Pamokslai

Laikotarpis prieš Adventą liudija artėjančią bažnytinių metų pabaigą. Jis apima tris sekmadienius, kuriuose apmąstome apie artėjančią amžinybę ir baigiasi Amžinybės sekmadieniu, skelbiančiu, kad Kristus ateis į žemę parsivesti į dangiškojo Tėvo namus savo nuotaką Bažnyčią. Po jo mes, kuriems Dievas leidžia toliau žengti šios žemės kelionėje, įžengiame į naujo liturginio laiko pradžią – Adventą.

Liturginių metų pabaiga primena mūsų gyvenimo laikinumą. „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet turi daug vargo, pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja,“ – liudija sentėvis Jobas. „Žmogaus būvis ­ tik vėjo dvelktelėjimas! Žmogus praeina kaip šešėlis,“ primena 39-toji psalmė. „[Metai] greitai prabėga, ir mes išskubame,“ – atkartoja 90-toji. Amžinybė anksčiau ar vėliau mus aplankys. Sentėvis Jobas sako, kad jo gyvenimas bėgo kaip „greitai besisukanti audėjos šaudyklė“.

Dievo žodis bažnytinių metų pabaigoje ragina mus apmastyti savo gyvenimą, jo tikslus amžinybės akivaizdoje. Žmogaus gyvenimas žemėje yra labai trumpas, tik ar mes jį leidžiame teisingai? Apaštalas Paulius sako: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas nemiršta sau. Nes, jei gyvename, gyvename Viešpačiui, ir, jei mirštame, mirštame Viešpačiui.“ Mes turime savęs paklausti, ar gyvename vien tik sau, kaip tie žmonės Nojaus ir Loto dienomis, kurie rūpinosi tik kasdieniniais dalykais, ar gyvename ir Viešpačiui, bažnyčioje apmąstydami jo šventąjį žodį, tikėjimu ir sakramentu priimdami Kristaus užtarnautą išganymą? “Kristus numirė už visus, kad tie, kurie gyvena, nebegyventų sau, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas,” – primena apaštalas Paulius.

Šiandieninėje evangelijoje fariziejai Kristaus paklausė kada ateis Dievo karalystė. Jėzaus atsakymas buvo dvejopas. Kalbėdamas apie dabarties laiką jis atsakė, kad „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Jos neįmanoma apibūdinti geografiniais terminais, pasakyti, „štai ji čia arba ten.“ Ji jau yra tarp mūsų. Tačiau kalbėdamas apie būsimąjį jo atėjimą ir tikinčiųjų paėmimą į Dangaus karalystę, jis sako, kad tuomet Dievo karalystė pasirodys regimai. „Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus.“

Fariziejai, kaip ir daugelis žydų tautos žmonių, manė, kad Dievo karalystė ateis regimai. Pranašystes apie Dievo karalystę jie suprato labai žemiškai. Jie manė, kad ją įsteigs žemėje užgimęs kūdikis – Kristus. Iš Michėjo pranašystės jie žinojo net kūdikio gimimo vietą. Betliejuje gimęs Kristus kardu turėjo išvaduoti juos iš romėnų jungo ir atkurti Izraelio karalystę su sostine Jeruzalėje. Ji turėjo būti stipriausia karalystė žemėje. Iš Jeruzalės žydai su Kristumi priešakyje ketino valdyti likusias žemės tautas. Tokios karalystės laukė fariziejai ir klausė Jėzaus, kada ji ateis.

Jėzaus atsakymas jiems buvo netikėtas ir nepriimtinas. Jis jiems paaiškino, kad Dievo karalystės žemėje, dėl nuodėmingos žmogaus prigimties, neįmanoma įsteigti. Kad ir kaip žmogus stengtųsi, kad ir kokias idealistines politines teorijas sugalvotų, Dievo karalystės dėl žmogaus įgimtosios nuodėmės žemėje nebus. Po nuopuolio nuodėmė ir mirtis prasiskverbė į visus žmones. „Žmonių vaikų širdies polinkiai kiti nuo mažens“ - taip mūsų nuodėmingą prigimtį vertina Dievas. Todėl Dievo karalystės žemėje įsteigti neįmanoma, nes žmogus tokiai karalystei nėra tinkamas. Visi bandymai įsteigti teokratines ir kitas idealistines karalystes vedė ne prie Dievo, o prie kraujo praliejimo.

