Apie krikščionio laisvę

Dei­man­tas Kar­ve­lis,

VPU IF Lietuvos istorijos

katedros asistentas

Iš amžių tam­sos Šven­tasis Raštas išėjo,
Su­de­gin­tas, kru­vi­nas, plėšytas vėjų.
Ir štai Evan­ge­li­ją Liu­te­ris skai­to,
Nuo Viešpa­ties žodžių jau šir­dys įkai­to,
Ir ašara džiaugs­mo žeme nu­riedėjo…

Dž. Be­ike­ris

Žmo­gus tarp Die­vo ir vel­nio

Būtent toks vie­nos Mar­ty­no Liu­te­rio (1483.XI.10-1546.II.18) biog­ra­fi­jos pa­va­di­ni­mas be­ne taik­liau­siai api­būdi­na šią įvai­ria­lypę as­me­nybę, ku­ri vi­sais lai­kais bu­vo skir­tin­gai ver­ti­na­ma. XVI a. Liu­te­ris la­biau bu­vo žino­mas kaip krikščio­nybės re­for­ma­to­rius. XIX a. va­din­tas didžiau­siu Vo­kie­ti­jos pat­rio­tu. XX a. na­cio­nal­so­cia­lis­tai pa­si­ga­vo jo an­tižydiškus pa­si­sa­ky­mus. Vis dėlto dau­ge­lis su­tin­ka, kad nuo apaštalų laikų Va­karų krikščio­niško­jo pa­sau­lio taip stip­riai, kaip jis, neįta­ko­jo joks ki­tas dva­si­nis ly­de­ris. Skai­č­ius darbų apie Liu­terį, kaip ir jo pa­ties darbų—sun­kiai aprėpia­mas. Bib­lio­grafija (t.y. moks­li­nių ty­rinėjimų skai­č­ius) apie šią is­to­rinę as­me­nybę ir jos dar­bus šian­dien jau sie­kia ke­lias­dešimt tūks­tan­čių po­zi­cijų. Jo paties raštų skai­č­ius su­da­ro ne vie­ną dešimtį tomų. 1826-1883 metais Er­lan­ge­ne išėjo 100 tomų rink­ti­nių Liu­te­rio raštų. 1883 metais Vei­ma­re pradėtas nau­jas Liu­te­rio raštų lei­di­mas, ku­ris ne­baig­tas iki šio­lei.

Mar­ty­nas Liu­te­ris gimė 1483 metais lap­kri­č­io 10 dieną, vėlai naktį Eislėbe­ne (piet­va­ka­rių Sak­so­ni­ja), ka­ta­li­kiško­je mies­tie­čių Han­so ir Mar­ga­re­tos Liuterių šei­mo­je. Ki­tą die­ną, anks­ti ry­te, kūdi­kis bu­vo nu­neštas į šv.Pet­ro bažny­č­ią, kur vie­ti­nis kle­bo­nas pa­krikšti­jo jį, duo­da­mas Mar­ty­no var­dą, ka­dan­gi ta die­na su­ta­po su šv. Mar­ty­no Tu­rie­č­io šven­ta­die­niu.

Nuo 1484 metų šei­ma per­sikėlė gy­ven­ti į Mans­fel­dą, kur Mar­ty­nas, su­laukęs ket­ve­rių su pu­se metų, pradėjo lan­ky­ti vie­tinę mo­kyk­lą. Tos mo­kyk­los mo­ky­to­jai elgėsi su mo­ki­niais “kaip kalėji­mo prižiūrėto­jai su va­gi­mis”. Vėliau Liu­te­ris rašys, jog mo­kyk­la “pri­minė pra­ga­rą ir skais­tyk­lą”, jo­je mo­ki­niai nie­ko neįsi­sa­vin­da­vo dėl “rykščių, drebėji­mo, baimės ir ai­manų”. Prie to­kios at­mo­sfe­ros mo­kyk­lo­je pri­sidėjo ga­na kie­tas Liu­te­rio auklėji­mas šei­mo­je.

Jo tėvai bu­vo la­bai griežti. Kar­tą ma­ma jį pri­mušė iki krau­jo už tai, kad jis pa­vogė iš in­dau­jos vie­ną riešutą. Ki­tą sykį pa­našiai su juo pa­si­elgė tėvas. Kai Mar­ty­nas bu­vo dvylikos su puse metų, tėvai pa­siuntė jį į mo­kyk­lą Mag­de­bur­ge (apie 64 km nuo Mans­fel­do). Po metų jis grįžo na­mo ir bu­vo išsiųstas į ki­tą mo­kyk­lą, šį kar­tą Ei­se­na­che. Čia 1497 metais, per Ve­ly­kas, jis pradėjo lan­ky­ti pa­ra­pinę šv. Jur­gio mo­kyk­lą, ku­rio­je išbu­vo iki 1501 metų.

Baigęs mo­kyk­lą Ei­se­na­che, sep­ty­nio­li­kos metų jau­nuo­lis įsto­jo į Er­fur­to uni­ver­si­te­tą. Gy­ve­ni­mas uni­ver­si­te­te bu­vo su­varžytas ir panašėjo į vie­nuo­lišką. Stu­dentų punk­tu­a­lu­mas ir skai­to­ma li­te­rat­ūra bu­vo griežtai cen­zūruo­ja­mi. Stu­di­juo­da­mas uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je, Liu­te­ris pir­mą kar­tą sa­vo gy­ve­ni­me su­si­dūrė su Šventuoju Raštu. Mar­ty­nas stu­di­ja­vo la­bai uo­liai. Pir­mo­sios jo biog­ra­fi­jos au­to­rius ir būsi­mos Re­for­ma­ci­jos ben­dražygis Pi­ly­pas Me­lan­chto­nas apie jį rašys: “Er­fur­te jis įsi­sa­vi­no vis­ką grei­č­iau negu ki­ti. Jo dva­sia, pil­na pažini­mo trošku­lio, rei­ka­la­vo kažko dau­giau, nei galėjo pa­si­ūly­ti uni­ver­si­te­to stu­dijų pro­gra­ma. Todėl jis pradėjo sa­va­ran­kiškai skai­ty­ti se­novės ro­mėnų ir graikų rašyto­jus”. 1502 metų rugsėjo mėnesį Liu­te­ris ta­po laisvųjų menų (septynių mokslų) ba­ka­lau­ru, o 1505 metų pradžio­je—ma­gist­ru. Tuo me­tu jo tėvas, vis te­be­puo­selėda­mas per­spek­ty­vios at­ei­ties pla­nus, laiškuo­se į sūnų ėmė kreip­tis “Jūs”, net nužiūrėjo Mans­fel­de jam tur­tin­gą nuo­ta­ką. Bet to­mis die­no­mis Mar­ty­no gy­ve­ni­mas pa­si­su­ko pa­č­iu ne­nuspėja­miau­siu keliu…

