prieš tai Latvijos Kultūros Akademijos rektorius iš Rygos angliškai skaitė paskaitą apie Baltijos šalių per nepriklausomybės laikotarpį nueitą bendrą kelią. Po paskaitos įvyko minėjimas. Jį pradėjo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Vytautas Kaminskas, skambėjo Latvijos ir Lietuvos valstybiniai himnai.
Po to kalbėjo Latvijos ambasadorė Lietuvoje Maira Mora, vėliau Lietuvos ambasadorius Latvijoje – Petras Vaitiekūnas, Latvijos Kultūros Akademijos rektorius Peteris Laķis. Vytauto Didžiojo universiteto rektorius svečius apdovanojo dovanėlėmis, apjuosė universitetinėmis juostomis.
Po to, Rūta Mukta Pavila ir Alvydas Butkus pristatė naują bendrą Latvijos Kultūros Akademijos ir Vytauto Didžiojo universiteto leidinį “Acta Baltica”, kuris leidžiamas autorių originalia kalba. Po minėjimo šį leidinį buvo galima įsigyti.
Erikas Laiconas.

Krikštas.

Alkiškiai.
Dalija Lipska, gimusi 2001 m. gegužės 20 dieną Naujojoje Akmenėje, pakrikštyta Alkiškių ev. liuteronų parapijos bažnyčioje 2001 m. liepos 14 dieną.

Evelina Krūminaitė, gimusi 2000 m. sausio 4 dieną N.Akmenėje, pakrikštyta Alkliiškių ev. Liuteronų bažnyčioje 2001 m.birželio 16 dieną

Eimantas Numsėdis, gimęs 2000 m. rugpjūčio 2 dieną N.Akmenėje, pakrikštytas Alkiškių ev. Liuteronų bažnyčioje 2001 m. birželio 16 dieną.
Karolina Zorgevica, gimusi 2001 m. balandžio 28 dieną N.Akmenėje, pakrikštyta Alkiškių evangelikų liuteronų parapijos bažnyčioje 2001 m. liepos 14 dieną.

Žeimelis.
Klaudijus Litvinskas, gimęs 1997 m. kovo 30 dieną Žeimelyje, pakrikštytas Žeimelio evangelikų liuteronų parapijos bažnyčioje 2001 metų rugpjūčio 5 dieną.

KONFIRMACIJA.

Alkiškiai.
Indrė Greitmanaitė, gimusi 1983.03.03 Šiauliuose – 2001.07.15.
Edgars Krauze, gimęs 1982.08.06. Rygoje – 2000-1.07.15.
Milda Popendikytė, gimusi 1987.01.15. Šiauliuose – 2001.07.15.
Paulius Popendikis, gimęs 1985.10.27. Šiauliuose – 2001.07.15.
Redžina Zorgevica, gimusi1978.01.17. N.Akmenėje – 2001.07.15.

Kaunas.
Laima Rajeckienė – Jekabsons, gimusi 1937.10.05 Madonoje, konfirmuota birželio 10 dieną.

SANTUOKA.

Alkiškiai.
Kristina Tamulytė, gimusi 1977.08.17 Naujojoje Akmenėje su Pauliu Albertavičiu, gimusiu 1977.08.08 Kaune, sutuokti Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje.

PASITRAUKĖ IŠ MŪSŲ TARPO

“Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs,
Jis pasiliks vienas,
O jei apmirs, jis duos gausių vaisių.”
Jn. 12,23.

Alkiškiai.
Kun. Edvinas Švageris, Karolio ir Emilijos sūnus gimė 1912 m. sausio 23 d. Alkiškių kaime latvių ūkininko šeimoje. Šeimoje dar augo seserys Lena, Valija, Alize, Zenta. Krikštytas ir konfirmuiotas Alkiškių bažnyčioje. 1927 m. baigė Vytinių mokyklą Latvijoje. Vėliau dirbo savo tėvo žemės ūkyje.
Nuo 1938 metų vargonininkavo Žeimelio, Priedulas (Latvijaoje) Alkiškių parapijose.

