Pamokslai

Pamokslas

2014-02-23

Pamokslo tekstas: Lk.8, 4-15

Darius Petkūnas


Palyginime apie sėjėją keturiopa dirva yra žmogaus širdis. Kaip dirva skirtingai priima kviečio grūdą, taip ir žmogaus širdis nevienodai priima Dievo žodžio sėklą. Palyginimu Kristus kelia klausimą, kokia yra mūsų širdies dirva?

Kristaus laikais sėjos metu ūkininkas pasiimdavo pilną pintinę grūdų ir sauja berdavo juos į žemę. Tokį sėjimo būdą šiandien mes galime pamatyti tik praeitį vaizduojančiame kine. Vis dėlto ir mes šiandien kartais būname tokie sėjėjai, kai mums tenka sėti žolę. Mes paimame žolės sėklą į ranką ir beriame į žemę. Tačiau žolę mes sėjame žymiai atidžiau. Mes stengiamės, kad ji nekristų ant kelio, tarp akmenų, ar tarp erškėčių, bet beriame ją tiesiai į gerą dirvą, kurioje yra tinkamos sąlygas augimui.

Kristus šiuo palyginimu pasako, kad Dievo žodis yra skirtas ne vienai kuriai nors tautai ar žmonių grupei, bet visiems. Dievo žodį Viešpats sulygina su šviesa, kuri šviečia visiems, esantiems tamsoje. Po prisikėlimo Kristus apaštalams paliepė skelbti Dievo žodį ne tik žydų tautai, bet visiems žmonėms, sakydamas: „Eikite, skelbkite evangeliją visai kūrinijai.“ Štai kodėl tas sėjėjas beria sėklą į dirvą dosniai, netaupydamas, ir nepergyvena, jei kai kurie grūdai nukrenta į šalikelę, kur jų laukia alkani paukščiai, ar ant uolos, ar tarp erškėčių.

Kristus yra sėjėjas. Pažvelgę į Viešpaties gyvenimą, matome, kad jis taip skelbė Dievo žodį minioms. Ir šį kartą jis bylojo „gausiai miniai“ - žmonėms, skubantiems pas jį iš visų miestų. Jis mokė fariziejus, kurie save laikė gera dirva, šventais žmonėmis. Evangeliją jis skelbė ir įvairiausiems nusidėjėliams. Fariziejai už tai jį smerkė. Jų manymu sėjėjas neturėtų berti grūdų į šalikelę ar ant akmenų, ar tarp erškėčių, o tik į gerą dirvą. Jie klausė Jėzaus mokinių: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“ Tai girdėdamas, Jėzus atsiliepė: „Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių.“ Iš tiesų „Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.“

Palyginimą Jėzus baigia žodžiais: “Kas turi ausis klausyti - teklauso!

Įprastai manoma, kad palyginimais Kristus aiškiau išdėsto Dangaus karalystės paslaptis, tačiau ar tikrai? Apaštalai „turėjo ausis,“ tačiau nesuprato Viešpaties žodžių. Vėliau jie paklausė, ką reiškiąs šis palyginimas. Jėzus atsakė: “Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų.“ Jėzus čia pacitavo pranašą Izaiją, kuris skelbė Dievo žodį, tačiau žmonės jo nesiklausė, nepakluso Dievo valiai, neatgailavo, todėl Viešpats atitraukė savo malonę nuo Izraelio. Tuomet kraštą nuniokojo Babilonas bei ištrėmė didžiąją dalį tautos į 70-ties metų vergiją.

Paklausykime, kaip Jėzus paaiškino palygimo prasmę apaštalams.

„Pakelėje - tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.“

Šie žmonės dažniausia yra nekrikščionys. Dauguma jų girdėdami žinią apie išganymą per Kristų jos lyg klausosi, tačiau netiki, todėl ir nebus išganyti. Tačiau tie žmonės taip pat gali būti krikščionys, nes krikščionis yra kiekvienas pakrikštytas žmogus. Pasitaiko progų ir nuo bažnyčios atitolusiam krikščioniui išgirsti Dievo žodį, tačiau jis nepasilieka jo širdyje. Kristus paaiškina: „Šėtonas ateina ir išrauna žodį iš jų širdies.“ Jis nenori, kad mes girdėtume Dievo žodį ir būtume išganyti; jis niekada nelinki žmogui gero, o tik blogo, nors kartais jo siūloma nuodėmė net neatrodo nuodėme.