Vi­siškai ne­tikėtai tėvui, ar­ti­mie­siems ir drau­gams, Mar­ty­nas metė uni­ver­si­te­tą ir išėjo į vie­nuo­ly­ną. Pa­grin­di­nis įvy­kis, pa­ska­tinęs jį taip pa­si­elg­ti, šalia dau­ge­lio kitų jo biog­rafų le­gen­di­nių aiški­nimų, atsitiko 1505 metų lie­pos 2 die­ną. Tos die­nos va­ka­re viešėjusį pas tėvus ir grįžtantį į Er­fur­tą iš vie­no kai­mo Mar­ty­ną užklu­po bai­si aud­ra. Prieš pat jį žai­bas uždegė ir nu­vertė medį. Su­stingęs iš baimės Mar­ty­nas kri­to ant ke­lių ir ėmė šauk­ti: “Gelbėk ma­ne, šven­to­ji Ona!” Išties sim­bo­liška, ta­č­iau būtent ši lieps­na iš dan­gaus pa­su­ko jau­nąjį Liu­terį ta kryp­ti­mi, ku­ri vėliau at­vedė į Re­for­ma­ci­ją. Vie­nuo­ly­nas tais lai­kais bu­vo vie­nin­telė vie­ta, kur žmo­gus, nu­spren­dęs gy­ven­ti ak­tyvų dva­sinį gy­ve­ni­mą, galėjo ras­ti tin­ka­mą tam ap­lin­ką. Ne­vel­tui vi­du­ramžių te­olo­gi­niai trak­ta­tai vie­nuo­ly­nus laikė “sąžinės pir­ti­mi”, “žemiška skais­tyk­la, ku­rio­je ap­va­lo­mos dau­ge­lio nuodėmių rūdys”. Būtent to­kią ap­lin­ką Liu­te­ris tikėjo­si ras­ti au­gus­ti­jonų—at­si­skyrėlių vie­nuo­ly­ne.

Praėjus dviems sa­vaitėms po įsi­min­ti­nos aud­ros, 1505 metų lie­pos 17 dieną, Liu­te­ris įsto­jo į Er­fur­to au­gus­ti­jonų vie­nuo­ly­ną. Po po­ros dienų Liu­te­rio tėvas at­siuntė aštrų laišką, ku­ria­me kalbėda­mas, jog sūnus pažeidė Die­vo įsa­ky­mą “Gerbk sa­vo tėvą”, išsižadėjo sūnaus. Tėvo pla­nai “tin­ka­mai ir tur­tin­gai ap­ves­din­ti” sūnų žlu­go, šiam pa­si­rin­kus vie­nuo­lystę.

Gy­ve­ni­mas vie­nuo­ly­ne bu­vo kruopščiai reg­la­men­tuo­tas. Ke­lia­ma­si—3 valandą ry­to, ei­na­ma mie­go­ti—8 valandą va­ka­ro. Per pa­rą kiek­vie­nas vie­nuo­lis turėjo da­ly­vau­ti sep­ty­nio­se pa­mal­do­se, o penk­ta­die­niais at­lik­ti viešą išpažintį. Nors Biblija nie­ko ne­kal­ba apie viešo nuodėmių išpažini­mo būti­nybę, vi­du­ramžių ka­ta­likų bažny­č­ios li­tur­gi­jo­je tai bu­vo dog­ma. 813 metais vie­na­me iš bažny­ti­nių su­si­rin­kimų bu­vo pa­sa­ky­ta: “Išpažin­tis prieš Die­vą pa­nai­ki­na nuodėmes, bet tai, kas išsa­ko­ma ku­ni­gui, mus ga­li pa­mo­ky­ti, kaip nuodėmės su­nai­ki­na­mos”. 850 metais Pa­ryžiaus si­no­das viešą išpažintį dog­ma­ti­za­vo: “Jei kas išpažįsta nuodėmes slap­toje, tai ir jo at­gai­la slap­ta. Jei viešai—tai ir at­gai­la vieša prieš Bažny­č­ią”. Vieša at­gai­la bu­vo pri­va­lo­ma už tris nuodėmes: žmogžudystę, stab­mel­dystę ir pa­leis­tu­vystę. Tuo nu­sidėjęs būda­vo nu­sku­ta­mas, api­pi­la­mas pe­le­nais, ap­vel­ka­mas skar­ma­lais ir turėda­vo pul­ti ant ke­lių prieš Bažny­č­ią ir prašyti mels­tis už jį, ka­dan­gi tikėta, jog Baž­ny­č­ia “sa­vo mei­le, mal­do­mis ir ašaro­mis nu­plau­na nuodėmę”. Nors, Šventojo Rašto tei­gi­mu, meilė ne­ga­li pa­nai­kin­ti nuodėmių, o tik jas pri­deng­ti. Įdo­mu tai, jog toks viešos išpažin­ties prak­ti­ka­vi­mas, ypač in­ten­sy­vus vie­nuo­ly­nuo­se, reiškėsi dar iki 1215 metų, t.y. au­sinės iš­pa­žin­­ties įve­di­mo.

