Pamokslai

Evangelija apie Kristaus gundymus praneša apie kliūtis mūsų išganymo keliui. Ji atskleidžia, kad mus supa neregimas dvasinis pasaulis, kuriame viešpatauja ne tik Dievas – gėrio ir malonės šaltinis, bet, kaip liudija apaštalas Paulius, ir „dvasinės blogio jėgos,“ kurios daro viską, kad nusigręžtume nuo Dievo ir galiausia prarastume išganymą. Kristaus gundymai mums parodo iš kur kyla mūsų mintys nusidėti prieš Dievo valią, ir mus ragina atpažinti šėtono pagundas bei klastas, kuriomis jis siekia „išrauti Dievo žodį iš mūsų širdies,“ kad mes „netikėtume ir nebūtume išgelbėti.“ Evangelija prasmingai kalba tiek racionaliai mąstančiam žmogui, primindama, kad ne visa šiame pasaulyje yra paaiškinama protu, tiek krikščioniui, kuris žino Dievo valią, bet susiduria su dvasinėmis pagundomis.

Kristaus gundymas įvyko iš karto po jo Krikšto, kuriame Dievas balsu iš dangaus jį pavadino savo Sūnumi. Šventoji Dvasia, kuri krikšte ant jo „nusileido it karvelis,“ dabar nuvedė į dykumą, kur, išpasninkavęs 40 parų, jis buvo atiduotas šėtono gundymams. Kristus bus gundomas ir daugiau kartų, tačiau šie trys pirmieji buvo būtini tam, kad Dievo Sūnus parodytų, jog jis, tikras Dievas ir žmogus, tikrai įvykdys savo atėjimo tikslą – laisvanoriškai mirs už žmogaus nuodėmes ant kryžiaus.

Pirmasis Kristau gundymas skambėjo nekaltai ir, paprastai mąstant, net nebuvo panašus į gundymą. Beje, ir ta paslaptinga dvasinė būtybė pradžioje net nebuvo vadinama šėtonu, o tik „gundytoju.“ Kas gi blogo, jei Dievo Sūnus panaudotų savo dieviškas galias, „tuos akmenis paversčiant duona?“ Argi Galilėjos vestuvėse jis nepavertė vandens vynu, argi jis nepadaugino duonos miniai dykumoje?

Kristus turėjo atpažinti, kad yra gundomas iš sąlyginio jungtuko „jeigu.“ Šėtonas neabejotinai žinojo, kad prieš jį Dievo Sūnus, tačiau jis gundė jį įrodyti tikrai esantį Viešpačiu. „Jeigu tu Dievo Sūnus,“ – kreipėsi jis.

Su materialiomiss pagundomis susiduria kiekvienas žmogus. Kristus sako, kad mes gyvename lyg tarp erškėčių - „šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį.“ Kasdieninė duona, kas ji bebūtų, - valgis, gėrimas, turtas, pinigai, garbė, - yra svarbi, tačiau reikia iškelti klausimą, ar mūsų materialūs poreikiai nenustelbia Dievo žodžio – mūsų dvasinių poreikių. Pavyzdžiui, šiandien pasaulis sekmadienį siūlo gausybę alternatyvų, pamaloninančių žemišką gyvenimą. Ar pasirinkti jas, ar susitikimą su Dievu per jo Žodį ir Sakramentą bažnyčioje? Štai ir susiduriame su pagunda, kuri atrodo tokia nekalta, tačiau yra pražūtinga, nes žodžiu ir sakramentu nepalaikomas tikėjimas nuvysta, arba, kaip sako Kristus, „šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį.“ Vieną, kitą kartą neatėjus šėtonas neatstos. Iš dvasinio pasaulio jis kalbės: „Kam iš viso eiti į prie Žodžio ir Sakramento. Nieko neatsitiks, jei iš viso nustosi melstis Bažnyčioje.“

Sekdamas gundytojo pasiūlymu Kristus būtų iškėlęs materialius dalykus virš dvasinių ir būtų vykdęs ne Dievo, o šėtono valią, todėl į gundymą jis atsakė: „Žmogus gyvas ne viena duona.“

Antras gundymas buvo dvasinio pobūdžio. Šėtonas jį pastatė ant Jeruzalės šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn.“ Kadangi ištardamas, „žmogus gyvas ne viena duona,“ Kristus citavo Dievo žodį, šėtonas irgi argumentavo savo pasiūlymą Dievo žodžiu: „Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“

Ar šėtono siūlymas šokti žemyn atitinka Dievo valią? Ar Dievui reikėjo, kad jo Sūnus beprasmiškai įrodinėtų, jog nušokdamas nuo šventovės šelmens jis išliks gyvas?

