Pamokslai

Pamokslas

2017-03-19

Pamokslo tekstas: Iš 17, 1-7; Rom 5, 1-11; Jn 4, 5-26, 27-30, 39-42

Algimantas Žilinskas


Mielos sesės ir mieli broliai Kristuje: Kada esu ištroškęs, labai ištroškęs, niekas manęs taip neatgaivina, kaip šaltas vanduo. Tačiau miesto vandentiekių vanduo neprilygsta šulinio vandeniui, kuris teka iš žemės šaltinio.

 

 

 

Štai prisiminimas iš mano vaikystės Kudirkos Naumiestyje, Lietuvoje. Nors buvau berods trijų metukų, prisimenu savo mamą, su kibiru semiant vandenį iš šulinio. Kada ji atnešdavo kibirą pilną vandens į virtuvę, tikėkite manim, aš įkišdavau galvą į kibirą ir gerdavau šį šaltą troškulį gaivinanti vandenį. Iki šios dienos neatsimenu skanesnio ir taip labai gaivinančio vandens, kuris prilygtų šulinio vandeniui, kurį geriau savo vaikystėje, Lietuvoje.

 

 

 

Šio ryto Evangelijoje piešiamas paveikslas atkreipia mūsų dėmesį į vandens vaidmenį, siekiant mūsų gyvenimo pilnatvės. Šis vandens paveikslas traukia mus, kaip ir anuos krikščionių protėvius į krikščionišką gyvavimą. Šiam sekmadieniui skirtuose Švento Rašto skaitiniuose, mes lengvai įsijaučiame į Gavėnių laikotarpio asmeniškas grumtynes siekti ir trokšti atgimimo bei prasmingos ateities.

 

 

 

Jėzus prie šulinio susitinka samarietę moteriškę. Tačiau, kaip anoji samarietė, mes neiname anksti rytą pasisemti vandens iš šulinio, kur tuo laiku, daugelis to kaimo moterų rinkdavosi ne tik pasisemti vandens, bet ir pasidalinti naujienomis bei plepalais. Galimas dalykas, kad mes patys galime būti gandų taikiniai, ypač tie, kurie gyvename nemoralų gyvenimą, daugpatystę, ir gal gyvename be vedybinės santuokos bažnyčioje. Todėl mes galime būti nustebinti kada Jėzus, kelionėje ištroškęs, priėjęs šulinį užkalbina moteriškę, Tai buvo retenybė kad žydas užkalbintų samarietę. Jėzus švelniai, bet drąsiai ir ryžtingai, pokalbyje apie vandenį, priveda ne tik samarietę, bet ir mus į gilesnį gyvenimo supratimą.

 

 

 

Jėzus prašo mus duoti Jam vandens atsigerti, įvesdamas mus į pagrindinę Jo, mums sunkiai suprantamą mintį, t. y. priimti Jėzų kaip Mesiją, kuris mums gali duoti gerti gyvojo vandens. Pirmiausiai, mūsų mintys sukasi apie paprastą vandenį, nes matome kad Jėzus neturi kibirėlio. Jėzus tiria mus: kalbėdamas apie mūsų vedybinę padėtį, ir taip Jis paliečia centrinę mūsų sąžinės būseną. Mes atsakome Jam, vis giliau klysdami į dykumą. Mes klausiame Jį apie priešiškumo esmę tarp mūsų ir Jo žmonių, apie Dievo garbinimo būdą, kuris skiria mus vienus nuo kitų.

 

 

 

Jėzaus tiesioginis atsakymas parodo, kad pagaliau esame ant tikro kelio, kada Jis mums paaiškina kad tikras Dievo garbinimas nieko bendro neturi su tautybe arba vietove, bet su dvasia ir tiesa. Šiuo keliu eidami, prieiname uolą. Staiga jaučiame gilų ir nepaprastą troškulį, išreikšdami Jėzui mūsų didelį išgelbėjimo geismą, kurį tik Mesijas gali suteikti. Pagaliau Jėzus mums siūlo duoti atgimimo vandenį, kurį Jis atėjo mums apreikšti, to vandens, kurio mūsų širdys visą laiką troško.

 

 

 

Kaip krikščionys, mes esame pašaukti būti vandens žmonėmis, tais ašarų asmenimis, kurie trokšta būti teisingumo tikėjimo žmonėmis, kurie esame šiuo vandeniu pašaukti naujam gyvenimui. Tuo vandeniu, kuris pagrįstas mūsų pasitikėjimu Dievu, kuris išgelbsti mus. Nuo pat krikščionijos pradžios, žmonės, kurie sekė Kristų, paskyrė

 

Gavėnios laikotarpį kelionei link prisirišimo Kristui. Mūsų kasdieniniame gyvavime, gyvename arti išgelbėjimo, tačiau nesame jame visiškai nuplaunami.

 

 

 

Ar savo žemiškoje kelionėje mes galime patirti tą ypatingą vandens malonę, kuri iš gaivinančios ir pliuškančios upelio vagos, smulkiais lašeliais vėl kaupiasi ant mūsų kūno odos. Ar galime, nuėmę nutapyto krikšto paveikslo rėmus, panarinti jį giliai šiame upelyje ir tuo pačiu patirti patį krikštą?

 

 

 

Kartą rudenį, vienas kunigas važiavo automobiliu miško keliu,, ieškodamas Niujorko valstijoje esančio „Kaaterskill“ krioklio, kuris buvo gerai paslėptas miške, nuo kurio trykštantys vandenys krito nuo aukštos uolos. Iš tolo pamačius šį krioklį ir, išlipus iš automobilio, jam teko pusę valandos pėsčioms lipti link vis aukštyn, kad galėtų pamatyti stipriai krintantį vandenį. Ir tik už valandos, priėjęs arti, jis galėjo matyti šio krioklio spektaklį.

 

 

 

Mielos sesės ir mieli broliai: Mes gyvename krikšto krioklio vandenyje. Vandenyje, kuris yra gal už kelerių kilometrų, bet yra šalia ir viduje mūsų. Tai vanduo, kuris teka nuo Kristaus uolos, kuris yra mūsų, ne todėl kad žinome kur jį surasti, ne todėl kad žinome kaip jo paprašyti, bet todėl kad Dievas yra Dievas. Tai vanduo, kuris nuplovė ir apvalė visus šventuosius praeityje, suteikdamas jiems viltį bei užtikrintą ateitį.

 

 

 

Tad žinodami krikšto vandens džiaugsmus bei jo šaltinį, mes turėtume nusipiešti sau jo paveikslą, kuriame nė vienas nebetrokšta. Amen.