Au­gus­ti­jo­nai mai­ti­no­si du kar­tus per die­ną: 10 valandą ry­to ir 4 valandą die­nos. Pas­nin­ko me­tu, ku­ris su­da­ry­da­vo tre­č­dalį metų dienų, bu­vo ten­ki­na­ma­si juo­da duo­na ir van­de­niu. Vie­nuo­lių celės bu­vo ne­apšil­do­mos ir panašėjo į kalėjimų ka­me­ras. Kalbėtis tar­pu­sa­vy­je vie­nuo­liai galėjo tik pri­oro aki­vaiz­do­je. “Dva­sin­giau­sieji” vie­nuo­liai ben­dra­vo ju­de­sių pa­gal­ba, pa­našiai kaip ku­rč­ne­by­liai. Į to­kią krikščio­niškos at­gai­los ir kūno ma­ri­ni­mo vie­tą pa­te­ko jau­na­sis Liu­te­ris. Sa­vo uo­lu­mu, vyk­dant vie­nuo­ly­no re­gu­lą, jis pra­no­ko vi­sus ki­tus. Kas­dien po 3 va­lan­das mels­da­vo­si prie at­vi­ro lan­go. Net ir aršiau­si priešai at­ei­ty­je pri­pažins, jog Liuteris bu­vo pa­vyz­din­gas vie­nuo­lis.

1507 metų ba­landžio 4 dieną jis bu­vo įšven­tin­tas į ku­ni­gus. Į pir­mąsias Mar­ty­no mišias at­vy­ko jo tėvas Han­sas kar­tu su drau­gais. Ne­se­niai bu­vo miręs nuo ma­ro jau­nes­ny­sis sūnus ir siel­var­tas pa­ska­ti­no tėvą su­si­tai­ky­ti su Mar­ty­nu.

Po įšven­ti­ni­mo Liuteris tęsė te­olo­gi­jos stu­di­jas Er­fur­to vie­nuo­ly­ne. Sep­ty­nio­li­ka mėne­sių, ne­da­ly­vau­da­mas cho­ro užsiėmi­muo­se ir ki­tuo­se vie­nuo­ly­no dar­buo­se, jis at­sidėjo Šventojo Rašto ir Bažny­č­ios tėvų tekstų stu­di­joms. 1508-ųjų spalį ta­po fi­lo­so­fi­jos pro­fe­so­riu­mi ne­se­niai vei­kia­nč­ia­me (nuo 1502 metų) Vi­ten­ber­go uni­ver­si­te­te. Po pen­kių mėne­sių ga­vo teisę dėsty­ti bib­lis­ti­ką. Tuo pat me­tu ėmė mo­ky­tis heb­rajų kal­bos, kad galėtų ori­gi­na­lo kalba skai­ty­ti bib­li­nius teks­tus. Liu­te­rio as­me­ni­nis tikėji­mas Vi­ten­ber­go pe­ri­odu rėmėsi tra­di­ci­ne bažny­č­ios samprata apie įsta­ty­mišką ir tei­siantį Die­vą. Die­vo ma­lonės ir tie­sos ap­reiški­mas dar ne­bu­vo pa­siekęs jau­no bib­lis­ti­kos pro­fe­so­riaus šir­dies. “Žino­jau, kad Kris­tus yra rūstus teisėjas, nuo ku­rio norėjau pabėgti, bet ne­su­gebėjau. Kris­tus ne­bu­vo man tar­pi­nin­kas, bet teisėjas. Vi­sa­da iškildavo klaidingi vaizdiniai, kai išgirs­da­vau Jėzaus var­dą. Jo var­das dažnai ma­ne gąs­din­da­vo, o kai ma­ty­da­vau Jį ant kryžiaus, jaus­da­vau­si tar­si nu­trenk­tas perk­ūno”.

1510 metų spalį Liu­te­ris au­gus­ti­jonų kon­gre­ga­ci­jos įga­lio­ji­mu išvy­ko į pi­lig­riminę ke­lionę Ro­mon. Vi­zi­tas Ro­mo­je sukėlė Liu­te­riui šoką. Iki tol Ro­ma su po­piežiu­mi jam bu­vo šven­tas mies­tas, re­gi­mas Kris­taus Bažny­č­ios sim­bo­lis. Ta­č­iau “šven­to­ji Ro­ma” tuo pat me­tu bu­vo vel­niška Ro­ma, ir jei­gu Liu­te­rio ne­do­mi­no kult­ūri­nio re­ne­san­so at­spindžiai mies­te, tai jis ne­galėjo ne­ma­ty­ti pros­ti­tučių, ne­girdėti ap­kalbų, ne­su­si­dur­ti su or­gi­jo­mis tiek kil­mingųjų na­muo­se, tiek po­piežiaus rūmuo­se. Pen­ki ke­lionės mėne­si­ai jei ir ne­pa­darė di­delės įta­kos dva­si­niam Liu­te­rio au­gi­mui ar jo te­olo­gi­nių pažiūrų for­ma­vi­mui­si, tai bent įti­ki­no jį, jog eg­zis­tuo­jan­ti po­piežija ir ka­ta­likų bažny­č­ia anaip­tol nėra to­kia bažny­č­ia, ku­rią Kris­tus pašaukė skelb­ti Evan­ge­li­ją. Liu­te­ris išties bu­vo vie­nas iš dau­ge­lio, ku­ris, anot to me­to spar­nuo­tos frazės, “pa­matęs Ro­mą, ne­te­ko tikėji­mo”.

