Pamokslai

Šiandien yra Jėzaus krikšto diena. Jėzus atėjo pas Joną, kad būtų pakrikštytas ir per tris su puse metų atliktų visa, kas reikalinga teisumui. Šiandien išsipildė tai, ką skelbia Krikšto malda: „Tu, Dieve, per savo mielojo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Krikštą, palaiminai ir pašventinai Jordaną ir visus vandenis, kad jie taptų išganinguoju tvanu ir apstingu nuodėmių nuplovimu.“

Su Trijų karalių švente įžengėme į Trijų karalių laikotarpį. Liturginė spalva išlieka balta, simbolizuojanti šviesą, tyrumą ir džiaugsmą. Ji skirta ne tik Kalėdoms ir Velykos, bet ir šiam laikotarpiui, nes, kaip liudija Evangelija pagal Joną, Kristus yra tikroji šviesa, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų,“ „šviesa pagonims apšviesti.“

Įžangą šiam laikotarpiui padarė Trys karaliai. Atvykę į Betliejų jie atsiklaupė prieš kūdikį ir padovanojo jam tris dovanas: aukso, smilkalų ir miros. Šios dovanos simboliškai parodo, kas yra Betliejaus kūdikis. Auksas – dovana karaliams – atskleidžia jo karališką prigimtį, tačiau jis pasakys: „Mano karalystė, ne iš šio pasaulio.“ Jis – dangaus karalystės Viešpats, priėmęs žmogaus kūną tam, kad atrakintų mums dangaus vartus. Smilkalai yra skirti Dievui. Jie liudija Jėzaus dievišką prigimtį, o taip pat jį esantį Vyriausiuoju kunigu, kuris už mus atnašaus tobulą auką. Mira – kvapnusis aliejus, liudija Jėzų esantį tikrą žmogų, „kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.“ Velykų rytą moterys eis pas Kristaus kapą patepti jo kūną mira, tačiau Jėzus jau bus prisikėlęs.

Žvaigždės vedami karaliai pažino Jėzuje esantį Mesiją. Šis laikotarpis mums yra skirtas, kad ir mes “pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.” Jėzaus Krikšto metu tai mums atskleidė Dievas Tėvas ir Šventoji Dvasia, nusileidusi ant jo it karvelis. Jo veide spindinčią Dievo šlovę toliau Jėzus atskleis per vestuves Galilėjos kanoje, padarydamas pirmą savo stebuklą. Šio laikotarpio kulminacija bus paskutinis sekmadienis po Karalių, kuomet minėsime Kristaus atsimanymą ant Taboro kalno. Apaštalų akivaizdoje „Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“ - virš jo žmogiškosios prigimties atsiskleidė dieviškoji.

Šiandieninė evangelija praneša, kad Jonui krikštijant Jordano upėje pas jį atėjo Jėzus krikštytis. Jonas buvo paskutinis Senojo Testamento pranašas ir jam Dievas pavedė ypatingą užduotį - paruošti Mesijui kelią. Jono vardo dieną įkvėptas Šventosios Dvasios jo tėvas, kunigas Zacharijas, išpranašavo: „O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti.“

Lukas praneša, kad penkioliktais Romos imperatoriaus Tiberijaus metais, Jonas išėjo iš dykumos skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Jo žinia buvo tokia: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus.“ Pas jį traukė Jeruzalės miestiečiai ir Judėjos šalies gyventojai. „Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.“

„Kas tu esi?“ – jo klausė žydų atsiųsti kunigai ir levitai. „Aš nesu Mesijas!,“- atsakė jiems Jonas. „Tai gal tu pranašas?“ „Ne!“ – pasikuklino Jonas. „Tai kas gi tu?“ Jis tarė: „Aš ­ tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! ­ kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas.“ „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?“ Jonas atsakė: „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateina; jam aš nevertas atrišti apavo dirželio.“

Neužilgo iš Galilėjos prie Jordano pas Joną atėjo tas, kuriam Jonas buvo „nevertas net apavo dirželio atrišti.“ Išvydęs Jėzų, įkvėptas Šventosios Dvasios, Jonas ištarė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane.“

Joną turėjo ištikti šokas, kai priėjęs prie jo Jėzus paprašė būti pakrikštytas. „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ – paprieštaravo jam Jonas.

