Pamokslai
Pamokslas
2017-09-03
Pamokslo tekstas: Mk 7, 31-37
Darius Petkūnas
Ar kada nors mes pagalvojome, kaip pasikeistų gyvenimas, jeigu staiga nustotume girdėti ir kalbėti? Turbūt kiekvienas žinome žmonių, turinčių tokią negalią, ar nuo gimimo, ar dėl įvairių ligų. Ją turintis žmogus atsidėkotų kaip tik galėtų gydytojui, kuris jį pagydytų. Todėl mes galime įsivaizduoti tą džiaugsmą, kurį patyrė tas sunkiai kalbėjęs kurčius. Jis turėjo šlovinti Dievą Jėzaus asmenyje, nes jį išgydė ne gydytojas stebuklingais vaistais, bet pats Dievas savo prisilietimu.
Šį negalią turintį žmogų Jėzus išgydė Dekapolio srityje. Tai buvo ne žydų, o pagonių žemė, nusidriekusi dešinėje Jordano upės pusėje. Ji buvo vadinama Dekapoliu dėl dešimties joje įsikūrusių miestų, tarp kurių žymiausias Sirijos sostinė Damaskas. Jėzus kartą jau buvo apsilankęs toje srityje. Ten jis išvarė demonus iš vieno apsėsto vyro, kurie jį palikę apniko kiaules. Tos metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė, todėl žmonės pagauti baimės prašė Jėzaus palikti šį kraštą.
Dabar Jėzus vėl atėjo į Dekapolį. Žmonės jį pažino ir atvedė pas jį sunkiai kalbantį kurčių, prašydami ant jo uždėti ranką. Jėzus pasivedė jį į šalį, pirštais palietė jo ausis ir liežuvį, ir tarė „Efata,“ tai yra: „Atsiverk.“ Jo klausa atsivėrė ir atsirišo liežuvio ryšys, ir jis pradėjo kalbėti.
Išgydydamas šį žmogų Jėzus ne tik padovanojo jam pilnavertį gyvenimą, bet parodė, kad jis yra Mesijas. Kurčiųjų ir aklųjų išgydymas – tai Senojo Testamento pranašų paskelbti būsimo Mesijo ženklai. „Tą dieną kurčiai išgirs knygos žodžius, aklieji praregės iš savo niūrios tamsybės,“ taria pranašas Izaijas. Jėzuje išsipildė šios pranašystės. „Keliaukite ir apsakykite Jonui [Krikštytojui], ką čia girdite ir matote,“ tarė Jėzus: „aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena.“
Nors mes turime kalbos ir klausos dovaną, mums irgi reikia, kad Jėzus asmeniškai ištartų Efata. Iš tikrųjų kiekvienam žmogui reikalingas Jėzaus žodis „Atsiverk,“ nes žmogus šiame pasaulyje gimsta su įgimtąja nuodėme. Dėl jos jis gimsta šiame pasaulyje ne su šypsena, o verkdamas ir nuo gimimo patiria skausmą, liūdesį ir būsimą mirtį. Kaip prie to Dekapolio kurčiojo, taip ir prie mūsų asmeniškai turi prisiliesti Dievas.
Senovės krikšto apeigose kunigas turėdavo paliesti kūdikio dešinę ausį ir ištarti žodžius: „Efata, tai yra atsiverk.“ Tai simboliškai paliudydavo, kad Krikštas yra ta valanda, kurioje pirmą kartą prie žmogaus prisiliečia Dievas. Jėzus savo kryžiaus auka krikšte nuėmė nuo mūsų įgimtosios nuodėmės paveldėtą amžiną pasmerkimą ir pražūtį, ir padovanojo amžinojo gyvenimo pažadą. Krikšte Dievas atgimdė per vandenį ir Šventąją Dvasią, nuplovė nuodėmes ir atvėrė duris į savo karalystę.
