Pamokslai

Pamokslas

2014-06-08

Pamokslo tekstas: Apd.2,1-18; Jn.14, 23-27

Darius Petkūnas


Sekminės yra krikščioniškos Bažnyčios įkūrimo diena. Ant apaštalų nužengus Šventajai Dvasiai ir jiems įvairiomis kalbomis skelbiant Dievo darbus, tos šventės dieną Jeruzalėje pasikrikštijo 3,000 žmonių, kurie sudarė pirmąją krikščionių Bažnyčią. Tą dieną išsipildė tai, kas yra parašyta Šventuose Raštuose – „pradedant nuo Jeruzalės“ Jėzaus vardas bus skelbiamas visoms tautoms, kad „jos atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą.“

Sekminių dieną Jėzus išpildė pažadą atsiųsti Tiesos Dvasią. Jėzus ją vadina Globėju, nes ji įžiebia ir palaiko mūsų tikėjimą Dievu ir išmoko bei primena mums visa, ką Jėzus yra pasakęs (Jn.15,25). „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę.“

Šį savo pažadą Jėzus davė prieš nukryžiavimą ir jį atkartojo po prisikėlimo. Prieš įžengdamas į dangų jis paliepė eiti „į visą pasaulį“ ir skelbti „Evangeliją visai kūrinijai,“ tačiau prieš tai jis trumpam nurodė sugrįžti į Jeruzalę ir laukti dangiškojo Tėvo pažado. Evangelistas Lukas rašo: „[jis] liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, „apie kurį, tarė jis, esate girdėję iš manęs; mat Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.“

Šventąją Dvasią Jėzus atsiuntė praėjus 50 dienų po Velykų, arba 10 dienų po Dangun žengimo. Lietuvoje ši šventė vadinama Sekminėmis, nes tai įvyko praėjus septynioms savaitėms nuo Velykų.

Pagal žydų kalendorių tą dieną buvo švenčiama Dievo Įstatymo gavimo bei pirmojo derliaus nuėmimo šventė. Mozės Įstatymas ta proga nurodė izraelitams susirinkti Jeruzalėje, todėl į šventąjį miestą suvažiavo daug žmonių iš visų tautų, apie kurias girdėjome iš Apaštalų darbų. Įvykių eigą toliau perteikia evangelistas Lukas: „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.“

Nužengus Dievo Dvasiai apaštalai ėmė kalbėti kitomis kalbomis. Tai nebuvo glosalija – be sąryšio skleidžiami garsai arba kalbėjimas nežinoma mistine kalba. Apaštalai kalbėjo visiems suprantama kalba. Evangelistas sako: „Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!“

Kas tai per žinia, kuria Šventoji Dvasia jiems davė prabilti? Atsakymą randame tų nustebusių piligrimų žodžiuose. „Mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“ Apaštalai skelbė didžius Dievo darbus. O kas gi tie nuostabūs Viešpaties veiksmai, jei ne darbai, kuriuos jis atliko per Jėzų Kristų? Šventoji Dvasia įdėjo į jų burnas liudijimą apie Jėzų, kad jis yra Mesijas, Kristus, žinią apie žmogaus išgelbėjimą amžinam gyvenimui, kurį Dievo Sūnus užtarnavo savo mirtimi ir prisikėlimu. Šiuos Dievo veiksmus Jėzuje Kristuje jie skelbė visoms susirinkusioms tautoms, kad „jos atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą.“

„Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai,“ – Sekminių dienos pamoksle apie didžius Dievo darbus paskelbė apaštalas Petras. „Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite.“

„Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį,“ – rašo evangelistas, - „ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: ‚Ką mums daryti, broliai?‘“ Petras atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.“ „Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius.“ Tie trys tūkstančiai buvo pirmieji krikščionys, pirmoji Kristaus Bažnyčia Jeruzalėje.

Šiandien bažnyčios altorius apdengtas raudona spalva. Raudona - tai Šventosios Dvasios spalva. Ji simbolizuoja ugnies liežuvius, kurie nužengus Dievo Dvasiai pasirodė virš apaštalų. Raudona spalva - tai Kristaus liudijimo spalva. Apaštalai po Sekminių, pradedant Jeruzale, liudijo Kristų visoms pasaulio tautoms. Imperijos valdžia prieš juos ėmėsi baudžiamųjų priemonių. Visi, išskyrus apaštalą Joną, tapo kankiniais. Graikiškas žodis „martyreo“ šiandien reiškia kankinystę, tačiau pirmine prasme tai reiškė „tas, kuris liudija.“ Jų tikėjimas buvo toks tvirtas, kad Romos imperijos valdžiai paliepus išsižadėti Kristaus, daugelis išliko jo liudytojais iki mirties. Tokiu būdu Šventosios Dvasios spalva tapo kankinystės arba liudijimo spalva.

Šventoji Dvasia mumyse įžiebia tikėjimą. Kai mes išpažįstame „Tikiu į Šventąją Dvasią,“ mes išpažįstame, jog patys savo protu ir jėgomis negalime į savo Viešpatį Jėzų Kristų tikėti, nei prie jo artintis, bet Šventoji Dvasia mus pašaukia per Evangeliją ir apšviečia savo dovanomis. Tokiu būdu jos raudona spalva yra ir šviesos spalva, skelbianti, kad Šventoji Dvasia mus pašventina ir apšviečia daugeriopomis dovanomis, apie kurias praneša pranašas Izaijas (Iz.11,1-3) ir apaštalas laiške Korintiečiams (1 Kor.12).

Šios dienos evangelijoje Jėzus Kristus primena Dievo Dvasios darbą. „Globėjas, Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“ Ji liudija ne save, bet Jėzų. Ji nužengė ir ant mūsų Krikšte. Ji toliau mus lanko, kai mes skaitome Dievo Žodį ir kai girdime skelbiamą žinią apie Jėzų. Jėzus pasakė, kad „ji viską primins“, ką jis yra pasakęs, ir „įves į visą tiesą“. Kai apaštalai ir evangelistai užrašė Jėzaus darbus evangelijose ir laiškuose, jų mintis vedė Šventoji Dvasia. Juos įkvėpė Dievo Dvasia, todėl tas žodis tapo nebe jų pačių, bet Dievo Žodis. Šis Žodis yra gyvas ir veiksmingas, tikras ir neklaidingas liudijimas apie Jėzų Kristų.

Šventoji Dvasia, kaip Tėvas bei Sūnus, yra tikras Dievas. Ji tiesiogiai dalyvauja mūsų išganyme. Ji kartu su Tėvu ir Sūnumi kūrė pasaulį. Per ją Mergelėje Marijoje Dievo Sūnus priėmė kūną ir gimė žmogumi. Šventojo Krikšto metu ji nusileido ant Jėzaus lyg karvelis. Jos jėga Jėzus išvarydavo demonus. Didžiąją Sekminių dieną ant apaštalų ji nužengė ugnies pavidalu. Ir ant mūsų ji nužengė Šventojo Krikšto metu. „Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu“. Ji globoja Kristaus Bažnyčią nuo pat pirmųjų dienų, kad net persekiojimų metu ji augo. Apaštalas Paulius sako: „nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.“ Šventoji Dvasia mūsų sąžinei priekaištauja už nuodėmę, skatina atgailai, ir nurodo į malonės šaltinį - Jėzų Kristų, nes Viešpats pasakė: „Ji liudys apie mane.“ Ji mus pašventina, tai yra veda prie Viešpaties Kristaus, pas kurį patys savo jėgomis nepajėgiame ateiti, bet tik kai Dvasia per Evangeliją mus pašaukia ir savo dovanomis pašventina. Amen.