Kita vertus, Jėzus paaiškina, kad „Dievo karalystė ateina nepastebimai“ ir paskelbia, kad „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų.“

Dievo karalystė buvo žemėje, nes Dievas priėmė žmogaus kūną ir tapo žmogumi. Jis buvo ir tarp fariziejų, tačiau Jėzaus skelbiamos taikos ir malonės karalystės jie nenorėjo priimti. „Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis jo nepažino“ - liudija evangelistas Jonas. „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.“ Iš tikrųjų, fariziejai ne tik jo nepriėmė, bet ir nuolatos sekiojo, spendė jam pinkles, siekdami Jėzų pražudyti.

Jėzus praneša, kad jis atėjo atverti visiems tikintiems duris į Dievo karalystę. Savo jėgomis žmogus į ją negali įžengti, todėl Dievas pats nusprendė išgelbėti žmogų paaukodamas savo Sūnų. Dievo Sūnus išgelbėjimą užtarnaus mirdamas už mus ant kryžiaus, savo krauju sutaikydamas žmogų su Dievu. Šiandien išganymą iš Jėzaus gauna kiekvienas pakrikštytas žmogus, kuris išpažįsta savo nuodėmes, klausosi jo žodžio ir priima sakramentą. Tokiam žmogui per žodį ir sakramentą Kristus padovanoja nuodėmių atleidimą ir savo šventumą - aprengia jį baltais rūbais ir atveria vartus į Dievo karalystę.

Taigi, Jėzus atėjo į žemę atverti duris į dangaus karalystę kiekvienam tikinčiam ir tai jis padarys per kryžių. Todėl pasakęs, kad „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“, Jėzus pridūrė: Bet pirmiau Žmogaus Sūnui „reikės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestam.“

Evangelija turi ir eschatologinę prasmę. Ji nurodo į Dievo teismą, pasaulio pabaigą, ir naujojo, amžinojo laiko pradžią. Tą dieną tikintieji regimai išvys Dievo karalystę, nes Jėzus ateis antrą kartą. Jis antrą kartą aplankys žemę, kad parvesti į dangiškojo Tėvo namus savo nuotaką Bažnyčią. Tikintiesiems, tai yra Bažnyčios žmonėms, kurie per žodį ir sakramentą priėmė Kristaus malonę, kurie Kristaus krauju išbalino savo rūbus, jo atėjimas bus malonės laikas, įžengimas į palaimintą Dievo karalystę. Jėzus sako, kad tą valandą jie galės atsitiesti ir pakelti galvas, nes žinos, kad jų išvadavimas ir amžinasis gyvenimas arti.

Nors Dievo karalystės neįmanoma įsteigti žemėje, Jėzus "Tėve mūsų" maldoje ragina melsti, kad ji ir pas mus ateitų. Į mūsų tarpą ji ateina nepastebimai, kai Dievo vardas tarp mūsų laikomas šventu. Ji yra ten, kur yra Kristus, kur du ar trys susirenka Kristaus vardu. Su ja mes susitinkame bažnyčioje, kur Kristus mus aplanko savo šventuoju žodžiu ir sakramentu. Dievo karalystė ateina į mūsų tarpą, kai Dievas mums siunčia Šventąją Dvasią, kai mes tikime jo šventuoju žodžiu ir stengiamės pagal jį gyventi. Taip išsipildo Jėzaus žodžiai: „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų.“ Tesklinda toji neregimoji karalystė žemėje, kad daugelis į ją ateitų, kad „Šventosios Dvasios atvesti jie taptų išganyti, ir kad mes visi drauge amžinai pasiliktume joje, dabar prasidėjusioje” (DK). Amen.