Pamokslai

Pamokslas

2017-02-19

Pamokslo tekstas: Mt.5, 38-48

Darius Petkūnas


Turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad tik nedaug žmonių, ypač jei kalbame apie „vyrų giminę,“ gavę per skruostą sutiktų atsukti kitą. Gauti per žandą reiškia patirti viešą pažeminimą, todėl žmogus įprastai siekia keršto ir atsakas dažnai būna neadekvatus.

 

Dėl šios priežasties Dievas žydų tautoje žmonių santykius harmonizavo įstatymu. Mozės įstatymas sako, kad atsakas už patirtą skriaudą turi būti proporcingas. „Kokią žaizdą jis padarė artimui, tokia ir jam bus padaryta.“ „Kas sužalotų artimą, tam bus padaryta, kaip jis padarė: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį... kas užmuštų žmogų, turės būti nubaustas mirtimi.“

 

Kalno pamoksle šį įstatymą mokiniams primena mūsų Viešpats Jėzus. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį... ir nekęsk priešo.“ „O aš jums sakau, - taria jis, - „nesipriešink piktam žmogui.“ „Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.., mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“.

 

Kalno pamoksle Jėzus kalba apie deramą krikščionišką elgesį, tai yra apie krikščionišką moralę arba etiką. Jėzus savo sekėjams įvedė kilnesnes krikščioniško elgesio taisykles, todėl Naujajame Testamente nebeliko Mozės įstatyme nurodytos „proporcingumo taisyklės“ – „akis už akį, dantis už dantį.“ Jis sako: „Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite?“ „[Aš noriu, kad jūs], būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai.“

 

Šį mokymą nėra lengva įgyvendinti. Nėra paprasta gavus per dešinį skruostą, atsukti kitą, arba mylėti tuos, kurie padarė bloga ir tai toliau to linki ar bando visaip kenkti. Jėzus pripažįsta, kad tai nėra paprasta, bet jis sako: „Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus?“ Nors šį mokymą įgyvendins ne kiekvienas, vis dėlto Jėzus kviečia mus tobulėti krikščioniškame elgesyje, sakydamas: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“

 

Kadangi Jėzus kviečia tobulybei, o ją pasieks ne visi krikščionys, krikščioniškos moralės pagrindą sudaro ne Kalno pamokslas, o Dešimt Dievo įsakymų. Juos privalo vykdyti kiekvienas krikščionis, tai yra gerbti tėvus ir vyresniuosius, nežudyti, neperžengti santuokos, nevokti, nešmeižti artimo, nesiekti ko nors klastingai. Kas juos peržengia, padaro nuodėmę ir jei neatgailauja, neturėtų toliau vadinti savęs krikščioniu.

 

O kaip su „kito skruosto atsukimu“ ir „meile priešams“? Argi Jėzus to nepaliepė krikščionims? Taip, tai yra Jėzaus mokymas ir vardan to jis kreipiasi į kiekvieną krikščionį. „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas,“ – sako jis ir mums.

 

Kai kas šį Jėzaus mokymą gali suprasti primityviai ir neteisingai. Girdėjome kaip Jėzus pasakė: „norinčiam iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“. Ar tai reiškia, kad jūs turite bet kam skolinti dalį santaupų? Arba, Jėzus sako: „Nesipriešink piktam [žmogui].” Kai kas gali primityviai suprasti, kad Jėzus čia moko visiško nesipriešinimo prievartai, esą galima agresorių nugalėti gėriu. Tai pacifistinis požiūris, tvirtinantis, kad nereikalinga nei kariuomenė ginti šalį nuo priešo, nereikia ginklu ginti tėvynės. Reformacijos metu šis mokymas buvo išplitęs tarp kai kurių LDK ir Lenkijos bajorų. Pastarieji tai viešai demonstravo vietoje tikro kardo (o kardas yra bajoro atributas) nešiodami medinį, dėl ko jie buvo pavadinti “medinio kardo riteriais.” Nesunku nuspėti, kurlink veda šis mokymas.