1950 m. susituokė su Mirdza Gašpuitis, Frico ir Paulinos d. gimusią 1930.07.13. Sutuokė Aucės parapijos kunigas Robertas Kalderovskis. Nuo 1970 m. studijavo ir baigė teologijos mokslus Rygos seminarijoje. Religijos reikalų taryba Vilniuje 1974 – 1975 metais neišdavė E.Švageriui leidimo (nors Konsistorija prašė) diakono tarnystei, pavadindama jį “neramiu gastroliuojančiu dvasiškiu”.

1976 m. gegužės 30 d. Exaudi sekmadienį senjoro J.V.Kalvano Alkiškių ev..liuteronų bažnyčioje ordinuotas kunigu diakonu. Asistavo dekanas Gustavas Rauskinis ir kunigas diakonas Francas Kalvanas. 1980 m. balandžio 13 d. Atvelykio sekmadienį. Švenčiant kunigo G.Rauskinio mirties metines, uždedant tarnybinį kryžių, įšventintas į kunigus.
Pagal vyskupo pavedimą aptarnavo Alkiškių, Biržų, Butingės, Joniškio, Skuodo, Žeimelio ir Mažeikių latviškai kalbančias parapijas. Paskutiniu metu aptarnavo tik Alkiškių parapiją.

Paskutiniu metu sirgo lėtine širdies ir kraujagyslių nepakankamumo liga. Mirė Alkiškiuose 2001 m. vasario 4 d. 21,30 valandą Paskutinį sekmadienį po Išminčių šventės eidamas 90-sius metus.

Lieka žmona Mirdza, sūnus Paulis, duktė Lonija ir 5 anūkai: Ineta, Evaldas, Aivaras, Artūras ir Edvinas.

Laidojamas vasario 8 d. Alkiškių ev. liuteronų bažnyčios šventoriaus kapinėse.Laidojo: vyskupas J.Kalvanas, Klaipėdos kunigas R.Moras, Mažeikių kunigas S.Varanavičius, Šiaulių kunigas R.Pukys, Šakių kunigas V.Kelertas, Alkiškių kunigas diakonas. E.Laiconas ir Jurbarko diakonas M.Dikšaitis.

†

Emilija Žakienė Paplauskaitė, gimusi 1940.09.30 Pavadakščiuose po sunkios ligos (nuo kepenų cerozės) mirė 2001.02.26 dieną. Paskutiniu metu gyveno N.Akmenėje. Jos vyras mirė jau anksčiau. Lieka 3 vaikai; du sūnūs ir 1 duktė. Palaidota Alkiškių parapijos kapinėse.

†

Milda Brambergienė – Jaudžemytė, gim. 1909 m. Šapnagiuose, Akmenės rajone, krikštyta Alkiškių evangelikų liuteronų parapijos bažnyčioje mirė 2001 m. liepos 10 dieną dėl širdies išeminės ligos. Ji buvo ištekėjusi Šakynėje už Alberto, bet jis jau 1983 m mirė. Dar anksčiau, 1967 m. ji palaidojo tragiškai žuvusį sūnų Joną – Aleksandrą. Ir štai, sulaukusi 92 metų amžiaus, ji pasitraukė iš mūsų tarpo palikdama nuliūdusias tris dukras: Verą , Ritą ir Lionę ir du anūkus: Rasą ir Romualdą. Ji visą laiką gyveno Šakynėje, Akmenės rajone ir turėjo 12 ha žemės. Palaidota Alkiškių evangelikų liuteronų kapinėse 2001 m.liepos 13 dieną.

†

Anete Jaunzeme, gimusi 1905 metų spalio 20 dieną Akmenės rajone, Alkiškiuose, krikštyta, konfirmuota ir sutuokta su Jāzepu Jaunzemiu 1936 metais Alkiškių evangelikų liuteronų parapijos bažnyčioje. Apie savaitę sirgusi širdies ir kraujagyslių ateroskleroze, mirė 2001 metų liepos 15 dieną, sulaukusi 95 metų amžiaus. Jos vyras Jāzepas mirė prieš 10 metų, 1991 m. gruodžio 11dieną. Velionė Anetė visa laiką gyveno Pašakarnių kaime.
Jos viena duktė Anetė irgi jau mirusi 1937 metais.
Lieka liūdinti jos duktė Rasma Vasiliūnienė, mūsų parapijos aktyvi darbuotoja – parapijos tarybos pirmininkė su vyru ir sūnumi su šeima.