Iš tiesų, kam gi Jėzui Krikštas? Juk krikštas buvo skirtas paruošti žmonių širdis Mesijui, kad Šventosios Dvasios pagalba jos taptų pajėgios priimti jo mokymą. O štai dabar, prie Joną stovi Mesijas ir prašo būti pakrikštytas. Krikštas juk buvo skirtas nusidėjėliams, kuriuos Jonas ragino „duoti tikrų atsivertimo vaisių.“ Jie išpažindavo nuodėmes ir būdavo panardinami Jordane, o dabar prieš jį stovi „už jį galingesnis, kuriam jis nevertas nė apavo numauti,“ ir prašo iš Jono krikšto. Jėzus atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“

Visas Šventas Raštas liečia nuodėmės ir teisumo klausimą. Dievas yra šventas, o žmogus, net pats švenčiausias, yra nusidėjėlis. Kaip nuodėmingasis atsilaikys teisingame Dievo teisme, kuriame prieš Dievą privalės atsakyti už savo gyvenimą?

Yra žmonių, kurie tvirtina esantys be nuodėmės, kartodami klasikinę frazę, „nežudžiau, nevogiau“ ir taip toliau. Jie patys save jau dabar laiko šventais vien todėl, kad kažko blogo nepadarė. Įdomesni yra tie, kurie kalba, apie savo gerus darbus. Prisiminkime tą fariziejų, kuris meldėsi Jeruzalės šventovėje. „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės ­ plėšikai, sukčiai, svetimautojai ­ arba va kaip šis muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju.“ Tas fariziejus laikė irgi save teisiu prieš Dievą, bet išėjo į namus neišteisintas.

Po mirties bus ir tokių, kurie kaip tos neišmintingos mergaitės Kristaus palyginime belsis į dangaus duris ir sakys: „Viešpatie, viešpatie, atidaryk, čia mes!’ O jis atsakys: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!‘“ Į Rojaus vartus belsis ir tokių „teisiųjų,“ kurie sakys: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!“ Jiems Viešpats atsakys: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau.“ „Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!“ liudija laiškas Hebrajams. Visi, kurie mirė surakinti savo nuodėmėse, neatsilaikys prieš Viešpatį Dievą.

Kristus Jonui tarė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“

Teisusis Jėzus, Dievas ir Žmogus, turės įlipti su Jonu į Jordano vandenį, į tą vandenį, kuris buvo persmelktas žmonių nuodėmių. „Galingesnis už Joną,“ kuris „krikštys ugnimi ir Šventąja Dvasia," lips ten, kur lipo nusidėjėliai. Tas, kuris iš Šventosios Dvasios priėmė kūną per Mergelę Mariją ir „nepažino nuodėmės,“ kaip paskutinis nusidėjėlis bus panardinamas Jordane, tvirtindamas, kad tai „reikalinga atlikti teisumui.“

Jonas prieš tai Jėzų pavadino „Dievo Avinėliu, kuris neša pasaulio nuodėmę.“ Pranašai skelbdavo, ką jiems apreikšdavo Šventoji Dvasia, ir patys ne visada iš karto suprasdavo pranašystes. Jonas irgi turbūt pilnai nesuprato, nes dabar ištiktas šoko regėjo, kad Jėzus iš tikrųjų yra tas Dievo avinėlis, ant kurio bus uždėtos visų žmonių nuodėmės. Krikšte jis susivienodins su nusidėjėliais, parodydamas, kad jis save paaukos už pasaulio nuodėmes ir tokiu būdu atliks visa, kad reikalinga mūsų teisumui. ,Jis susivienodins su mumis tam, kad mes Dievo teisme neįrodinėtume savo pačių nekaltumo ir nesiteisintume savo gerais darbais, bet, kaip Jonas, parodytumėme į Jėzų Kristų ir ištartume: „Štai Dievo Avinėlis, ant kurio buvo uždėtos mano nuodėmės. Su jomis jis mirė ant kryžiaus. Savo mirtimi jis atpirko mane iš amžinosios mirties ir per Žodį ir Sakramentus padovanojo savo teisumą.“

„Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu,“ – liudija apaštalas Paulius. „Mano vaikeliai,“ – taip tėviškai į tikinčiuosius kreipiasi garbingo amžiaus sulaukęs apaštalas Jonas, - „rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.“

Dievui Tėvui patiko Jėzaus susivienodijimas su nusidėjėliais Jordano vandenyse. Evangelistas Matas liudija: „Pakrikštytas nusidėjėlių krikštu jis išlipo iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ Jo nusižeminimo valandą žemę aplankė Šventoji Trejybė, liudydama, jog Dangiškajam Tėvui ir Šventajai Dvasiai buvo mielas Jėzaus krikštas, kuriuo būdamas trisdešimties metų jis pradėjo viešą žemišką tarnystę mūsų tiesumui ir išgelbėjimui. Amen.