 

Pas Joną Krikštytoją atėjo krikštytis kareiviai. “Ką mums daryti?” – klausė jie. Jonas neliepė jiems sudėti ginklų ir pasirinkti kitokią tarnybą. Žinodamas su kokiomis nuodėmėmis karo metu, kai nustoja galioti įstatymai, susiduria kareiviai, Jonas ragino neprarasti tikrų žmogiškų vertybių. „Nė iš vieno nespauskite pinigų, neįdavinėkite norėdami pasipelnyti, tenkinkitės savo alga.“ Ar kareivis, ar policininkas užgautas per dešinį skruostą turi atsukti kitą? Žinoma ne, nes tada visuomenėje įsigaliotų anarchija ir taikus gyvenimas taptų neįmanomas. (Virš žmonių iškiltų tie, kurie savo sąlygas kitiems diktuotų brutalia jėga.) Valstybės tvarkos ir įstatymų priežiūros tarnyboje negalima atsukti kito žando.

 

Valdžia reikalinga įstatymo vykdymui. Nereikia būti naiviais ir manyti, kad visi žmonės vykdys Dešimt Dievo įsakymų ir mylės artimą. Visuomenė nesusideda vien iš krikščionių, o ir krikščionių tarpe yra nemažai tokių, kurie neverti šio vardo. Vieni žmonės vykdys Dievo įstatymą ir Kristaus Kalno pamokslą, ir darys gera, tačiau visuomenėje visuomet bus nemažai tokių, kuriems pažaboti reikia baudžiamojo kodekso, kurį Šventas Raštas prilygina „valdžios kardui.“ Panaikinti įstatymą, reiškia suleisti plėšrius žvėris ir naminius gyvulius į vieną aptvarą. Naminiai gyvuliai plėšriesiems nelinkės nieko pikto ir gyvens „pagal evangeliją,“ tačiau ar „pagal evangeliją“ gyvens plėšrieji?

 

Apaštalas Paulius sako, kad žmonių santykių sureguliavimui yra reikalinga valdžia ir priduria: “Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui... Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga, bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji ­ Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta.“

 

Įsiklausykime atidžiau į Jėzaus žodžius. Jis nesako „aš pasauliui sakau“, „aš visiems sakau, įskaitant ir pagonis.“ Jis žvelgia į savo sekėjus, į krikščionis, ir taria: „aš jums sakau,“ „tarp jūsų“ tebūnie taip.

 

Krikščionių tarpe santykius turi grįsti Kristaus evangelija. Savaime suprantame, kad Dievas iš krikščionių tikisi, kad jie vykdys jo Dešimt įsakymų, todėl jų santykiuose jis labiau pabrėžia ne Dievo įstatymą, o Evangeliją ir Kristaus meilės įstatymą.

 

Žinoma, ir krikščionių tarpe pasitaiko konfliktų, būna, kad kai kas nesusivaldęs užgauna artimą per skruostą. Gal tokiais atvejais norėtųsi atsakyti Mozės įstatymu „akis už akį, dantis už dantį.“ Tokiais atvejais Jėzus pataria: „Nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.“ Ir krikščionių tarpe atsiras tokių, kurie artimą dėl menkniekio, kurį Jėzus perkeltine prasme vadina „marškiniais“, grasins duoti į teismą. Šiuo atveju Jėzus dar labiau mus kviečia tobulybei. Jei prieš tai jis ragino tik proporcingai atsukti kitą žandą, tai dabar jis ragina aukotis daugiau: „atiduok jam ir apsiaustą.“ Trečiu atveju jis siūlo dar daugiau aukotis: „Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.“ Jis ragina būti gailestingais ir prašančiam pagalbos ją suteikti. „Jei turi galimybę artimui paskolinti, nenusigręžk.“

 

Aukščiausia Jėzaus įvardinta tobulybė yra meilė priešams. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus.”

 

Ką reiškia mylėti priešus? Apaštalas Paulius meilę apibūdina taip: “Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.”

 

Mylėti priešus, tai už juos melstis, nepasiduoti piktumui, pamiršti, kas buvo bloga. „Darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia.“ Tai nepraeiti pro juos nepasisveikinant. „Jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?!”

 

Ne kiekvienas pajėgus pasiekti šią tobulybę, bet turbūt kiekvienas gali už priešus ir persekiotojus bent pasimelsti. Giesmyne yra tokia malda. Kiekvienas galime ją atsiversti ir tarti Viešpačiui: „Visagali Dieve, tu per savo mylimą Sūnų paliepei mylėti priešus. Aplankyk juos malone, kad jie atgailautų už savo nuodėmes ir kartu su mumis bei visa krikščionija gyventų tavo baimėje ir minties bei širdies vienybėje.“ Jėzus paaiškina, kodėl už juos turime melstis. „Taip jūs pasirodysite esantys Dangiškojo Tėvo vaikai.“ Amen.