„Ant uolų - tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: kurį laiką jie tiki, o gundomi atkrinta.“

Kristus sako, kad „akmenuota dirva“ Dievo žodį priima su džiaugsmu. Vis dėlto sėkla ant uolos neįsišaknija, nes jai „trūksta drėgmės.“ Kas gi tie akmenys, tos uolos, neleidžiančios Dievo žodžiui įleisti šaknis žmogaus širdyje? Kristus atsako: tai „pagundos“ – „jie gundomi atkrinta.“ Tai žmonės, kurie galbūt dėl jų gyvenimo būdo ar kitokių priežasčių daugiau nei kiti susiduria su pagundomis, kurios neleidžia Dievo žodžio sėklai išaugti ir atnešti krikščioniško gyvenimo vaisių. Išgirdę žodį jie pradžiugo, atrodo rado gilesnę gyvenimo prasmę nei siūlo pasaulis, bet atkrito. Mes visi esame gundomi. Gundymas dar nėra nuodėmė, tačiau visados reikia vengti aplinkybių, kurios veda mus į pagundas. „O tu, Dievo žmogau, bėk nuo tų dalykų!“ – rašo apaštalas Timotiejui. – „Verčiau vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą.“

„Kas krito tarp erškėčių - tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami liko nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų ir neduoda vaisiaus.“

Jeigu uolėta širdies dirva yra „surakinta nuodėmės,“ dėl ko Dievo žodžiui ji yra lyg akmuo, tai trečioji dirva yra derlinga. Bėda yra tame, kad ten auga erškėčiai, kurie nusmelkia Dievo Žodį. Kristus įvardina erškėčius: tai rūpesčiai, turtų ir gyvenimo malonumų troškimas.

Erškėčių pasaulyje yra daug. Tai ne tik rūpesčiai, nebaigti darbai, dėl kurių sekmadienį žmogus pasilieka namuose ir neateina į bažnyčią, bet daugelis kitų dalykų. Sekmadienį, daugiau nei bet kurią kitą dieną, pasaulis žmogui siūlo įvairiausių alternatyvų, tai yra „gyvenimo malonumų“: praleisti rytą parduotuvėse ar kine, ar ilsėtis, ar sportuoti, ar žvejoti ar dirbti sode, ar kur kitur. Tie dalykai patys savaime nėra nuodėmė. Nuodėmę padarome mes, kai dėl jų mes nustojame švęsti šventą dieną, kaip moko Dievas – kai dėl jų atsisakome Dievo žodžio.

Todėl čia svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Tegu jie netrukdo mums klausytis Dievo žodžio ir sakramento priėmimui. Kitais dalykais galime mėgautis po to.

Kristus prie tokių dalykų priskiria turtų troškimą. Pinigai ir turtas nėra blogi patys savaime. Tai būtinos gyvenimo priemonės šiame pasaulyje, tačiau jos žmogų gali ir pavergti. „Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo.“ Turtų žmogus trokšta, nes žemėje jis nesijaučia saugus dėl savo ateities. Jis mano, kad materialinės gėrybės jam ir jo šeimai garantuos geresnį, kokybiškesnį gyvenimą. Taip įsivaizdavo ir tas evangelijoje aprašytas žmogus, kurio laukai gerai užderėjo. Suvalęs derlių į daržines jis sau kalbėjo: „Mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ Nesiduokime užvaldomi tokių jausmų, nes žmogui niekada nepakaks to, kiek jis turi. Mūsų dosnios aukos teliudija, kad ne pinigai mus valdo, o mes valdome pinigus.

„Nukritusi į gerą žemę sėkla - tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu.“

Tai tikėjimą ir krikščionišką gyvenimą liudijanti širdis. Ji uoliai klausosi Viešpaties žodžio ir palaiko jį savyje. Todėl Dievo žodžio sėkla joje „sudygo, užaugo ir davė derlių.“

Kristus šiuo palyginimu atsako, kad Dievui patinka ne tas krikščionis, kuris užvaldytas emocijų staiga įtikėjo, o po to atpuolė, ne tas, kurio širdyje pasėtą Dievo žodžio sėklą ilgainiui nusmelkė pasaulio siūlomi malonumai, bet tas, kuris sistemingai lankosi bažnyčioje ir neša tikėjimo bei krikščioniško gyvenimo vaisius. Girdėdamas evangeliją ir priimdamas sakramentą jis bręsta tikėjime, vejasi „teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą.“ Dievo žodis jame neša trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą, ar net šimteriopą derlių. Amen.