Šis gundymas yra labai aktualus tikinčiam žmogui, kuris siekia vykdyti Viešpaties valią. Gyvenime būna situacijų, kai tikrai norime žinoti kaip pasielgti pagal Dievo valią. Atsakymas yra nesudėtingas. Paklauskime savęs: „Ką apie tai sako Dievo Įstatymas?“ Dievas davė tik Dešimt įsakymų, kurie apima kertinius mūsų gyvenimo atvejus. Jei juos ir jų paaiškinimus pamiršome, giesmyne yra Mažasis katekizmas – ten iš naujo juos perskaitykime. Žinoma, labiausiai Dievas savo gerąją valią apreiškė Jėzuje Kristuje. Jis trokšta, kad per Jėzų „visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.“

Kita vertus, krikščionis gali susidurti su pagunda ieškoti būdų pažinti Dievo valią labiau, nei toji yra apreikšta Šventame Rašte, ieškoti papildomų ženklų, ir jei tie atitiks jo lūkesčius, jis sau teigs, kad tai Dievo valia. Čia susiduriame su dvasinio pobūdžio gundymais.

Štai, vienas žmogus svarstė, kokį įsigyti automobilį. Būdamas krikščioniu jis kėlė klausimą, o kokia gi Dievo valia šiuo konkrečiu atveju? Jam einant gatve po kojomis vėjas atpūtė žurnalą, kurio atverstame puslapyje pamatė konkrečios markės automobilį. Jis pagalvojo, kad Dievas jam atsakė daugiau, nei prašė, nurodydamas ir spalvą, durų skaičių ir net variklio galingumą. Gal ir mes gyvenime ieškome ženklų Dievo valiai pažinti. Būkime atsargūs. Neieškokime Dievo valios labiau, nei toji išsakyta Šventame Rašte, nes tai gali būti ne Dievo valia, o mūsų pačių fantazijos vaisius, ir gal net pražūtingas.

Kristų šėtonas gundė cituodamas Šventą Raštą. Iš tikrųjų Dievas 91 psalmėje pažadėjo siųsti savo angelus apsaugai. Tačiau šėtonas šiuos žodžius ištraukė iš konteksto ir juos ėmė savaip aiškinti, ragindamas šokti nuo šventyklos šelmens. Kristus sako, kad mes neturime specialiai statyti savo gyvybės pavojun, siekdami lyg priversti Dievą ką nors daryti. Tai yra ne tikėjimas, bet magija. Jėzus galėjo šokti nuo šelmens, tačiau supratęs šį beprasmišką žingsnį gundytojui atsakė: „Taip pat parašyta: ‚Negundyk Viešpaties, savo Dievo.‘“

Trečiuoju gundymu šėtonas išsidavė, kad kovoje su Dievo Sūnumi pralaimi. Matydamas, kad nebeturi ką prarasti, jis žengė drąsų žingsnį ir, parodęs jam pasaulio karalystes, tarė: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“

Tai buvo kažkoks mistinis, antgamtinis parodymas, nes žmogaus akiai neįmanoma aprėpti visų pasaulio karalysčių. Šėtonas turbūt tai padarė vizijos keliu, sakydamas: „Kam tau kryžius? Štai, tu žemėje turėsi visą garbę ir turtus, kokią gali turėti žmogus.“

Ar šėtonas būtų padovanojęs Jėzui visas pasaulio karalystes, garbę ir turtus? Mes turbūt manytume, kad taip. Jėzui atsiklaupus ir pagarbinus šėtoną, pastarasis būtų jį padaręs žemiško pasaulio valdovu - imperatoriumi. Tačiau iš tikrųjų Jėzų jis būtų paprasčiausiai apgavęs, kaip kad jis apgavo pirmuosius žmones – Adomą ir jo žmoną. Jiems jis pažadėjo dieviškumą: „[Jūs] būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“ Kai moteris tarė: „Dievas sakė, kad [vaisių] valgydami mes mirsime“, šėtonas atsakė: „Jūs nieku būdu nemirsite.“

Šėtonas visuomet žmogų apgaus. Jis jį gundys daug žadėdamas, tačiau lemiamu momentu apgaus. Jėzus apibūdina jį labai tiksliai, pavadindamas „melo tėvu:“ „Jis niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas.“ Jei tik Jėzus būtų parsiklaupęs ir jį pagarbinęs, šėtonas iš karto būtų atskleidęs savo tikrąjį veidą ir garsiai nusikvatojęs.

Išgirdęs šį piktybinį gundymą Jėzus iš karto suprato, kad jam kalbanti dvasinė būtybė yra niekas kitas, kaip šėtonas. Jis atsakė: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: ‚Viešpatį, savo Dievą, garbink ir jam vienam tarnauk!“

Kristus išlaikė pagundas, kadangi jis gerai žinojo Dievo valią apreikštą jo žodyje. Jis nesidavė sugundomas, iškeliant duoną virš Dievo žodžio, materialias vertybes aukščiau dvasinių; jis pilnai pasitikėjo Dangiškuoju Tėvu ir negundė jo reikalaudamas absurdiškų papildomų ženklų; jis nepasidavė garbės ir turtų pagundai, dėl kurių čia suklumpa ne vienas žmogus. Laiškas Hebrajams pabrėžia Kristaus gundymų naudą mūsų atjautai sunkią pagundų valandą ir paguodai suklupus. Jame sakoma: „Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.“ Amen.