Pamokslai

Sekminės yra trečioji didžiausia bažnytinė šventė. Tai bažnyčios gimimo diena. Ji primena tą dieną, kuomet Kristus ant apaštalų išliejo Šventąją Dvasią ir laimindamas jų tarnystę įsteigė pirmąją krikščionių bažnyčią žemėje. Laistoma Dievo žodžiu ir Šventąja Dvasia bažnyčia augo ir šiandien Kristaus vardą neša virš 1 milijardo krikščionių.

Kristus žinojo, kad atlikęs savo misiją žemėje grįš pas Tėvą. Dar prieš nukryžiavimą jis apaštalams atskleidė, kad nepaliks jų vienų, nes jo vardu Tėvas atsiųs Globėją - Šventąją Dvasią. Ji išmokys visko ir viską primins, ką jis pasakė. Ji jiems kalbės per apreiškimą - skelbs, ką bus išgirdusi iš Jėzaus. „Ji pašlovins mane, - sako Jėzus, - nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.“

Po prisikėlimo, prieš įžengdamas į dangų, Jėzus pakartojo savo pažadą. Jis apaštalams liepė pasilikti Jeruzalėje ir laukti pažado išsipildymo, tai yra Šventosios Dvasios Krikšto. „Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.“ Apaštalams Šventoji Dvasia suteiks galios drąsiai liudyti Dievo Žodį. O jis skelbia, kad Jėzus Kristus, mūsų Dievas ir Viešpats, mirė už mūsų nuodėmes ir buvo prikeltas mūsų išteisinimui. Jis vienintelis yra Dievo Avinėlis, kuris ant savęs neša pasaulio nuodėmes. Visi žmonės „yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“, nes „Dievas jį paskyrė permaldavimo auka.“ Apaštalai liudys šią žinią.

Iš Apaštalų darbų skaitinio jau girdėjome kokiu būdu Kristus atsiuntė Šventą Dvasią, kaip staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kokio stipraus vėjo, kaip virš jų galvų pasirodė tarsi ugnies liežuvėliai ir nusileido ant kiekvieno iš jų, kaip apaštalai staiga pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kokiomis Dvasia jiems leido prabilti. Apaštalai tapo pakrikštyti ypatingu Dvasios ir ugnies krikštu.

Jeruzalėje tuo metu buvo Sekminių šventė, kurią žydai šventė praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų. Tai buvo pirmojo derliaus nuėmimo šventė, kurią švęsti nurodė Mozės įstatymas. Todėl į Jeruzalę atvyko daug žydų iš daugelio Romos imperijos vietų, arba, kaip sako Lukas, „iš visų tautų po dangumi.“ Išgirdę to vėjo ūžimą žmonės atbėgo prie tų namų ir didžiai nustebo, išgirdę apaštalus kalbant jų vietovių kalbomis. Kiti abejojo, nes atrodė, kad tai neįmanoma, ir manė, jog jie prisigėrę saldaus vyno.

Viskas paaiškėjo tik kai atsistojo Petras ir pradėjo kalbėti. Jis skelbė Jėzų Kristų. Jis pranešė, kad Jėzus Kristus, kuris prieš penkiasdešimt dienų buvo nukryžiuotas ir prisikėlė, yra Viešpats ir Mesijas. „Tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote.“

Lukas rašo: „Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį“ ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“ Petras jiems atsakė: „Atgailaukite ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.“ Tie, kurie priėmė Petro paskelbtą Dievo žodį, buvo pakrikštyti – iš viso apie 3 tūkstančiai žmonių ir jie buvo toji pirmoji Bažnyčia žemėje.