Kartą vienas žmogus paklausė, kodėl Dievas, kuris kalbėjo pranašams, o Mozei ypatingu būdu iš degančio krūmo, šiandien tyli? Jam buvo atsakyta, kad Dievas kalba, bet mes jo nesiklausome. Kiekvieną sekmadienį Dievas kalba bažnyčioje savo žodžiu, tačiau dalis žmonių neateina jo išgirsti. Krikšte jie gavo Šventosios Dvasios dovaną, tačiau nustojo ja naudotis, nes Dievo žodis ir Šventoji Dvasia veikia kartu.
Todėl labai svarbu nuo mažumės vaikus vesti į bažnyčią. Tėvai neturėtų ateiti į Dievo namus vieni, be atžalų, nes be Dievo žodžio vaikai liks dvasiškai kurti ir ims svyruoti tikėjime. Paprastai kalbant, sekmadienis su Dievo žodžiu bažnyčioje turi tapti jų gyvenimo dalimi. Neateikite į bažnyčią vieni, be vaikų ar anūkų!
Evangelija sako, kad mūsų ausys pasiliks kurčios Dievui ir liežuvio ryšys surištas tol, kol asmeniškai neateisime klausytis garsiai skelbiamo Dievo žodžio. „Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?“ – klausia apaštalas Paulius, ir priduria: juk „tikėjimas iš klausymo, klausymas kai skelbiamas Kristaus žodis.“ Kristus per jo žodžio skelbėjus savo pirštais paliečia mūsų ausis ir liežuvį ir taria mums asmeninį „Efata.“ Tada mes pradedame šauktis Viešpaties vardo, o „kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“
Atvertomis ausimis ir atrištu liežuviu mes išpažįstame savo nuodėmes. Dievas savo žodžiu sako, kad mes esame nusidėjėliai, bet visiems jas išpažįstantiems pažada atleidimą bei malonę. Atrištu liežuviu mes giedame Dievui giesmę, išpažįstame tikėjimą. Tuomet mes daugiau nebeklausime, kodėl Dievas nekalba, nes jį patys girdime ausimis ir išpažįstame lūpomis.
Jėzus šiandien mus paliečia savo ranka per žemiškas malonės priemones. Krikšte per vandenį, skaitiniuose ir pamoksle per garsiai skelbiamą Dievo žodį. Altoriaus sakramento duonoje ir taurėje jis su mumis susivienija savo kūnu ir krauju. Tai ir yra Jėzaus „efata“, per kurią jis mums padovanoja amžinąjį gyvenimą.
Jėzus nenorėjo, kad jį sektų minios kaip po duonos padauginimo. Nuodėminga prigimtis pirma siekia žemiškų vertybių. Dvasinių dalykų žmogus pradeda trokšti tik po asmeninio Jėzaus prisilietimo. Todėl Jėzus Dekapolio žmonėms, kurie į Jėzų ėmė žvelgti kaip į gerąjį gydytoją, paliepė niekam to nepasakoti. Ir vis dėlto, kuo labiau jis draudė, tuo jie plačiau jį skelbė.
Mums, tikintiesiems, kurių dvasinė klausa atverta ir liežuvio ryšys atrištas, šie žmonės galėtų būti pavyzdžiu. Tikintieji neturi likti nebylūs, bet pasidalinti su kitais žinia apie mūsų Išganytoją ir jo darbus, pakviesti artimą sekmadienį ateiti į bažnyčią. Dievo dėka piktžodžiautojas pradeda šlovinti Dievą, „Saulius“ tampa „Pauliumi.“ Būkime kaip tie dekapoliečiai, kurie aplinkiniams skelbė gerąją žinią apie Jėzų Kristų, padėkime artimui atrasti Dievą. Atvertomis dvasinėmis ausimis jis nebesakys, kad Dievas nekalba, bet pats pradės jį girdėti ir noriai jo klausysis bei šlovins. Taip jis gaus amžinąjį gyvenimą, o „amžinasis gyvenimas tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų Mesiją.“ Amen.