1512 metų ru­denį Liu­te­ris Vi­ten­ber­go uni­ver­si­te­te ta­po te­olo­gi­jos dak­ta­ru. Įdo­mu tai, jog kaip jis nie­ka­da ne­si­ekė jo­kių laips­nių, taip ne­norėjo pri­im­ti ir dak­ta­ro di­plo­mo. Išmin­tin­gam au­gus­ti­jonų ge­ne­ra­li­niam vi­ka­rui Stau­pi­cui pa­vy­ko jį įti­kin­ti: “Die­vas tu­ri daug darbų, ku­riuos tu­ri at­lik­ti. Jam rei­ka­lin­gi išmin­tin­gi žmonės, gabūs Jam pa­si­tar­nau­ti. Jei­gu mir­si, net ir dan­gu­je būsi pašauk­tas į Jo dar­bą, nes Jam ir ten rei­ka­lin­gi dak­ta­rai”. Mar­ty­no gy­ve­ni­me at­si­ra­do vie­na svar­bi nau­jovė, pa­da­riu­si iš Liu­te­rio moks­li­nin­ko Liu­terį pa­moks­li­nin­ką—dak­ta­ro sta­tu­sas su­teikė ga­li­mybę ir net pa­rei­gą pa­moks­lau­ti di­desnėms au­di­to­ri­joms. Jis pradėjo pa­moks­lau­ti sa­vo vie­nuo­li­jos bro­liams, dar la­biau įniko į Bib­li­jos stu­di­ja­vi­mą, ėmė dėsty­ti te­olo­gi­ją Vi­ten­ber­go uni­ver­si­te­te. Pir­mos jo pa­skai­tos Vi­ten­ber­ge 1513-1518 metais bu­vo pa­skir­tos Psalmėms bei apašta­lo Pau­liaus laiškams: Ro­mie­č­iams, Ga­la­tams ir Žydams. Jau šiuo lai­ko­tar­piu dar ne­at­gimęs iš aukšto vie­nuo­lis sa­vo pa­skai­to­se ėmė dėsty­ti kai ku­rias sve­ti­mas ka­ta­li­kybės or­to­dok­si­jai idėjas. Klau­sy­to­jams Liu­te­ris kalbėjo, jog Šventasis Raštas de­ra­mai ga­li būti skai­to­mas ar klau­so­mas tik­tai to­kio žmo­gaus, ku­rio jaus­mai at­ran­da har­mo­ni­ją su Rašto tu­ri­niu. Esa­mą Bažny­č­ios padėtį Liuteris apibrėžė kaip pa­č­ią ne­lai­min­giau­sią per vi­są jos is­to­ri­ją. 1516 metais, pa­č­io­se Re­for­ma­ci­jos išva­karėse, jis rašė: “Ro­mos ku­ri­ja, iki šaknų su­ge­du­si ir užkrėsta, yra vi­siškas visų ga­limų go­du­mo, ištvir­ki­mo, gir­tuok­lystės ir piktžodžia­vi­mo rūšių cha­o­sas. Šian­die­ninė Ro­ma at­si­duo­da or­gi­joms taip pat, kaip ir ce­za­rių lai­kais, jei ne dar daugiau. Todėl šian­dien apaštalų rei­kia la­biau, nei ka­da nors ank­sč­iau”. Jis dėstė apie gy­vą tikėji­mą ir veik­lią meilę. “Jei tikėji­mas ne­apšvie­č­ia, o meilė ne­iš­lais­­vi­na, joks žmo­gus nėra ga­bus trokšti ir da­ry­ti ką nors ge­ro”.

Pas­ku­ti­niaisiais gy­ve­ni­mo me­tais Liu­te­ris liu­di­ja apie sa­vo at­si­ver­ti­mą, s­tu­di­juo­jant laiško Ro­mie­č­iams pir­mąjį sky­rių. “Ga­liausiai Die­vas pa­rodė man sa­vo gai­les­tin­gu­mą. O kai die­ną ir naktį mą­sč­iau apie šiuos žodžius: “Die­vo tei­su­mas ap­si­reiškia tikėji­me, kaip pa­rašyta, ‘Tei­su­sis gy­vens tikėji­mu’ “, pradėjau su­pras­ti Die­vo tei­su­mą kaip kažką, kuo gy­ve­na tei­sus žmo­gus, kaip Die­vo do­va­ną ar­ba die­višką tikėji­mą, ir su­vo­kiau, kad žodžiuo­se “Die­vo tei­su­mas ap­si­reiškia Evan­ge­li­jo­je” kal­ba­ma apie tei­su­mą, dėl ku­rio gai­les­tin­gas Die­vas mus ištei­si­na per tikėji­mą. To dėka stai­ga pa­si­ju­tau tar­si nau­jai gimęs, tar­si įžengęs pro at­vi­rus var­tus į patį Rojų. Nuo tos aki­mir­kos Šven­tasis Raštas at­sivėrė man nau­jo­je švie­so­je. Kaip ank­sč­iau ne­ke­nč­iau žodžių “Die­vo tei­sin­gu­mas”, taip da­bar pa­mi­lau”. Liuteris priėjo išva­dos, jog žmo­gus tuo pat metu yra ir Dievo išteisinta būtybė, ir nusidėjėlis. Vadinasi, žmogus pats ne­ga­li pa­siek­ti Die­vo pa­lan­ku­mo. Padėti jam ga­li tik tikėji­mas. Vie­nuo­liai, ku­ni­gai, po­piežius ir bažny­ti­niai su­si­rin­ki­mai ga­li klys­ti. Ne­klys­ta tik Šventasis Raštas. O pa­grin­dinė Rašto tu­ri­nio te­ma, anot jo, yra Die­vo ma­lonės skel­bi­mas.

