Pamokslai

Įžengdamas į dangų Jėzus baigė savo žemišką tarnystę. Tą dieną Dievo Sūnus galutinai įvykdė tai, vardan ko jis priėmė kūną per Mergelę Mariją ir tapo žmogumi.

Kristus įžengė į dangų praėjus 40-čiai dienų po prisikėlimo. Tai įvyko Betanijoje, ant Alyvų kalno. Evangelistas Markus jo dangun žengimą aprašo vienu sakiniu: „Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.“ Plačiau apie šį įvykį liudija evangelistas Lukas: „Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų.“

Įžengdamas į dangų Kristus sugrįžo pas Tėvą - į Dievo karalystę, kuri yra už materialaus pasaulio ribų. Priėmęs kūną Dievo Sūnus atėjo į šį pasaulį; dabar, atlikęs žemišką tarnystę, po prisikėlimo perkeistu kūnu, jis sugrįžo į "Tėvo namus."

Kristus dangun žengimo neturėtume suprasti materialiu - erdviniu požiūriu. Jis įžengė ne į kurią nors kosmoso koordinatę, bet į Dievo Karalystę. Apie tai liudija apaštalas Paulius: „[Dievas Tėvas prikėlė] Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame, ir visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko...“

Dangun žengimu Kristus galutinai išpildė Senąjį Testamentą. Senasis Testamentas - tai Dievo Sandora su žmogumi iki Kristaus. Viešpats šią sandorą sudarė per Abraomą, o per Mozę savo išrinktajai tautai davė įstatymą, kurio centre yra 10 įsakymų. Dievo įstatymas žmones vedė iki Kristaus. Jis nurodė į Atpirkėją, nes amžinasis gyvenimas užtarnaujamas ne paties žmogaus nuopelnais, bet per Kristų. Todėl Dievas pažadėjo Naująjį Testamentą arba Sandorą, kuri buvo grįsta žmogaus atpirkimu Kristaus krauju. Evangelistas Jonas sako: „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.“ Apie šį Naująjį Testamentą aiškiai liudija ir laiško žydams autorius: „[Jėzus Kristus] yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, ... pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą.“

Priėmęs kūną Dievo Sūnus priėmė nusižeminimo būseną. „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, ... apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Apaštalas Paulius šiais žodžiais nurodo ne tik į Kristaus nusižeminimą, bet ir į Viešpaties atliktą darbą vardan mūsų išganymo. Jis kentėjo prie Poncijaus Piloto ir mirė ant kryžiaus pažemintojo mirtimi, tokiu būdu atpirkdamas mūsų nuodėmes. Jis ant savęs prisiėmė mūsų bausmę, mūsų skausmą, vardan mūsų sutiko būti apleistas Dievo Tėvo. Ant kryžiaus jis atliko mūsų išgelbėjimo darbą. Čia jis nugalėjo nuodėmę, mirtį ir šėtoną. Jis nužengė į pragarą paskelbti pergalę „kalėjime esančioms dvasioms“ ir trečią dieną prisikėlė iš numirusių.

Savo kryžiaus pergale Kristus sudarė Naująją Sandorą tarp žmogaus ir Dievo. Šis, Naujasis Testamentas skelbia, kad žmogus yra išganomas per Kristaus kraują. Savo krauju Dievo Sūnus atpirko ir ne tik žmones, kurie jį įtikės, bet ir tuos, kurie iki jo kryžiaus mirties sąžiningai laikėsi Senojo Testamento nuostatų.

Naująją Sandorą Kristus sudarė tą naktį, kai turėjo būti išduotas. Tada jis įsteigė Šventosios Vakarienės sakramentą, per kurį jis perduoda ant kryžiaus užtarnautą Dievo malonę. Ta naktį, paskutinės vakarienės metu, „Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas.“ Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.“

Jeigu Senąją Sandorą Dievas sudarė tik su žydų tauta, tai naujoji sandora sudaryta su visais žmonėmis, kurį įtikės Jėzų, nes Kristus jos sudarymo metu sakė, „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus [ir už daugelį] išliejamas.“ Užbaigęs mūsų išgelbėjimo darbą jis paskelbia, kad nuo šiol išganymas skirtas visoms tautoms.