Sekminės liudija tiesioginį Šventosios Dvasios ir mūsų Krikšto ryšį. Vardan išganymo apaštalai tiems žmonėms liepė pasikrikštyti. Deja, yra žmonių, kurie neįvertina Šventojo Krikšto svarbos arba nežino jo vertės. Jiems Krikštas atrodo lyg graži ceremonija ar tradicija. Iš tikrųjų Krikštas yra Dievo dovana ir veiksmas. Krikšto vanduo, kurį kunigas užpylė ant kūdikio galvelės ar suaugusiojo žmogaus, nėra tik paprastas vanduo. Mūsų giesmėje šis vanduo vadinamas „raudonu vandeniu.“ Yra paveikslų, kuriuose vaizduojama kaip Kristaus kraujo srovė nuo kryžiaus teka į krikštyklą, kas parodo, kad Krikšte Kristus perduoda ant kryžiaus atliktą darbą - savo krauju nuplauna žmogų nuo visų nuodėmių. Krikšte pirmą kartą gyvenime žmogus gauna Šventosios Dvasios dovaną – per vandenį ir šventąją Dvasią yra atgimdomas iš naujo, tampa Dievo vaiku. Krikštas yra būtinas mūsų išganymui, „kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę.“ Todėl prieš įžengdamas į dangų Jėzus apaštalams paliepė ne tik mokyti visų tautų žmones, bet ir krikštyti, nes Krikšte už mus paaukota Kristaus auka tampa mūsų asmenine nuosavybe.

Šventoji Dvasia nepalieka mūsų vienų po Krikšto. Jėzus sako, kad ji ir toliau pasilieka mūsų Globėja.

Yra žmonių, kurie nori užmegzti kuo artimesnį ryšį su Dievu, norėtų, kad pats Dievas, lyg pranašams, jiems imtų ir kalbėtų. Tokios mintys gali nuvesti į neviltį, nes žmogus sieks atrasti Dievą savo valios pastangomis. Jis gali pradėti ieškoti atsakymo pagoniškose rytų religijose per įvairias meditacijas. Deja, žmogus savo valios pastangomis Dievo neras.

Tuo tarpu Evangelija skelbia, kad pats Dievas atėjo pas žmogų Jėzaus Kristaus asmenyje. Jis paskelbė Dangiškojo Tėvo valią žmonėms ir yra mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas. Jis atpirko mus savo krauju ir kiekvienam tikinčiam, pakrikštytam žmogui atveria rojaus vartus. Prisikėlęs ir įžengęs dangun Jėzus toliau mus globoja per Šventąją Dvasią, tačiau Dievo Dvasia įprastai mus aplanko ne atsitiktinai, o kur du ar trys susirenka prie jo Žodžio ir Sakramento. Tik Dievo Dvasia mums padeda suprasti jo žodį, jo vertę mums asmeniškai. Ji vienintelė mus įveda į visą tiesą. Lankydama mūsų širdis ir protus ji stiprina mūsų tikėjimą. Tad, jeigu mes tikime į Dievą ir galime ištarti: „Jėzus Kristus yra Viešpats“ – mes tikrai turime Šventosios Dvasios dovaną.

Dievo Dvasia neveltui vadinama Šventąja, nes ji mus šventina. Todėl, mokydamas apie Šventąją Dvasią, apaštalas Paulius ragina gyventi krikščioniškai. „Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams.“ Jis praneša, kad Šventoji Dvasia užgožiama, atstumiama, kai mes pasiduodame nuodėmėms, nes „kūno geismai priešingi Dvasiai, o Dvasios ­ kūnui.“ Apaštalas išvardina tuos mūsų šventėjimui žalingus kūno darbus. „Tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.“ Kitame laiške jis rašo: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo?“ „Neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai.“ „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią.“

Kai žmoguje gyvena Dievo Dvasia, kai kūno pagundos kryžiuojamos, ten apsireiškia Dvasios vaisiai. Jie yra „meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“ Apaštalas sako: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi.“

Šiandien altorius papuoštas raudona spalva. Tai kraujo ir ugnies spalva. Ji skirta apaštalų ir kankinių dienoms bei Sekminėms, nes raudona spalva simbolizuoja Šventosios Dvasios ugnį. „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ – taria Jėzus. Jis nepavogė tos ugnies iš dievų, kaip Prometėjas, anot graikų mito, bet pats tapo Šv. Dvasios perteikėju dėka švenčiausios kryžiaus aukos. Teliepsnoja Šventosios Dvasios ugnis ir jūsų širdyse, kad būtumėte „tikrieji jo garbintojai, kurie šlovins Tėvą dvasia ir tiesa!“ Amen.