Pamokslai

Šios dienos evangelija liudija, kad Jėzus verkia dėl žmonių, kurie atmeta ir paniekina Dievo Žodį. Taip atsitiko su Jeruzalės gyventojais. Dievo Sūnus atėjo tam, kad atneštų jiems ramybę ir išganymą, tačiau jie užkietino savo širdis.

Tas didingas vaizdas, apie kurį liudija evangelija, turbūt atsivėrė nuo Alyvų kalno. Jeruzalė tuomet buvo klestintis miestas su gražiais pastatais. Žvelgiant nuo Alyvų kalno tarp jų išsiskyrė Siono kalno šventovė. Jo mokiniai ištarė: „Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai.“ Bet Jėzus prabilo: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta.“ Dievo Sūnus regėjo būsimą Jeruzalės sugriovimą, kuris ištiks miestą po 40 metų. Jėzus pridūrė: “O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių.“

Jeruzaliečiams Jėzaus pranašystė turbūt atrodė neįmanomas dalykas. Jeruzalė – tai ypatingas miestas, kuriame stovi Dievo šventovė. Dievas pats pažadėjo būti joje su savo žmonėmis. Psalmistas dar iki Kristaus gimimo giedojo: „Upės srovės linksmina Dievo miestą, šventąją Aukščiausiojo buveinę. Dievas jame, jis nebus sunaikintas; rytui auštant, Dievas ateis jam į pagalbą.“ Jeruzaliečiai turbūt pasitikėjo miesto sienomis, manė, kad Dievas pats jį gins, kai priešas ateis su kariuomene. Ramybę jie regėjo žemiškuose dalykuose. Deja, tikroji ramybė slypi kitur.

Tikroji ramybė mus lanko kai gyvename taikoje su Dievu per Jėzų Kristų. Jėzuje mes randame mylintį, o ne teisiantį Dievą. Per jį mes pasiekiame Dievo malonę. Per jį „Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.“ Šią ramybę patiria tikinti širdis, kuri priima Dievo Žodį, susitinka su Dievu per Kristaus kūną ir kraują Sakramente.

Deja, Jeruzalės gyventojai nepažino jų aplankymo meto. Evangelistas Jonas sako: „Jis buvo pasaulyje, pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.“

Jonas Krikštytojas ruošdamas Dievui kelią į žmonių širdis, kalbėjo: „Atgailaukite, nes prisiartino Dievo karalystė.“ Iš tiesų, Dievo karalystė Jėzaus Kristaus asmenyje prisiartino prie Jeruzalės. Dabar Jėzaus ašaros skelbė tą patį: „Atgailaukite, nes Dievo karalystė priartėjusi.“ „Sugrįžkite per atgailą pas Dievą, nes tik taip jūs atrasite tikrąją širdies ramybę.“

Jeruzalės gyventojų širdies stovį atskleidė Siono kalno šventovė. „Tai Dievo namai, tai dangaus vartai.“ Ji buvo brangi vieta Jėzui, nes joje žmones lankė Dievas. Kai Jėzui buvo dvylika metų, gimdytojai jį atsivedė švęsti Velykų į Jeruzalę. Su minia grįždami atgal jie pastebėjo, kad tarp jų nėra Jėzaus. Grįžę į miestą jie rado Jėzų šventovėje. „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“

Kokią šventovę rado Jėzus dabar įžengęs į Jeruzalę? Maldos namuose jis išvydo kažką panašaus į prekybos vietą. Joje buvo sustatyti pinigų keitėjų stalai, buvo pardavinėjami karveliai ir kitos aukos. Jėzus to negalėjo toleruoti. Evangelistas Jonas liudija: „Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: ‚Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų!‘ Jis sakė jiems: ‚Mano namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne‘.“

Visi šie dalykai atskleidžia jeruzaliečių širdies stovį. Užkietintos širdys neatgailavo ir nepriėmė Jėzaus ir jo Evangelijos. Ramybę jie regėjo išoriniuose, žemiškuose dalykuose. Todėl nuo Alyvų kalno išvydęs šventąjį Dievo miestą Jėzus pravirko. Jis regėjo būsimąjį miesto sugriovimą, kuris įvyko 70 mūsų eros metais. Romos kariuomenė nepagailėjo net šventyklos. Išsipildė Jėzaus žodžiai: „Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta.“

Evangelija liudija, kad Dievas verkia, kai žmonės atmeta jo žodį, kai nuo jo nusigręžia. Dievas verkia, kai žmonės nustoja švęsti šventą dieną. Trečias Dievo įsakymas sako: „Atmink šventą dieną švęsti.“ Ką tai reiškia? „Mes turime Dievo bijoti ir Jį mylėti, kad nepaniekintume pamokslo ir jo Žodžio, bet Jį laikytume šventu, noriai jo klausytume ir mokytumės.“

Evangelija taip pat liudija, kad net Dievo bažnyčiai nuolatos gresia pavojus supasaulėti. Jeruzalėje žmonės šventovę pavertė kažką panašaus į prekybos vietą ir kunigai nematė tame problemos. Ir šiandien bažnyčion įsibrovusi pasaulio dvasia aukščiau už pamaldas Dievo namuose gali iškelti kokius nors renginius, mažai ką turinčius bendro su Dievo Žodžiu. Taip norima įtikti pasauliui, tačiau Jėzus primena: „Mano namai turi būti maldos namai,“ ir nepaverskite jų „plėšikų lindyne.“ Jėzus priduria, kad pasaulis nekenčia tikrosios jo Bažnyčios. „Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs ­ ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.“ Bažnyčia turi būti Dievo namai, kuriuose meldžiamasi, skelbiamas Dievo Žodis ir teikiami sakramentai. „Mes turime visų labiausiai bijotis Dievo, Jį mylėti ir Juo pasitikėti.“

Jėzui išvalius šventovę žydai kreipėsi į jį: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jis atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Evangelistas Jonas paaiškina: „Jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus.“

Jeruzalės šventovė buvo sugriauta ir niekas jos nebeatstatė, tačiau Jėzaus kūnas nepasiliko kape. Savo krauju atpirkęs mus nuo nuodėmių ir Dievo teismo, trečią dieną Jėzus prisikėlė. Sekminių dieną Jėzus ant apaštalų siuntė Šventąją Dvasią ir per juos įsteigė savo šventąją Bažnyčią. Apaštalas Paulius sako, kad Bažnyčia yra pastatyta iš gyvųjų akmenų, tai yra iš jūsų, tikinčiųjų. Ši bažnyčia išliks tvirta, kol stovės ant kertinio akmens – Jėzaus Kristaus ir apaštalų bei pranašų pamato. Ši bažnyčia susirenka prie Dievo Žodžio ir sakramento sekmadienį maldos namuose.

Tad būkime ištikimi Dievo bažnyčios nariai. Gerbkime ir mylėkime savo maldos namus, uoliai juos lankykime. Nuolatos klausykimės juose skelbiamo Dievo Žodžio, išpažinkime savo nuodėmes prisimindami Krikštą, kuriame jos buvo pirmą kartą mums atleistos. Tankiai priimkime švenčiausiąjį Jėzaus Kristaus kūną ir kraują mūsų nuodėmių atleidimui, tikėjimo pastiprinimui ir amžinam išganymui. Išsižadėjus šių malonės priemonių mūsų tikėjimas silpnės ir nuvys. Be jų tapsime nudžiūvusiomis vynmedžio šakelėmis, bet jų laikydamiesi mes atrasime tikrąją ramybę, kurios pasaulis negali duoti – ramybę tiek čia, žemėje, tiek amžinybėje. Amen.