Todėl prieš pat įžengdamas į dangų Kristus paliepė apaštalams skelbti malonės Evangeliją, Naująją Sandorą, ir ne tik žydų tautai, bet visoms tautoms. „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.“ Jėzus nurodė kelią, kuriuo tampama jo mokiniu, sakydamas: „Krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ Jis paliepė mokyti ir krikštyti, nes, Markaus evangelijoje jis liudija, „Kas tiki ir yra pakrikštytas, bus išgelbėtas.“

Prieš įžengdamas į dangų Jėzus mums praneša: „Ir štai aš esu su jumis iki pasaulio pabaigos.“ Iš tiesų kūnu jis įžengė į dangų, tačiau, tuo pačiu metu, jis yra kartu su mumis iki pasaulio pabaigos. Iš tiesų Jėzaus žemiškoji tarnystė baigėsi dangun įžengimu, tačiau nuo tol jis tęsia savo dangiškąją tarnystę. Ši tarnystė jam duota ne tik kaip Dievui, bet ir kaip žmogui, nes dangun žengimo metu Jėzus tarė: „man duota visa valdžia danguje ir žemėje.“ Tai reiškia, kad prisikėlusiu kūnu Jėzus viešpatauja virš visatos. Atkartojant Pauliaus žodžius, „[Dievas Tėvas jį] pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes... [Jis] visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė...“

Jam, kuriam duota visa valdžia danguje ir žemėje, nėra jokių materialaus pasaulio ribų. Jis gali būti visose vietose tuo pačiu metu. Šiandien jis girdi mūsų maldas ir iš Dievo Tėvo dešinės pas mus ateina į Eucharistijos duoną ir taurę. Per Eucharistijos pašventinimo žodžius savo kūnu jis ateina į duoną ir savo krauju - į taurę. Kai mes valgome šios duonos ir geriame iš šios taurės, jis pasilieka mumyse ir mes jame. Čia jis nuima mūsų nuodėmes, mirtį ir pasmerkimą ir dovanoja, atleidimą, malonę ir išgelbėjimą. Čia kiekvieną sekmadienį jis perduoda ką pažadėjo Naujojoje Sandoroje – savo kūną ir kraują mūsų nuodėmių atleidimui. Jo kryžiaus pergalė, tampa mūsų pergale.

„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite evangeliją visai kūrinijai“ – prieš įžengdamas į dangų apaštalams paliepė Jėzus. Jis paliepė skelbti malonės evangeliją, kuri liudija, kad mes esame išganomi per Kristaus mirtį, skelbti Naująją Sandorą – išganymą per jo švenčiausią kraują. Liudydamas Naująjį Kristaus Testamentą apaštalas Paulius vėl sugrįžta prie Altoriaus Sakramento, tiesiogiai siedamas sakramentą su Kristaus naujosios sandoros skelbimu. „Taigi, kada tik valgote šios duonos ir geriate iš šios taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.“ Mes skelbiame pergalingą Kristus darbą, kurį jis atliko savo paslaptingu šventu įsikūnijimu, savo šventu gimimu, savo krikštu, pasninku ir gundymais, savo agonija ir kruvinu prakaitu, savo kryžiumi ir kančia, savo mirtimi ir palaidojimu, savo šventuoju prisikėlimu ir dangun žengimu, Šventosios Dvasios Gaivintojos atsiuntimu.“ Šiandien jis sėdi Dievo Tėvo dešinėje, tačiau, iki laiko pabaigos, jis pasilieka su savo Bažnyčia. Laiko pabaigoje jis vėl sugrįš į žemę prikelti mirusiuosius, ir visus jo tikinčius žmones pakvies amžinajam gyvenimui. Amen.