Lūžis viešojoje Liu­te­rio veik­lo­je, at­vedęs į Re­for­ma­ci­ją, įvy­ko 1516-1517 metais ir bu­vo su­sijęs su vie­nu tra­di­cinės bažny­č­ios li­tur­gi­jos ele­mentų—at­lai­dais, ku­rių me­tu būda­vo pla­ti­na­mos in­dul­gen­ci­jos. Vis­kas pra­sidėjo nuo to, jog 1510 metais po­piežius Ju­lijus II išlei­do bulę, nu­sta­ta­nč­ią at­lai­dus, iš ku­rių gaunamos pa­ja­mos turėjo būti skir­tos šv. Pet­ro ba­zi­li­kos Ro­mo­je sta­ty­bai. 1516 metų spa­lio 31 dieną Vi­ten­ber­go pa­ra­pinėje bažny­č­io­je Liu­te­ris pa­sakė pa­moks­lą, nu­kreip­tą prieš at­lai­dus. Jis kalbėjo, jog at­lei­di­mą ga­li gau­ti ne tas, kas su­mo­ka pi­ni­gus, bet tik tas, kas iš tikrųjų gai­li­si dėl sa­vo nuodėmių. “Kris­tus net­roško at­laidų skel­bi­mo, bet Evan­ge­li­jos skel­bi­mo”. 1517 metų spa­lio 31 dieną sa­vo gar­sio­jo pa­mok­slo prieš at­lai­dus me­ti­nių pro­ga Liu­te­ris pa­si­ūlė su­reng­ti šia te­ma dis­pu­tą uni­ver­si­te­te ir pa­skelbė gar­si­ą­sias 95 te­zes. Jo­se aštriai kri­ti­ka­vo ka­ta­li­kišką at­gai­los sam­pra­tą ir pa­teikė evan­ge­linį jos su­vo­ki­mą, neigė po­piežiaus viršenybę dva­si­nia­me pa­sau­ly­je, pabrėžė skir­tu­mą tarp “nuodėmių at­lei­di­mo re­li­gi­jos” ir tik­ro tikėji­mo Kris­tu­mi. Ne­praėjo ir dvi sa­vaitės, kaip at­spaus­din­tos tezės išpli­to po vi­są Vo­kie­ti­ją, o per ke­tu­rias sa­vai­tes—po vi­są krikščio­nišką pa­saulį, ir at­rodė, anot vie­no amžinin­ko, “kad jas an­ge­lai nešio­jo ant sparnų ir rodė vi­siems žmo­nėms”. Tezės buvo tarsi bom­bos spro­gimas. Liu­te­ris pir­ma­sis vi­du­ramžiško­je vi­suo­menėje išdrįso krikščio­niško tikėji­mo ir kul­to klau­si­mus pa­vers­ti viešos dis­ku­si­jos ob­jek­tu. Ta­č­iau Ro­mos ku­ri­ja, aišku, ne­galėjo pak­ęsti jo­kių dis­ku­sijų apie Bažny­č­ios ir po­piežijos valdžią, todėl vo­kie­čių vie­nuo­lio išsišoki­mas ne­galėjo lik­ti ne­nu­baus­tas… Do­mi­ni­konų ka­pi­tu­la išsiuntė į Ro­mą raštą, ku­ria­me įtarė Liu­terį ere­zi­ja. Liu­te­ris tuo me­tu išvy­ko į Hei­del­ber­gą. Uni­ver­si­te­to ir pa­skaitų pa­li­ki­mas bu­vo žings­nis į ne­žinią. Per pusę metų sa­vo tezėmis įsi­gi­jo jis daug drau­gų ir ne mažiau priešų. Iš Mar­ty­no celės 1518 metais pradėjo plauk­ti raštų la­vi­na, ku­ri ne­su­sto­jo iki pat jo mir­ties.

