Pamokslai
Pamokslas
2013-12-25
Pamokslo tekstas: Lk.2, 1-20
Darius Petkūnas
Kalėdos skelbia Dievo gimimą žmogumi. Apaštalas Paulius šią žinią vadina „maldingumo slėpiniu“, sakydamas: „Didis yra maldingumo slėpinys: Jis apsireiškė kūne (!), buvo Dvasios pateisintas, pasirodęs angelams, paskelbtas pagonims, įtikėtas pasaulyje ir paimtas į šlovę.“
Kalėdų naktį išsipildė Senojo Testamento pranašystės. Visi pranašai liudijo užgimstantį ypatingą kūdikį, nes jis bus ne tik žmogus, bet ir Dievas. Evangelistas Matas reziumuodamas šios nakties įvykį sako: „Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis.“
Ši naktis skelbia, kad Dievas pats išėjo ieškoti žmogaus. Jis priėmė kūną, kad pats ateitų pas žmones ir užtarnautų jiems amžiną gyvenimą.
Žmogus yra sukurtas pagal Dievo veidą. Nuo visos kitos kūrinijos jis skiriasi tuo, kad pajėgia įžvelgti Dievo rankų darbą pasaulyje, gamtos grožyje, žemę supančioje gyvybėje. Todėl žmogus yra „garbinantis žmogus“ (Homo Adorans). Jis pats ieško Dievo, nes žino, kad jis yra. Tačiau visos Dievo paieškos baigiasi nesėkme. Jis pats susikuria Dievą, tai yra stabą, į kurį sudeda savo tikėjimą. Net taip vadinamas „netikintis žmogus“ tikį į ką nors, nes žmogus neišgyventų be tikėjimo. Tik jo stabas gali būti ne religinis, o kitoks.
Dievas pažįstamas tik tuomet, kai jis pats apsireiškia žmogui. Ir jis apsireiškė Abraomui, pranešdamas, kad yra gyvasis Dievas, negyvenantis žmonių sukurtuose dalykuose, ir paliepė jam sulaužyti visus netikrus dievus, tai yra stabus. Dievas su juo sudarė sandorą, pažadėdamas jam tautą, per kurią ateis Mesijas. Todėl evangelistas Matas mesiją vadina Abraomo Sūnumi. Evangeliją jis pradeda žodžiais: „Jėzaus Kristaus.., sūnaus Abraomo, kilmės knyga.“ Tačiau jis yra daugiau nei Abraomo Sūnus. Apie save Jėzus liudija: „Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“
Kalėdų kūdikis ypatingas, nes jis yra Dievas ir žmogus. Protu to neįmanoma suvokti, lygiai kaip neįmanoma paneigti Dievo buvimo, nes Dievas nėra materialaus pasaulio faktas. Todėl jo apsireiškimą kūne apaštalas vadina „maldingumo slėpiniu.“ Šis maldingumo slėpinys buvo paskelbtas prieš gimstant Kristui. Dar seniai iki Jėzaus gimimo pranašas Izaijas skelbė: „Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas”, pranešdamas, kad tas ypatingas kūdikis yra tikras žmogus. Tačiau iš karto po šių žodžių pranašas vardina dieviškuosius kūdikio požymius: “Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis’. Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė.“
Toliau pranašystė skelbė Kristaus gimimo vietą. Mesijas turėjo gimti Betliejuje. Apie tai paskelbė pranašas Michėjas: „Iš tavęs, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, man kils tas, kuris valdys Izraelį. Jo kilmė siekia ... seniai praėjusius laikus.“ Bet Marija ir Juozapas gyveno ne Betliejuje, o Nazarete, ir paprastai mąstant Jėzus turėjo gimti Nazarete. Tačiau pranašystė negalėjo likti neišsipildžiusi. Dievas lėmė, kad Romos imperatorius Augustas paskelbė imperijos gyventojų surašymą, o pagal aną tvarką kiekvienas turėjo sugrįžti į gimtąjį miestą. Todėl Juozapas ir Marija keliavo į Juozapo gimtąjį miestą – Betliejų, kur staiga atėjo metas Marijai gimdyti.
