Pamokslai

Šios dienos evangelijos žodžius Jėzus ištarė praėjus 40 dienų pro prisikėlimo, tą dieną, kai jis įžengė į Dangiškojo Tėvo namus. Atsisveikindamas su apaštalais jis tarė: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.”

Šie žodžiai yra vadinami didžiuoju įpareigojimu Bažnyčiai. Jie skelbia, kad (1) „Kristui yra duota visa valdžia danguje ir žemėje“, (2) jie atskleidžia, ką Kristaus nurodymu turi atlikti bažnyčia, (3) jais Kristus pažada pasilikti su tikinčiaisiais per visas dienas iki pasaulio pabaigos.

Kristui yra duota visa valdžia danguje ir žemėje. Dievo Sūnus priėmęs kūną iš mergelės Marijos ir tapęs žmogumi atliko žmogaus atpirkimo darbą. Jis išlaikė šėtono gundymus, raginusius jį atsisakyti kryžiaus. Jėzus išliko tobulu žmogumi, nepadariusiu nuodėmės, todėl jis galėjo mirti atperkamąja mirtimi už mūsų nuodėmes. Ir Didįjį Penktadienį jis tikrai mirė. Jis nepasiliko kape, bet trečią dieną po mirties, Velykų rytą, pergalingai prisikėlė. Dabar įžengdamas į dangų jis praneša apaštalams apie save. Jis yra Dievas ir Žmogus viename asmenyje ir jam, Dievui, priklauso visa galia danguje ir žemėje. Jo valdžia yra virš dangaus ir žemės, virš angelų ir dangaus pulkų, jo valdžia yra virš sutvertosios gyvosios kūrinijos ir virš mūsų gyvenimų. Ir ši galia yra priklauso ne tik jo dieviškai prigimčiai, bet ir žmogiškai. Šios galios dėka jis ateina pas mus į bažnyčią, į sakramentą, ir suteikia savo kūną bei kraują mūsų amžinam gyvenimui. Šios galios dėka Kristus ateina ant altoriaus ne tik mūsų, ar gretimoje bažnyčioje, bet viso pasaulio bažnyčiose, kur virš duonos ir taurės ištariami pašventinimo žodžiai.

Įžengdamas į dangų Jėzus įpareigojo bažnyčią padaryti jo mokiniais visų tautų žmones.

Kaip tampama Kristaus mokiniu? Į tą klausimą atsako pats Viešpats: per Krikštą ir mokymą laikytis visko, ką jis yra paliepęs.

Kristaus mokiniu tampama per Krikštą ir pamokymą, bet kyla klausimas kas turi eiti pirma? Norint atsakyti į šį klausimą reikia pirma pažvelgti kas yra Krikštas. Aiškindamas Šventąjį Raštą Katekizmas atsako, kad Krikštas yra ne tik paprastas vanduo, bet vanduo, patvirtintas Dievo įsakymu ir sujungtas su Dievo žodžiu. Tas Krikštą patvirtinantis įsakymas ir yra didysis Kristaus nurodymas bažnyčiai, kurį mes girdime šios dienos Evangelijoje. Prie šių žodžių Kristus prideda Krikšto pažadą, sakydamas: „Kas tiki ir yra pakrikštytas, bus išganytas, kas netiki, bus pasmerktas.“ Tokiu būdu Krikštas nėra vien tik žmogaus pasiryžimas sekti Jėzų. Krikštas yra sakramentas ir per šį sakramento vandenį Kristus žmogui perduoda ant kryžiaus užtarnautą išganymą. Tas vanduo tampa Dievo malonės priemone, per kurią Kristus mus atgimdo iš Šventosios Dvasios, nuplauna visas mūsų nuodėmes ir pažada amžiną gyvenimą kiekvienam, kuris išliks tikėjime iki savo paskutinės gyvenimo valandos.

Tai, kad Krikštas nėra vien tik žmogaus pasiryžimas sekti Jėzų, graži bei puoselėtina tradicija, ar koks nors kitas paviršutinis veiksmas matyti iš Pauliaus patirto įvykio Efeze. Atvykęs į šį garsų graikų miestą jis sutiko keletą krikščionių. Evangelistas Lukas rašo: „[Jis jų] paklausė: ‚Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?‘ Jie atsakė: ‚Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia.‘ Jis klausė toliau: ‚Tai kokį krikštą jūs esate priėmę?‘ Jie atsakė: ‚Jono krikštą.‘ Tada Paulius paaiškino: ‚Jonas krikštijo atgailos krikštu, ragindamas žmones tikėti tą, kuris ateis po jo, būtent Jėzų.‘ Tai sužinoję, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan.“