Daugiausia Liu­te­ris rašė ir leido teologinius vei­ka­lus—pirmieji iš jų buvo Psal­mių ko­men­ta­rai, Vo­kie­čių te­olo­gi­ja. Vi­ten­ber­go spaus­tuvė nespėjo ten­kin­ti Liu­te­rio po­rei­kių, todėl jis pradėjo siųsti sa­vo dar­bus Leip­ci­go spaus­tu­vei. Pri­jau­č­ia­nčių jam, kaip ir klau­sy­tojų jo pa­moks­luo­se bei pa­skai­to­se, to­lydžio daugėjo. Uni­ver­si­te­tas, pa­ra­pi­ja, mies­tas, at­vyks­tan­tys sve­timšaliai ėmė rem­ti Liu­terį. 1519 metų ge­gužės mė­ne­sį jis su­for­mu­la­vo sa­vo gar­sųjį bažny­č­ios apibrėžimą: “Bažny­č­ia yra ten, kur skel­bia­mas Die­vo žodis ir kur juo ti­ki­ma”. Tais pačiais me­tais Liu­te­ris pir­mą kar­tą išsamiai su­si­pažino su XV a. Čeki­jos re­for­ma­to­riaus Ja­no Hu­so raštais ir visiškai įsi­ti­ki­no, kad nei po­piežius, nei bažny­ti­niai su­važia­vi­mai ne­tu­ri ga­lu­tinės valdžios in­ter­pre­tuo­jant Šventąjį Raštą. Su­stiprėjo jo an­ti­po­piežiškos nuo­sta­tos. Vie­na­me iš laiškų jis rašė: ”Peržiūrėjau po­piežiaus dek­re­tus ir abe­jo­ju, ar po­piežius yra an­ti­kris­tas, ar tik jo apašta­las“. Liu­te­ris pra­ra­do bet ko­kias iliu­zi­jas, jog Ro­ma ga­li pa­si­keis­ti :”Jei Ro­mos ku­ri­ja nėra pats šlykščiau­sias viešna­mis, kokį tik ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti, tai aš nežinau, ką ta­da ap­skri­tai ga­li­ma va­din­ti viešna­miu”. 1520 metų birželio 15 dieną po­piežius Le­o­nas X išlei­do bulę, ku­ria gra­si­no pri­pažin­ti Liu­terį ere­ti­ku ir eks­ko­mu­ni­kuo­ti. Bulė davė jam 60 dienų ter­mi­ną at­si­sa­ky­ti sa­vo pažiūrų. Pir­mie­ji jos žodžiai bu­vo tokie: “Pažvelk, Viešpa­tie, ir nuspręsk, ar ne lau­kinė kiaulė įsi­su­ko į Ta­vo vy­nuo­gy­ną?” Būtent tuo me­tu gimė Liu­te­rio trak­ta­tas Apie krikščio­nio laisvę, išleis­tas kar­tu su at­vi­ru laišku po­piežiui. Į bulę jis at­sakė vei­ka­lu Prieš an­ti­kris­to bulę, ku­ria­me rašė: ”Ge­rai žinau, kur yra ma­no pa­guo­da ir jėga ir iš kur at­ei­na ma­no ap­sau­ga prieš žmo­nes ir prieš vel­nius. Ir to­liau da­ry­siu tai, ką ma­nau tin­ka­ma da­ry­ti. Kiek­vie­nas at­sa­kys pats už sa­ve, kai at­eis mir­tis pas­ku­tinę die­ną”. Tai bu­vo ga­lu­ti­nis Liu­te­rio išsis­ky­ri­mas su ka­ta­likų bažny­č­ia. Dau­ge­ly­je Eu­ro­pos miestų pradėtos reng­ti jo raštų de­gi­ni­mo ak­ci­jos. Jis at­sakė tuo pa­č­iu, Vi­ten­ber­go uni­ver­si­te­to kie­me viešai su­de­gin­da­mas po­piežiaus bulę bei kiek­vie­no žmo­gaus re­li­gi­nio gy­ve­ni­mo re­gu­lia­to­rių, bažny­tinės valdžios ir ju­ris­dik­ci­jos sim­bolį—ka­nonų teisės kny­gą. 1518 - 1520 metais Liu­te­ris išlei­do daug vei­kalų įvai­riau­sio­mis te­mo­mis: Trak­ta­tas apie san­tuo­ką, Pa­moks­las apie ge­rus dar­bus, Apie po­piežiją ir kt., ku­rie pli­to po vi­są Šven­tą­ją Ro­mos im­pe­ri­ją. Kiek­vie­ną mėnesį už ne­di­delę kai­ną bet kas galėda­vo įsi­gy­ti nau­jau­sią jo kny­gelę. Vi­si ho­no­ra­rai ati­tek­da­vo leidėjui ir spaus­tu­vi­nin­kui, pats Liu­te­ris nie­ka­da neėmė pi­nigų už sa­vo kny­gas. Spaus­tu­vi­nin­kai grei­tai su­vokė, kad Liu­te­ris bu­vo tas au­to­rius, kurį kiek­vie­nas norėjo skai­ty­ti. Jo raštai darė didžiulę įta­ką. Vie­nas at­si­vertęs amžinin­kas 1522 metais rašė: “Aš mie­liau pra­ra­sč­iau sa­vo kūną ir sie­lą, gy­vybę ir tur­tus, nei at­si­sa­ky­č­iau sa­vo įsi­ti­ki­nimų, ir taip yra ne dėl Liu­te­rio, ku­rio as­me­niškai ne­pažįstu, bet tik dėl jo raštų, ku­riais jis skel­bia Die­vo žodį taip aiškiai ir su to­kia per­ga­lin­ga dva­sia”. Apie Liu­te­rio trak­tatų po­veikį gar­su­sis hu­ma­nis­tas Eraz­mas Ro­ter­da­mie­tis sakė: ”Liu­terį ge­riau kul­ko­mis, nei raštų žodžiais įveik­ti”.

1521 metais im­pe­ra­to­rius Ka­ro­lis V pa­kvietė Liu­terį į Vorm­so su­si­rin­ki­mą at­sa­ky­ti į jam iškel­tus kal­ti­ni­mus. Priešai vylėsi, kad Liu­te­ris neišdrįs vyk­ti į Vorm­są, todėl įvai­riau­siais būdais stengėsi jį įbau­gin­ti. Ta­č­iau Liu­te­ris pa­reiškė : “Jei Vorm­se būtų tiek vel­nių, kiek čerpių ant sto­gų, aš vis tiek ten vyk­siu”. Jam at­vy­kus, po­piežiaus le­ga­tas pra­nešė į Ro­mą: ”Vie­ni lai­ko jį be­pro­č­iu, ki­ti—apsėstu, ta­č­iau yra ir to­kių, ku­rie ma­to ja­me rink­tinį Die­vo in­dą”. Vorm­se šis au­gus­ti­jonų vie­nuo­lis išgarsėjo ne­at­si­sa­ky­da­mas sa­vo įsi­ti­ki­nimų ir par­eikšda­mas, kad pa­vo­jin­ga yra ei­ti prieš sa­vo sąžinę, teig­da­mas, kad tik nuo­ro­da į Šven­tąjį Raštą ga­li jį pri­vers­ti pa­keis­ti sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus. Po Vorm­so su­si­rin­ki­mo vi­so­je Vo­kie­ti­jo­je pli­to re­for­ma­to­riaus por­tre­tai, vaiz­duo­jan­tys jį su švy­ti­nč­ia au­re­o­le virš gal­vos ar­ba su Šven­to­sios Dva­sios ba­landžiu ran­ko­se. Net bu­vo nu­kal­tas me­da­lis su įrašu: ”Jei­gu Liu­te­ris ere­ti­kas, tai juo bu­vo ir Kris­tus”. Liu­te­ris nie­ka­da neišsižadėjo sa­vo mo­ky­mo. Ap­skri­tai iš visų krikščio­nybės re­for­ma­to­rių jis išsis­kyrė tuo, jog ypa­tin­gą dėmesį skyrė mo­ky­mo gry­nu­mo išsau­go­ji­mui. Gy­ve­ni­mo pa­bai­go­je jis rašė: ”Mes, pro­tes­tan­tai, gy­ve­no­me taip pat blo­gai, kaip ir Ro­mos ka­ta­li­kai. Ta­č­iau mes ko­vo­ja­me ne dėl tei­sin­go gy­ve­ni­mo būdo, bet pir­miau­sia dėl tei­sin­go mo­ky­mo. Štai ko ne­su­pra­to Vik­li­fas, Hu­sas, puolę tik blo­gą ka­ta­likų gy­ve­ni­mą…Po­piežių aš nu­galėjau mo­ky­mu. Tik jis vie­nas su­laužė jam kak­tą”.

