Pamokslai

Pamokslas

2017-12-31

Pamokslo tekstas: Iz 40, 6-8

Darius Petkūnas


„Pasigirsta balsas: „Skelbk!“ Atsakau: „O ką man skelbti?“ ­ „Visa žmonija ­ kaip žolė, jos gražumas ­ kaip laukų gėlės. Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, kai tik Viešpats pasiunčia joms vėją... Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžinai.“

 

Šie pranašo Izaijo žodžiai yra prasmingi metų sandūroje. Palikdami senuosius metus mes prisimename jų rūpesčius ir džiaugsmus, peržiūrime jų įvykius, atliktus darbus, sukaktis. Kaip ir kiekvieni metai jie teikė ir džiaugsmo ir rūpesčių, o kai kuriems tai buvo išbandymų metai, ypač tiems, kuriems teko į amžinybę išlydėti artimuosius.

 

Metų sandūra liudija mūsų gyvenimo laikinumą. „Tu užbaigi žmonių gyvenimą miegu; jie lyg žolė, kuri auštant išdygsta, rytą sužaliuoja ir žydi, o vakare nuvysta ir nudžiūsta,“ – sako psalmistas Dovydas. Todėl paprašytas skelbti, pranašas Izaijas klausia: „O ką man skelbti?“ Jis lygina žmogaus gyvenimą su laukų žole, ragindamas pasikėti Dievu, per atsiversti ir sugrįžti pas jį, „Visa žmonija ­ kaip žolė, jos gražumas ­ kaip laukų gėlės. Tik Dievo žodis tveria amžinai.“

 

Šie žodžiai įkvėpė mūsų poetą, kunigą Donelaitį. Aprašydamas metų rūpesčius „Metuose“ jis liudija:

 

„Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds,

 

Nei žolelės ant laukų dar augdami žydim.

 

Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,

 

Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,

 

Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,

 

Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia...

 

Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis

 

Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms.“

 

Amžinai tveriantis Dievo žodis nurodo į nuodėmės pažeistą mūsų prigimtį, į asmenines mūsų nuodėmes. „Tu pasidėjai mūsų kaltes prieš save, savo veido šviesoje slaptąsias mūsų nuodėmes“, taria psalmistas. Dievo žodis nurodo į įgimtąją nuodėmę mūsų kūne, dėl kurios mes patiriame visas kūniškas ir dvasines negalias, kuri yra mūsų mirtingumo priežastis. Apaštalas Paulius paaiškina: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ Dievo žodžio įkvėptas ir vėl kalba Donelaitis:

 

„Ak Adom! tu pirms žmogau išdykusio svieto.

 

Tu su savo Ieva, sode pavasarį švęsdams

 

Ir gėrybes uždraustas slaptoms paragaudams,

 

Sau ir mums nabagėliams daug padarei vargelių...

 

Juk ir mes, kaip tu, šime sviete vos pasirodom,

 

Štai tuo bėdos iš visų pašalių susibėga

 

Ir nuo lopšio mus ik grabo persekinėja.“

 

Todėl palikdami senuosius metus išpažinkime Dievui savo nuodėmes ir kaltes, ir prašykime Dievo Šventosios Dvasios pagalbos įveikti nuodėmės pagundas Naujuosiuose Metuose.

 

Įžengdami į Naujuosius metus mes prisimename Dievo pažadą Nojui: „Ligi tik žemė tvers, sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis nesiliaus.“ Dievas primena teisiajam Nojui apie savo malonę ir sandorą. Jis nurodo į savo apvaizdą, primindamas, kad jis yra ne tik mūsų Sutvėrėjas ir Tėvas, bet ir mūsų Rūpintojas, kuris gina nuo pavojų, sergsti nuo viso pikto ir globoja. „Ir tai jis daro iš tikro tėviško gerumo, be jokio mano paties nuopelno ar vertės.“

 

Peržengiant metų slenkstį Dievo žodis mums praneša, kad į Naujuosius mes įžengiame ne vieni. Dievas yra su mumis. Nesvarbu, ką metai mums beatneštų, nuolatos prisiminkime, kad dėka Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo, Dievas visada yra tikinčiųjų pusėje. Į jį dėkime savo viltis ir juo pasitikėkime. Jis ves mus per dar vienus žemės kelionės metus, tik mes jam likime ištikimi, net jei atrodytų, kad Dievas tyli ir yra nugręžęs nuo mūsų savo veidą.

 

Dievas mums taria: „Nebijok, nes aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano.“ Kada mus Dievas pašaukė, kada jis mus išpirko? Daugelį mūsų jis pirmą kartą pašaukė vardu Šventajame Krikšte. Pakrikštyti mes tapome jo sūnumis ir dukromis, Krikšte mūsų vardai buvo įrašyti dangaus knygose. Gal būt kai kurie iš mūsų po Krikšto ir Konfirmacijos nustojome lankyti bažnyčią, priimti Altoriaus sakramentą, į Viešpatį tikėti, o gal net tapome Dievo priešai? Tada Dievas mus vėl pašaukė vardu per savo šventąjį Žodį, per kurį Šventoji Dvasia mus apšvietė, grąžino tikėjimą į Jėzų Kristų ir savo dovanomis pašventino. Mes atsivertėme ir įtikėjome tik dėka Dievo malonės, kuriai mūsų nuodėmingoji prigimtis nustojo priešintis ir atsivėrė. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana.“

 

Dievas mums maloningas dėka Jėzaus Kristaus. Praėjusią savaitę mes džiaugsmingai minėjome jo gimimą. Jėzus gimė tam, kad apreikšti mums dangiškąjį Tėvą ir įvykdyti jo valią – atliktų mūsų atpirkimo darbą. „Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Dievo Sūnus Tėvo valią įvykdė Didįjį Penktadienį mirdamas už mūsų nuodėmes ir Velykų rytą prisikeldamas. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“

 

Įžengdamas į Naujuosius Metus tu klausi, kokie jie bus, kokia gi Dievo valia bus tau asmeniškai? Norint pažinti Viešpaties valią Dievo žodis tave ragina žvelgti į Jėzų Kristų. Žvelki į jo vargingą gimimą, į jo krikštą, kuriame jis susivienijo su nusidėjėliais, į jo kančią ir mirtį, į jo prisikėlimą Velykų rytą. Visa tai jis atliko vardan tavęs ir tavo išganymo. Tada tu pamatysi, kad dėka Jėzaus, Dievo valia ir šiemet tau bus gera. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ – klausia apaštalas Paulius. „Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! ... Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ Iš tiesų, ir šiais metais „nei mirtis, nei gyvenimas, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ Net jei tektų nešti kryžių, pažvelgę į Jėzų Kristų nešantį mūsų nuodėmes ant kryžiaus, pamatysime, kad Dievo valia mums yra gera.

 

Tad ženkime į Naujuosius tvirtu pasitikėjimu Dievu ir viltimi. Nors mes kuriame planus, žvelgdami gilau suprantame, kad ateitis priklauso ne nuo mūsų, o nuo Dievo. Patarlių knyga sako: „Žmogus numato kelią savo širdyje, bet vienas Viešpats vadovauja jo kelionei.“ Jeigu Viešpačiu pasitikėsime, jei eisime jo žodžio apreikštu keliu, Viešpats mus lydės savo malone. “Nebijok, aš esu su tavimi, nenukrypk, nes aš esu tavo Dievas; aš sustiprinau tave, tau padėjau, ir mano teisiojo ranka palaikė tave.” Amen.