†

Daujotas Albertas, gimęs 1957 m. gruodžio 26 dieną Akmenės rajono Menčių kaime ūkininkų šeimoje, mokėsi Lietuvos veterinarijos akademijoje

iki mirties dirbo veterinarijos gydytoju Šeduvos eksperimentiniame ūkyje. Prieš pusmetį susirgo sunkia inkstų liga ir mirė spalio 4 dieną. Lieka žmona Genutė; vaikai: Mindaugas ir Deimantė; mama Elena; broliai: Elmaras, Valdemaras, Andrius, Jonas; seserys: Mirdza ir Dzidra. Palaidotas spalio 6 dieną Šeduvos kapinėse.

†

Gašpuitienė Stefanija, gimusi 1914.11.24 Akmenės raj, Kepurlaukių kaime ūkininkų šeimoje. Krikštyta Akmenėje. Su vyru Valdžiu susituokė 1938 metais Latvijoje (Aucėje). Vyras žuvo 1966 metais ir palaidotas Alkiškių kapinėse.
Velionė mirė nuo širdies nepakankamumo spalio 6 dieną sulaukusi 87 metų amžiaus. Liūdesyje lieka:sūnūs Maigonis ir Jānis su šeimomis.; 7 anūkai: Džiugas, Asta, Ina, Edita, Marius ir Audrius su Rita. Dar susilaukė 8 proanūkų. Palaidota spalio 9 dieną Alkiškių kapinėse.

†

Aivaras Otto Silius, gimęs 1949 m. kovo 11 dieną. Barvydžiuose, Akmenės rajone, ūkininkų šeimoje, krikštytas Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Jis 1974 metais susituokė su Zita Kuvelyte, susilaukė 4 vaikų: Astos, Artūro, Arvydo ir Almos. Gyveno Papilėje. Iki mirties dirbo eiguliu.
Mirė nuo uždusimo gruodžio 3 dieną ir palaidotas gruodžio 6 dieną Papilės kapinėse. Liūdesyje lieka žmona Zita su vaikais ir 4 anūkai.

†

Biržai.
Bazars Paulis, gimęs 1920 metais . Jis gyveno Biržų rajone Štilinavos kaime. Paskutiniu metu buvo vienišas. Mirė 2001.02.12 dieną. Reformatų kun. K.Daugirdo 2001.02 15 d. palaidotas Šilėnų kapinėse.

†

Aptarnaujantys kunigai.

Alkiškius ir Žeimelį – Erikas Laiconas, tel. 8-27-222131, mob. 8-288-45228
Biržus – Saulius Juozaitis – tel. 8-27-720906
Butingę – Reincholdas Moras – tel. 8-26-314473
Joniškį – Romas Pukys - tel. 8-21-579421
Mažeikius ir Skuodą – Saulius Varanavičius.

PARAPIJŲ APTARNAVIMO GRAFIKAS 2002 METAMS.

Pamaldos vyksta:

Alkiškiuose 11 valandą,
Žeimelyje ir Kaune – 10 valandą.

Kapų šventės vyksta:

Alkiškiuose: bažnyčioje – 10 val., kapinėse – 12 val.
Ąžuolpamūšio kapinėse – 13 valandą
Šilėnų kapinėse – 10 valandą.
Žagarės kapinėse – 12 valandą.
Žeimelyje: bažnyčioje – 10valandą; kapinėse – 13 valandą.

Aptarnaujantis kunigas:

Alkiškių ir Žeimelio - Erikas Laiconas, Aušros takas 14, Kaunas – C, LT – 3000. Laidinis telefonas – 8-27-222131, mobilus – 8-288-45228.


[1] Totsch, Kirchengeschichte III, 312 psl. 16