Krikštas yra Dievo darbas, per kurį mes gauname daugybę malonių. Jis padovanoja nuodėmių atleidimą, teikia apsaugą mus nuo mirties ir šėtono ir pažada amžiną gyvenimą. Ne kunigas, bet Dievas krikštija ir Viešpats nori šias malones perduoti visiems žmonėms. Kadangi tai Dievo darbas, mes turime krikštyti kūdikius. Kai užauga jie yra pamokomi visko, ką Kristus yra paliepęs vykdyti. Tai yra žmogus turi sužinoti apie Dievo įstatymą, kuris sutrauktas į 10 įsakymų, jis turi sužinoti, kas yra Dievas, kad jis yra Šventoji Trejybė – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia - vienas Dievas trijuose asmenyse. Žmogus turi išmokti melstis. Jėzus pats pamokė, kaip reikia melstis, perduodamas mums „Tėve mūsų“ maldą. Dažnai žmonės sako, kad nemoka melstis. Nė vienas, kuris moka „Tėve mūsų“ tegu nesako, kad nemoka melstis. Jis moka Viešpaties maldą, po kurios dar gali pridėti ir keletą asmeninių prašymų. Mes taip pat sužinome apie Sakramentus – Krikštą, nuodėmių išpažintį ir Šventąją Vakarienę.

Tačiau jeigu žmogus nori pasikrikštyti jau būdamas suaugęs, tuomet jis pirma yra pamokomas visų šių šventų ir išganymui reikalingų dalykų ir tik po to pakrikštomas.

Kristus taip pat praneša, į kieno vardą mes turime būti krikštomi. Krikštykite „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Girdėtame atsitikime Efezo mieste tie mokiniai buvo pakrikštyti ne į Dievo vardą, bet Jono Krikštytojo krikštu. Jono Krikštytojo įsteigtas Krikštas nebuvo nuodėmių atleidimą ir išganymą teikiantis sakramentas, bet ritualinis apsiliejimas vandeniu, atgailos krikštas, kuris tik simbolizavo į būsimą Kristaus įsteigtą Krikštą. Todėl Paulius tuos mokinius pakrikštijo į Šventąją Trejybę ir per Krikštą jie gavo Šventąją Dvasią.

Jėzaus laikais aplinkui buvo daugybė religijų ir žmonės tarnavo įvairiems dievams, tačiau tie dievai buvo jų pačių sukurti. Šalimais buvo Graikija, kuri bene labiausiai iš visų tautų garsėjo dievų įvairove. Graikai jų tiek daug turėjo, kad bijodami kurio nors nepraleisti savo aukojimuose ir tuo jo neįžeisti, Atėnuose pastatė šventovę ir aukurą „nežinomam Dievui.“ Tie dievai anaiptol ne visuomet pasižymėjo jiems deramu aukštu moraliu gyvenimu. Žymusis graikų poetas Homeras sakė, jog net žmonės dažnai nustebę klausdavo: „Kas gi darosi su mūsų dievais?“

Tik žydų tauta tikėjo į vieną neregimą Dievą. Jis apsireiškė Abraomui, kuriam paliepė sulaužyti visus stabus, sakydamas, kad jis yra gyvasis, nematomas Dievas. Pagonims tai buvo visiškai nesuprantama ir neįmanoma. Jie tyčiodavosi iš Abraomo vaikų, sakydami „kurgi jūsų Dievas?“ Šis neregimas Dievas tapo regimu, kai jis prasidėjo iš Šventosios Dvasios ir Kalėdų naktį gimė iš mergelės Marijos. Kristus praneša, kad Dievas yra vienas trijuose asmenyse, lygus savo garbe ir savo amžina šlove, ir paliepė krikštyti visus žmones į Šventąją Trejybę – vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

Didžiajame įpareigojime Kristus taip pat praneša, kad jis pasilieka su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Jam duota visa galia, jam nėra sienų, kurios galėtų sustabdyti jo apsilankymą. Jis yra ten, kur du ar trys susirenka jo vardu maldai ir Dievo žodžiui. Jo vardu yra skelbiamas nuodėmių atleidimas absoliucijoje ir šis atleidimas įsigalioja danguje. Tačiau labiausiai šalia mūsų jis yra sakramente. Krikšte žmogų aplanko šventoji Trejybė, jį atgimdo iš naujo per vandenį ir Šventąją Dvasią bei perduoda ant kryžiaus užtarnautą atpirkimą. Kristus mus aplanko savo kūnu ir krauju Altoriaus Sakramente. Čia jis susivienija su mumis, nuima vėl mūsų nuodėmes, grąžina baltus krikšto rūbus, kuriuos sutepėme savo nuodėmėmis ir pažada išganymą sakydamas: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ Amen.