1521 metų sau­sio 3 dieną Liu­te­ris bu­vo at­skir­tas nuo Ro­mos ka­ta­likų bažny­č­ios. Jo raštai ir por­tre­tai daug kartų bu­vo viešai de­gi­na­mi. Sak­so­ni­jos kur­fiurs­tas Frid­ri­chas, ku­ris bu­vo Vi­ten­ber­go mies­to sa­vi­nin­kas, išgelbėjo Liu­terį nuo per­se­kio­jimų, dešimt mėne­sių paslėpęs jį Vart­bur­go pi­ly­je. Tik ne­dau­ge­lis draugų tuo me­tu žino­jo, kur jis bu­vo. Šią tvir­tovę re­for­ma­to­rius vėliau va­dins sa­vo trem­ties dėl Die­vo liu­di­ji­mo vie­ta—Pat­mo­su. Pi­ly­je Liu­te­ris daug rašė, per 11 sa­vai­čių išvertė į vo­kie­čių kal­bą Nau­jąjį Tes­ta­mentą. Iki pat gy­ve­ni­mo pa­bai­gos nuo­lat to­bu­li­no sa­vo ver­ti­mą. Jo pir­mas visos Bib­li­jos ver­ti­mas pa­si­rodė 1534 metais. Vers­ti Se­nąjį Tes­ta­mentą jam padėjo jau­nas graikų kal­bos pro­fe­so­rius, vėles­nis jo ben­dražygis ir vie­nas iš Re­for­ma­ci­jos ly­de­rių po Liu­te­rio mir­ties—Pi­ly­pas Me­lan­chto­nas bei ki­ti Vi­ten­ber­go te­olo­gai. Pa­grin­di­niu ver­ti­mo prin­ci­pu Liu­te­ris laikė Šven­to­jo Rašto kaip vien­ti­so teks­to vie­no­du­mą ir jo in­ter­pre­ta­ci­jos dau­giap­ras­mišku­mą. “Nie­kur Dva­sios nėra dau­giau nei Jos šven­tuo­siuo­se raštuo­se…Tu­ri­me užtik­rin­ti Raštui pa­č­ią gar­bin­giau­sią vie­tą ir leis­ti jam pa­č­iam būti tei­sin­giau­siu, pa­pra­sč­iau­siu ir aiškiau­siu in­ter­pre­ta­to­riu­mi. No­riu, kad Šven­tasis Raštas pats viešpa­tautų, kad nebūtų su­pran­ta­mas ir in­ter­pre­tuo­ja­mas nie­kaip ki­taip kaip tik Jo Švie­so­je ir Jo Dva­sio­je”. Re­for­ma­to­rius su­vokė, jog Bib­li­ja nėra kny­ga su sep­ty­niais užrak­tais, kad po apaštalų laikų ją to­kia pa­vertė ne­su­skai­č­iuo­ja­mi jos aiški­ni­mai, at­nešę pai­nia­vą. Jis teigė, kad nie­kas ne­ga­li su­pras­ti iš Rašto nė jo­tos, jei­gu ja­me nėra Die­vo Dva­sios. “Visų žmo­nių šir­dis ak­la. Tai­gi, jei net jie išmoktų vi­są Raštą atmin­ti­nai, vis tiek nie­ko ja­me ne­su­prastų. Tam, kad su­pras­tum vi­są Raštą ir kiek­vie­ną jo vie­tą at­ski­rai, rei­ka­lin­ga Dva­sia”. 1522-1534 metais bu­vo išpar­duo­ta apie 200 tūksta­nčių (!) Liu­te­rio Naujojo Testamento eg­zem­plio­rių. Iki 1546 metų Liu­te­rio Bib­li­jos ver­ti­mas su­si­laukė 430 lei­dimų. Leip­ci­ge, ku­ria­me gy­ve­no 7,5 tūksta­nč­io žmo­nių, 1522 metų ru­denį tik per du mėne­sius bu­vo išpirk­ta 3000 eg­zem­plio­rių. Šis Bib­li­jos ver­ti­mas į vo­kie­čių kal­bą bu­vo toks po­pu­lia­rus, kad net ka­ta­li­kai juo nau­do­da­vo­si. Jei ank­sč­iau ka­ta­likų bažny­č­ia slėpė Šven­tąjį Raštą nuo ei­li­nių žmo­nių taip, kaip aštrūs daik­tai sle­pia­mi nuo vaikų ar pro­tiškai at­si­li­ku­siųjų, tai da­bar Liu­te­rio dar­bo su Bib­li­ja dėka ji ta­po pri­ei­na­ma kiek­vie­nam mo­ka­nč­iam skai­ty­ti. Aršus Liu­te­rio priešas, ku­rio tik­rai ne­ga­li­ma įtar­ti sim­pa­ti­jo­mis Re­for­ma­ci­jai, Jo­ha­nas Kochlėjus rašė: ”Liu­te­rio Naująjį Testamentą spaus­tu­vi­nin­kai išpla­ti­no didžiu­liais kie­kiais. …Bat­siu­viai ir siuvėjai, taip pat mo­te­rys ir ki­ti neišsi­la­vinę pa­sau­lie­č­iai skai­to jį su didžiau­siu trošku­liu, kaip vi­sa­a­pi­ma­nč­ios tie­sos šal­tinį…Kai ku­rie nešio­ja­si jį užan­ty­je ir išmo­ko atmin­ti­nai”. Tris šimt­me­č­ius Liu­te­rio Bib­li­ja bu­vo la­biau­siai skai­to­ma vo­kiška kny­ga.

