Pamokslai

Šio sekmadienio evangelija paliečia tikėjimo ir abejonių temą. Jos centre yra apaštalas Tomas, kuris išgirdęs apaštalų liudijimą apie prisikėlusį Jėzų, atsakė: “Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ..., netikėsiu.” Nepaisant vėlesnio jo tikėjimo išpažinimo, dėl pareiškimo apie vinių žaizdas ir ieties žymę šone, jis daugelio žmonių atmintyje visiems laikams pasiliks "abejojančiu Tomu" - abejonių simboliu.

Apaštalą Tomą vis dėlto galima suprasti. Atidžiau pažvelgę į evangeliją mes nesunkiai pamatysime, kad tikėjimo atžvilgiu jis nedaug skyrėsi nuo kitų apaštalų. Tiek jie, tiek jis nebuvo lengvatikiai, tik bėda tame, kad tos pirmosios dienos vakare apsilankius Jėzui jo nebuvo jų tarpe.

Evangelistas Jonas aprašo prisikėlusio Jėzaus apsilankymą pas apaštalus. „Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: ‚Ramybė jums!‘“ Koks gi buvo apaštalų atsakas? Į ramybės palinkėjimą jie neatsakė: „Ramybė ir su tavimi.“ Priešingai, evangelistas Lukas liudija: „Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią.“

Apaštalai nebuvo naivuoliai. Net Velykų rytą, kai moterys pranešė Jėzaus prisikėlimo žinią, Luko liudijimu, „Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.“ Jie visi buvo lyg Tomas, kuris pasakys: “Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ..., netikėsiu.”

Todėl kai pirmosios dienos vakare Jėzus apsilankė pas apaštalus, juos aplankė ne džiaugsmas, bet baimė. Evangelistas aprašo jų baimės priežastį: „Jie tarėsi matą dvasią.“ Jie netikėjo, kad prieš juos stovintis Jėzus yra kūnu prisikėlęs Viešpats, bet manė, kad tai bekūnė būtybė, neaiškios prigimties dvasia. Juos nuramino pats Jėzus: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite.“ Tik tada apaštalai įsitikino, kad tai tas pats Jėzus. Vinių žaizdos rankose ir ieties žymė šone paliudijo jo tapatybę ir tapo įrodymu, kad prieš juos yra prisikėlęs Jėzus. Šis jų tikėjimas atgijo palaipsniui, nes Lukas jų būseną apibūdina žodžiais: „Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis...“

Prisikėlęs Jėzus suteikė apaštalams, tai yra bažnyčiai, dangaus raktų galią. Kvėpęs į apaštalus Šventąją Dvasią Jėzus ištarė: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu... Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, sulaikytos.“ Ši galia vadinama raktų galia, nes nuodėmių atleidimu žmogui atrakinami dangaus vartai. Juos atvėrė Jėzus praliejęs savo šventąjį kraują ir mūsų vietoje mirdamas ant kryžiaus. Būdamas vienos dieviškos prigimties su Tėvu, Jėzus perduoda šią galią apaštalams. Nuo šiol bažnyčioje Dievo žodžio tarnai atgailaujančiam ir nuodėmes išpažįstančiam žmogui skelbia nuodėmių atleidimą, o neatgailaujančiam jas sulaiko, ir tai iš karto įsigalioja danguje.

Jėzui apsilankius pas apaštalas Tomo jų tarpe nebuvo, todėl jam sugrįžus apaštalai iš karto džiaugsmingi skelbė Kristaus prisikėlimo žinią. Jie jį regėjo ir palietę jį įsitikino, kad tai ne dvasia, o kūnu prisikėlęs jų Viešpats. Tomui įžengus pro duris jie džiaugsmingi kalbėjo: “Mes matėme Viešpatį!” Jau girdėjome koks buvo jo atsakas. Tomas netikėjo, nes, atrodo, neįmanoma, kad kas nors prisikeltų iš numirusių. Pagaliau, jei Jėzus priskėlė, tai Tomas norėjo įsitikinti, kad tai tas pats Jėzus, kuris Didįjį Penktadienį mirė ant kryžiaus.

