Pamokslai

Pamokslas

2017-02-28

Pamokslo tekstas: Mt 17, 1-9

Algimantas Žilinskas


Mielos sesės ir mieli broliai Kristuje: Aš atpažįstu jus. Jūs piligrimai, tikėjimo keliautojai. Jūs esate dvasinėje kelionėje, jūs žengiate vingiuotu keliu iš kasdienybės slėnio, per žaliuojančius laukus, ir retai medžiais apsodintus miškus, iki šio praėjimo.

 

Ir dabar savo rankose jūs laikote dokumentą ir prašote leidimo peržengti sieną, bet aš tariu jums, -„įsikiškite atgal dokumentą į kišenę“. „Įžengti į šią šalį jūs visų pirma turite būti pašlovinti“. Jeigu jums visa tai dar neaišku, tariu jums, „Jūs turite pereiti iš tamsumos į

 

šviesą“. Jūs stabtelėjate, nes jums dar vis neaišku. Šitoj tylumoj aš paaiškinu jums, „Yra vietovė į kurią jūs turite įeiti, ir laikas iki kada jūs turite ten nueiti. Ta vietovė yra Dievo kalnas, ir laikas yra keturiasdešimties dienų laikotarpis. Ten jūs pamatysite Dievą akis į akį“.

 

Palikti vieni, kaip kad dažnai atsitinka piligrimams, jūs apmąstote šiuos žodžius. Jūs prisimenate, kai sekmadieninėje mokykloje sužinojote, kad keturiasdešimt yra šventas skaičius, ir kad izraelitai piligrimai išbuvo dykumose 40-dešimt dienų tarp Egipto ir Pažadėtos Žemės, ir kad jų vadovas Mozė užlipęs į Sinajaus kalną išbuvo ten 40 dienų ir tik po to jam buvo suteikti Dešimt Dievo Įsakymų. Ar atsimenate, kad kada Mozė nužengė nuo kalno, jo veidas taip stipriai spindėjo, kad jis turėjo užsidėti skraistę, prieš kalbant su žmonėmis? Gal atsimenate pranašą Eliją, kuriam Dievas įsakė nueiti į dykumą ir ten išbūti 40 dienų, prieš lipant į Sinajaus kalną, kur jis pajuto ir išgirsta Dievo „ramų ir mažą balsą“.

 

Šio sekmadienio Mato Evangelijoje mes sužinome, kad Jėzus, kartu su mokiniais Petru, Jokūbu ir Jonu užlipo į kalną, kur Jis „atsimainė jų akivaizdoje“, vadinasi Jis ten pašlovinamas. Ir ten, „ jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo“. Ar atsimenate stiprią šviesą kuri spindi iš Jėzaus, Jo

 

pašlovinimo metu. Tada Dievas taria: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“

 

Gal ir jūs nesyki bandėte išgirsti Jėzų kalbant. Todėl jūs esate ant piligrimo kelio ir žengiate link dvasinės sienos. Šitoje patirtyje jūs esate ant tikrojo kelio.

 

Šį rytą mūsų bažnyčia yra ant kalnuoto pasienio. Ir šiandieną yra vietovė į kurią jūs turite eiti, nes tai yra laikotarpis šiam tikslui pasiekti. Ši vietovė yra Dievo Kalnas, o mums skirtas laikas yra tiktai keturiasdešimties dienų laikotarpis. Ten jūs veidas veidan patirsite Dievą, ir būsite pašlovinti.

 

Ši diena yra pasienio sritis, - atsimainymo diena. Ši bendruomenė yra jūsų kelionės pasienis, kuris randasi tarp Jėzaus gimimo ir Jo mirties. Šis Viešpaties „atsimainymas“ vyksta paskutinį sekmadienį mums lipant vis aukštyn po Trijų Karalių Šventės, kada kūdikis Jėzus aplankomas Trijų Išmintingųjų ir yra apreiškiamas pasaulio tautoms. Šis šventas regėjimas vyksta lygiagrečiai su Jėzaus krikštu, kada jam išlipant iš vandens Jis išgirsta Dievo balsą: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi”(Lk 3, 22)., ,Atsimainymo metu, šį balsą mes vėl girdime, bet tai yra paskutinis kartas kada Dievas Evangelijoje kalba žodžiu.

 

Šią dieną mes pagaliau pereiname pasienio kontrolę, ir nusileidžiame link neišvengiamos Jėzaus mirties. Tai kelias kuriuo keliausime, keturiasdešimt dienų, ir ruošiamės pasitikti reikšmingus įvykius, kurie mus ypatingai palies Šventos Savaitės bėgyje. Mat Bažnyčia paskyrė šias keturiasdešimt dienų, kad galėtume keliauti šią nelengvą savianalizės ir maldos kelionę, prieš patiriant mūsų pačių pašlovinimą.

 

Krikščionių istorijoje Dievo garbinimas pamaldose, - Gavėnios laikymasis, išaugo iš pasninko, kurio maldininkai laikėsi tarp Didžiojo Penktadienio ir Velykų, kuris vėliau išaugo į keturiasdešimties dienų laikotarpį, kuris tęsėsi iki pat Didžiojo Penktadienio. Bažnyčia šį 40 dienų laikotarpį tradiciniai skyrė apmąstymui ir atsinaujinimui. Suaugę naujatikiai, kurie tuo metu buvo mokomi krikščioniško tikėjimo metmenų, laukė Velykų Ryto Vigilijos, kad tada galėtų būti pakrikštyti; taip kad jų pasinėrimas ir prisikėlimas iš krikšto vandenų būtų suprantamas, kaip paties Jėzaus nusileidimas į kapą ir prisikėlimas iš mirties. Šis sienos peržengimas iš mirties į gyvenimą visuomet buvo suprantamas kaip krikščioniškos patirties pagrindas, kada visi pakrikštytieji yra paženklinami Kristaus kryžiumi visam laikui.

 

Tačiau žodžiai, kurie yra tariami ženklinant tikinčiųjų kaktas su pelenų kryžiumi, Pelenų Trečiadienį yra skirtingi: „Atsimink žmogau, kad esi dulkė ir į dulkes vėl sugrįši“. Šie kryžiaus ženklo pelenai ant jūsų kaktos yra jūsų pasas į šlovės atsimainymą. Šiuo ženklu jūs peržengiate sieną į keturiasdešimt dienų Gavėnios laikotarpį. Kada kitą kartą jūs būsite ant šio dvasinio kalno, visa tai bus jums pažįstama vietovė. Mat ten jūs esate kartu su Petru, Jokūbu, Jonu ir Jėzumi. Jūs ir vėl būsite apšviečiami šventumo šviesa. Bet šiuo metu Jėzus klausia ar ši kančios taurė apeis Jį, nes Jis žinojo Dieviškos kančios prasmę ir žmogiškos kančios skausmus.

 

Mielos sesės ir mieli broliai: Jeigu Jėzus nebūtų pasiruošęs kentėti, mes negalėtume praeiti per tą sieną. Jo kančioje, mes matome veidas veidan ir Dievo kančią. Kada Kristus mirtyje yra perkeičiamas, tada mūsų krikštu mums suteikiamas gyvenimas, kada mes pakeičiami iš vieno laipsnio šlovės į kitą, tada tampame panašūs į Viešpatį. Bažnyčia yra žemė, ant kurios stovi ta siena. Altorius yra persimainymo vietovė. Jūsų krikštas Kristaus mirtyje jūsų pasas. Ateikite į Dievo kalną, ir būkite pašlovinti. Amen.