Pamokslai

Šiandien visa Kristaus Bažnyčia džiaugsmingai švenčia mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus gimimo šventę. Šis mūsų džiaugsmas atsiskleidžia ne tik nuotaikingose Kalėdų giesmėse ir tradicijose, bet dar labiau angelo žodžiuose Betliejaus piemenėliams: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien, Dovydo mieste jums gimė Išganytojas.“ Angelas praneša, kad Išganytojas gimė ne tik Marijai ir Juozapui, bet visai tautai - visiems Dievą tikintiems žmonėms, tau ir man. Dievas priėmė žmogaus kūną vardan mūsų, todėl Kalėdų naktį džiaugėsi ne tik Marija ir Juozapas, ne tik Betliejaus piemenėliai, bet visas dangus, giedodamas giesmę: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms.“

Šventasis Raštas apie Dievo gimimą žmogumi praneša kaip apie jo nusižeminimą. Iš tiesų, tas „kurio dangūs negali sutalpinti“, nusprendė ateiti į savo kūrinį, savo pilnatve apsigyventi žmoguje. Tokiam Dievo sprendimui turėjo būti labai svarbi priežastis.

Dievo gimimas žmogumi yra lūžis žmonijos istorijoje, nes nuo pirmųjų Kalėdų prasideda naujoji, arba mūsų, era. Tai liudija, kad Jėzus yra ne mitinė asmenybė, ne Prometėjas, kuris pavogė iš dievų ugnį, kad perduotų ją mirtingiems žmonėms, jų išgyvenimui, bet gimė ir gyveno žemėje. Evangelistas Jonas pasakys: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus.“

Nors Jėzus gimė konkrečiame laike ir vietoje, jo gimimo prasmę mes galime pažinti tik tikėjimo akimis. „Kur turėjo gimti Mesijas?“ – klaus karalius Erodas vyriausiųjų kunigų, sužinojęs, kad gimė Žydų karalius. Tie atsakys: „Judėjos Betliejuje.“ Bet juk Mergelė Marija, kurioje per Šventąją Dvasią Dievas priėmė kūną, gyveno Nazarete. Artėjo devinto jos nėštumo mėnesio pabaiga, ir atrodė, kad kūdikis gims Nazarete. Tačiau visagalinčio Dievo valios dėka, Romos Imperatorius Augustas išleido įsakymą surašyti visus imperijos gyventojus, todėl ir Juozapas su savo sužadėtine Marija keliavo apie 150 kilometrų į Betliejų, savo gimtąjį miestą.

Dangaus ir žemės Viešpats gimė tvartelyje. Apaštalas Paulius paaiškins šį slėpinį sakydamas: „Jis, turėdamas Dievo pavidalą ..., apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones.“ Kokioje nors žymioje šeimoje gimus kūdikiui, žinia plačiai paskleidžiama po visą šalį. Tačiau tarno pavidalą priėmęs Dievas to nenorėjo. Jis panorėjo, kad apie jo gimimą sužinotų tik Betliejaus laukų piemenėliai. Jiems angelas tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną... Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas.“ Jie nuskubėjo į Betliejų ir rado Mariją ir Juozapą, ir ėdžiose paguldytą kūdikį. Po aštuonių dienų šiam kūdikiui bus duotas vardas Jėzus. Kodėl šis vardas? Todėl, kad išvertus iš hebrajų kalbos jis reiškia: „Viešpats gelbėja“, nes, kaip angelas atskleidė Marijai, „jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.

Kalėdų istoriją evangelistai užrašė, kad sustiprintų mūsų tikėjimą. Ji skelbia Dievo malonę – Viešpats pas nusidėjėlius ateina ne su kerštu ar teismu, bet su meile, nusižeminęs, kūdikio Jėzaus asmenyje.

Kokiu tikslu Dievas priėmė kūną? Juk jis galėjo pas mus apsilankyti angelo ar, kaip Mozei, degančio krūmo pavidale. Kristus priėmė kūną, kad išpildyti dangiškojo Tėvo valią, atlikti visa, kas reikalinga mūsų išgelbėjimui. Jėzus atsako: „Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą.“

Jėzaus asmenyje Dievas 33 metus gyveno tarp mūsų. Per savo gyvenimą Jėzus nepadarė nė menkiausios nuodėmės, todėl pats savyje liko šventas ir savo kūnu galėjo atpirkti mus, nešventuosius, nuo amžinosios mirties ir pasmerkimo. Dievo Sūnus per Kalėdas pasižemino tam, kad Didįjį Penktadienį dar labiau pasižemintų – mūsų vietoje mirtų nusidėjėlio mirtimi ir savo krauju visus jį tikinčiuosius padarytų teisiais Dievo akyse. Kalėdų naktį jis buvo įvyniotas į vystyklus, kad Didįjį Penktadienį jo kūnas būtų įvyniotas į baltą drobulę. Apaštalas Paulius šį slėpinį suglaudžia į vieną sakinį: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, [Dangiškasis Tėvas] dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.“

Žmonės ruošiasi Kalėdoms, susitvarko ir išpuošia savo namus, džiaugiasi šeimos ir artimųjų bendryste, tačiau dažnai neišgirsta tikrosios Kalėdų žinios. Kaip Betliejaus gyventojai jie pabunda ryte nežinodami, kokius didingus darbus Dievas atliko tą naktį. Tikrąją Kalėdų žinią išgirdo tik piemenėliai.

Be Išganytojo, be jo užtarnauto atpirkimo, be žinios, kad Kristus kiekvienam tikinčiam užtarnavo amžinąjį išganymą, gyvenimas netektų prasmės. Tuomet liktų teisūs senovės epikūriečiai, kurie sakydavo: „valgykime, gerkime, linksminkimės, nes turėsime mirti.“ Kalėdų žinia skelbia, kad mes turime Dievo Sūnų, kuris atėjo pas mus, kad įprasminti mūsų gyvenimą, nes jis tampa kitoks, kai mes širdyje randame vietos Dievui. Tik todėl, kad gimė Jėzus, sentėvis Simeonas galėjo ištarti: „Dabar tu leidi savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išganymą.“ Tik todėl, kad Dievo Sūnus priėmė kūną, Marija Magdalena galėjo išsiverkti prie jo kojų ir patirti nuodėmių atleidimą bei ramybę. Tik todėl, kad Dievo Sūnus tapo žmogumi, prie kryžiaus prikaltas nusikaltėlis galėjo ištarti: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“

Žinia, kad gimė Išganytojas yra labai svarbi, tačiau daug yra svarbiau, kad mes, kaip Betliejaus piemenėliai jį, atrastume. Šiandien jo atpažinimo ženklai nebėra tvartelis, ėdžios, vystyklai. Šiandien pats Jėzus nurodė, kur mums jo ieškoti. Jį mes atrandame per mums skaitomą ir pamoksle skelbiamą jo Žodį. Su jo žodžiu Šventoji Dvasia padovanoja mums tikrą išganingą tikėjimą. „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“ Jį mes atrandame Altoriaus Sakramento pašventintoje duonoje ir taurėje, nes jis sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.“ Per tikėjimą Jėzus lanko mūsų širdis, teikia prasmę mūsų gyvenimui ir ramybę. Tuomet mes asmeniškai patiriame, kad Išganytojas gimė ne tik šventajai šeimai, ne tik piemenėliams, bet, kaip sako angelas, visai tikinčiai „Dievo tautai“, tai yra mums asmeniškai. Amen.