Grįžęs iš Vart­bur­go 1522 metų ko­vo 6 dieną Liu­te­ris vėl pa­ki­lo į Vi­ten­ber­go pa­ra­pinės bažny­č­ios sa­kyk­lą, iš ku­rios ne­pa­moks­la­vo be­veik me­tus: ”Tikėji­mas nie­ka­da ne­pa­si­duo­da, o meilė pa­si­reiškia taip, kad ar­ti­mas ga­li ją su­pras­ti ir pri­im­ti <…> Pir­miau­sia tu­ri­me pa­siek­ti kitų žmo­nių šir­dis. O tai įma­no­ma skel­biant tik Die­vo žodį, nes jei laimėsi širdį, tai laimėsi ir vi­są žmogų”. Liuteris pra­de­da vie­nuo­lynų nai­ki­ni­mo judėji­mą, rašo prieš vie­nuo­lišką gy­ve­ni­mo būdą, pats re­mia at­si­sa­kiu­sius vie­nuo­lystės, ra­gi­na juos kur­ti šei­mas. Kai ku­rių moks­li­ninkų tei­gi­mu, 10—15 mi­li­jonų žmo­nių turėtų būti dėkin­gi už sa­vo gy­vybę Liu­te­riui, pa­ska­ti­nu­siam ce­li­ba­to sis­te­mos griu­vi­mą. Pats Liu­te­ris 1525 metais vedė bu­vu­sią vie­nuolę Kot­ry­ną fon Bo­rą ir su­si­laukė šešių vaikų. Liu­te­ris skelbė, jog jei ištei­si­ni­mas at­ei­na per tikėji­mą, tai bet ko­kie vie­nuo­liški įžadai yra be­pras­miai. “Die­vas ne­no­ri tar­nystės iš prie­var­tos”. Nuo 1526 metų vėl ėmė dėsty­ti Vi­ten­ber­go uni­ver­si­te­te. Li­ku­sius dvi­dešimt metų pra­lei­do Vi­ten­ber­ge, ku­ris ta­po pa­vyz­di­niu re­for­ma­ci­jos cen­tru. Liu­te­ris ge­rai su­vokė sa­vo pašau­ki­mą, ir tai padėjo jam per­ei­ti didžiau­sius sun­ku­mus ir pa­si­priešini­mą. “Vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą sie­kiu, kaip pa­sa­ky­ta Iza­ijo kny­go­je, ne­tylėti, bet pa­moks­lau­ti. Ir tai da­ry­siu tol, kol į pa­saulį vi­su sa­vo spin­de­siu ne­at­eis Kris­taus Tei­sin­gu­mas ir neįsi­lieps­nos Jo gy­dan­tis gai­les­tin­gu­mas”. Tai ne­bu­vo Liu­te­rio išdi­du­mas, nes ki­to­je vie­to­je jis rašė: “Vi­siškai su­tin­ku, kad ki­ti ga­li ge­riau nei aš ištai­sy­ti esa­mą padėtį, bet, ka­dan­gi jie ty­li, tai to sie­kiu aš ir sie­kiu taip, kaip mo­ku”. Liu­te­ris išties troško “padėti vo­kie­čių tau­tai vėl tap­ti krikščio­niška ir lais­va nuo bai­saus, pa­go­niško ir ne­krikščio­niško po­piežiaus val­dy­mo”. Gy­ve­ni­mo vai­siai pa­rodė, kad jam tai pa­vy­ko. Jis grąžino į Bažny­č­ią Šventojo Rašto au­to­ri­te­tą, vi­suo­tinės ku­ni­gystės prin­ci­pą, ištei­si­ni­mo tikėji­mu ir gerų darbų, kaip tikėji­mo ir ma­lonės pa­sekmės, ap­reiški­mą, dik­ta­to­riškos ir cen­tra­li­zuo­tos bažny­č­ios ap­lin­ko­je at­gai­vi­no apašta­lišką, ben­druo­me­ninę bažny­č­ios struk­tūrą.

Li­te­rat­ūra:

- R. H. Bain­ton, He­re I stand a li­fe of Mar­tin Lut­her, 1950.

- T. W. Best, Ul­rich von Hut­ten and Lut­her’s open let­ter to Leo X, The Mar­tin Lut­her Quin­cen­ten­nial by Ger­hard Dünnhaupt, Det­roit, 1985, p.65-78.

- P. Chau­nu, Czas re­form, Wars­za­wa, 1989.

- J. Dil­len­ber­ger, Mar­tin Lut­her. Se­lec­tions from his wri­tings edi­ted and with an in­tro­duc­tion, New York, 1961.

- Dr. M. Lut­ra roz­pra­wa o wol­ności chrześci­ja­ni­na, przetł. Ks. O. Mi­chej­da, Cies­zyn, 1917.

- Э.Г. Эриксон, Молодой Лютер. Психоаналитическое ис­то­ри­чес­кое исследование, Москва, 1996.

- W. Fläschendräger, Mar­tin Lut­her, Leip­zig, 1984.

- H. Gri­sar, Lut­her, Frei­burg, 1911.

- L. Kołakow­ski, Lut­her Mar­tin, Słow­nik fi­lo­zofów, Wars­za­wa, 1966, t. 1, s. 346 - 348.

- W. Land­graf, Mar­tin Lu­ter, Ber­lin, 1981.

- Lut­her­druc­ke des XVI. Jahr­hun­derts, Ros­tock, 1995.

- J. Mat­he­sius, Lut­hers Le­ben, 1917.

- W. Mau­rer, Von der Frei­heit ei­nes Chris­ten­mens­chen. Zwei Un­ter­su­chun­gen zu Lut­hers Re­for­ma­tions­schrif­ten 1520/1521, Göttin­gen, 1949.

- Д.С. Мережковский, Реформаторы. Лютер, Кальвин, Пас­каль, Брюссель, 1990.

- H. A. Ober­man, Lu­ter. Mensch zwis­chen Gott und Te­ufel, 1982.

- A. Rond­thal­ter, Dr. M. Lu­ter. Życio­rys re­for­ma­to­ra, Łódz, 1929.

- Э.М. Соловьев, Мартин Лютер: время и дело, От Лютера до Вайцзекера, Москва, 1994, с.28-54.

- B. Stolt, Stu­dien zu Lut­hers Frei­heit­strak­tat, Up­psa­la, 1969.

- J. M. Todd, Mar­cin Lu­ter, Wars­za­wa, 1998.