Pirmosios dienos vakare Jėzus nepasiliko su apaštalais. Po prisikėlimo jo gyvenimas jau buvo nebe toks kaip anksčiau, kuomet jis nuolatos buvo su apaštalais, su jais kalbėjosi, juos mokė. Kūnu prisikėlęs Kristus priklausė nebe šiam, bet kitam pasauliui. Išsipildė tai, ką Jėzus kalbėjo Poncijui Pilotui: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio.“ Po prisikėlimo ne tik jo dieviškai prigimčiai, bet ir jo perkeistam kūnui priklausė „visa galia danguje ir žemėje.“ Prisikėlęs jis galėjo lankytis visur, tačiau pastovi jo gyvenimo vieta yra aname pasaulyje, Dievo karalystėje.

Jėzus antrą kartą aplankė apaštalus tik po savaitės. Evangelistas Jonas liudija: „Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: ‚Ramybė jums!‘“ Aštuntoji diena skaičiuojama nuo šabo. Jis prisikėlė pirmąją savaitės dieną skaičiuojant nuo to šabo, kada Jėzaus kūnas ilsėjosi kape, todėl aštuntoji diena reiškė naujos savaitės pradžią - pirmąją dieną. Sekmadienis, Kristaus prisikėlimo diena, apaštalams tapo mažosiomis Velykomis. Ir mes sekmadienį susirenkame bažnyčioje, kad paminėti Kristaus pergalę prieš mirtį ir kaip apaštalai švęsti Šventąją Vakarienę. Šią dieną prisikėlimu pašventino pats Jėzus, todėl krikščionims nuo šiol ne šabo diena, ne šeštadienis, o sekmadienis yra šventa diena.

Jėzus apsilankė pas apaštalus vardan Tomo ir mūsų. Jis leido Tomui ištisą savaitę pasilikti abejojančiu ir net netikinčiu jo prisikėlimu, kad regėdami jo pavyzdį mes įtikėtume. Pirmojo apsilankymo metu jis apaštalams sakė: „Palieskite mane,“ kad tie įsitikintų. Dabar jis taria Tomui: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis.“ Tomo atsakas buvo: “Mano Viešpats ir mano Dievas!”

Tomas tvirtai įtikėjo Jėzaus prisikėlimu. Savo tikėjimo išpažinime jis Jėzų pavadino Viešpačiu ir Dievu. Šventosios Dvasios įkvėptas jis mums praneša, kad Kristus yra ne tik žmogus, bet ir Dievas. Jis - ne žmogus, kuris būtų paaukštintas iki Dievo, bet Dievas, per mergelę Mariją priėmęs kūną, nukryžiuotas, palaidotas, ir prisikėlęs.

Jėzus į Tomo tikėjimo išpažinimą atsakė: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Jis tapo palaimintu, bet dar labiau yra palaiminti tie, kurie nematė, bet įtikėjo. Palaiminti tie, kurie nereikalauja Kristaus prisikėlimo ženklų, kuriems užtenka Evangelijos liudijimo. Palaiminti Senojo Testamento šventieji, kurie mirė neišvydę Kristaus, tačiau juo tikėjo. Apie juos apaštalams Kristus sakė: „Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.“ Jie įtikėjo nematę, todėl dabar yra Dievo malonėje. Palaimintos pagonių tautos, kurios nematė Kristaus, kokį jį matė žydų tauta. Jų tikėjimas vertas pagyrimo ir pagarbos, nes jie įtikėjo nematę. Palaimintos krikščionių kartos, kurios gimė po Jėzaus prisikėlimo. Nemažai tikinčiųjų susidūrė su tikėjimą varžančiais valstybės įstatymais ir net persekiojimais. Jie nematė Jėzaus, bet jų tikėjimas buvo toks tvirtas, kad persekiojimų metu jie nepabijojo net kankinimų ir skausmo, ir verčiau net sutiko mirti, nei kad nusilenkti pagonių Dievams ir išsižadėti Kristaus.

Šiandien mes neturime galimybės paliesti Jėzaus vinių žymių, bet mes turime užrašytą jo šventąjį žodį, kurį skelbiant Šventoji Dvasia širdyje naikina abejones ir augina tikėjimą. Šiandien mes turime Altoriaus Sakramentą, kuriame pats Kristus mus lanko savo kūnu ir krauju ir daro mūsų tikėjimą tvirtesnį. Sakramente mes susitinkame su prisikėlusiu Kristumi, kuris mus laimina. Priėmę jo kūną ir kraują mes širdyje galime išpažinti tikėjimą Šv. Tomo žodžiais: „Mano Viešpats, mano Dievas!“ Amen.