Kalėdos toliau liudija laipsnišką Dievo pasižeminimą. Dievo Sūnus, antrasis Šventosios Trejybės asmuo, save pažemino per Šventąją Dvasią priimdamas kūną. Jis vėl save pažemino pasirinkdamas gimimo vietą. Mesijas gimė tvartelyje, nes Marijai ir Juozapui nebuvo vietos užeigoje. Dievas ir žmogus buvo suvystytas ir paguldytas ėdžiose. Giesmininkas šį Dievo sprendimą išreiškia žodžiais: „Aksomas Tavo ir šilkai – / stambi žolė ir vystyklai. / Juose Karaliau malonus, / švyti dangaus šlove skaistus. / Parodai man, kokia menka / pasaulio turtų prabanga, / galybė žemiškos garbės / neturi Tau jokios vertės.“ Toliau Jėzus save pažemino bendraudamas su nusidėjėliais, už ką jis buvo smerkiamas fariziejų. Jų manymu, jis turėjo juos nuvaryti šalin. Aiškiausiai tokį nusižeminantį Dievo nusistatymą apibūdina apaštalas Paulius, sakydamas: „Jis, turėdamas Dievo pavidalą... nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.
Apaštalas šiais žodžiai apreiškia priežastį dėl kurios Dievo Sūnus sutiko tapti žmogumi. Tai kryžiaus mirtis, kuria jis nusidėjusiam žmogui užtarnavo Dievo malonę. Ši malonė apsireiškė nuo pat jo įsikūnijimo akimirkos. Angelas į Mariją kreipėsi žodžiais: „Sveika Marija, malonės (!) pilnoji“ – apreikšdamas jai, kad ji taps Dievo Motina. „Nebijok, Marija, tu radai malonę (!) pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.“ Savo tarnystę Jėzus irgi pradėjo žinia apie žmones aplankiusią Dievo malonę. Būdamas trisdešimties metų sinagogoje jis perskaitė Izaijo pranašystės žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems; regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės (!) metų“ ir tarė: „šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.“ Dievo malonę Kristus parodė visais išvardintais atvejais, tačiau labiausia – Didįjį Penktadienį, kuomet sutiko mirti gėdinga kryžiaus mirtimi, kad atpirktų nuodėmingą žmogų ir užtarnautų jam gyvenimą. „Atpildas už nuodėmę; mirtis,“ – sako apaštalas Paulius, „o Dievo malonės (!) dovana; amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ Kristus ant kryžiaus užnešė žmogaus nuodėmes, kad mes turėtume amžiną gyvenimą. Evangelistas Jonas Kristaus nuveiktą išganymo darbą reziumuoja, sakydamas: „Tikrai iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės.“
Jo užtarnautą malonę mes gauname ir šiandien, o su ja ir išganymą bei amžiną gyvenimą. Velykų rytą prisikėlęs ir įžengęs į dangų Kristus toliau lanko mus per malonės priemones. Jo malonę mes gavome Krikšte. Ten mums duotas amžinojo gyvenimo pažadas: „Kas tiki ir yra pakrikštytas – bus išganytas.“ Malonę jis mums perduoda per Absoliucijos žodį, kuriuo paskelbiamas nuodėmių atleidimas. Dievo malonę mes gauname kiekvieną kartą ateidami priimti Altoriaus sakramentą. Jame Kristus pats ateina savo kūnu ir krauju į pašventintą duoną ir taurę, ir taria: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“
Tokia yra Kalėdų žinia. Tas kūdikis yra Dievas ir žmogus, ir ant jo pečių buvo uždėtas mūsų išganymo darbas, kuriuo jis sutaikė žmogų su Dievu ir mums, tikintiems, iš malonės ir per malonės priemones perduoda amžinąjį gyvenimą. Sutikdamas gimti tvartelyje jis parodė, kad šio pasaulio garbė jam nesvarbi. Betliejus Kristaus gimimu taip ir nepasidžiaugė. Jis miegojo. Budėjo tik piemenėliai, kuriems Viešpaties angelas pranešė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“ Piemenėliai džiaugėsi išvydę Mesiją. Tačiau Kristaus užgimimu dar labiau džiaugėsi Dangus. Evangelistas Lukas praneša: „Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: ‚Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!‘“
Ir mes pasidžiaukime šio kūdikio užgimimu, nes jis gimė vardan mūsų ir mums. „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ Amen.