Pamokslai

Atėjęs prie Genezareto ežero Jėzus išvydo Simoną, Jokūbą ir Joną tyliai plaunančius tinklus. Jų nuotaika buvo nekokia. Nors jie buvo patyrę žvejai, visą naktį vargę jie nieko nesugavo. Nieko nepadarysi - žvejui kartais pasitaiko ir bloga naktis. Tačiau Jėzus šią blogą naktį nusprendė paversti svarbiausia diena Simono, kurį Jėzus pavadino Petru, Jokūbo ir Jono gyvenime. Tą dieną jis juos pakvies tapti jo mokiniais. Tad ši evangelija yra apie pirmųjų apaštalų pašaukimą, ant kurių po dangun žengimo išliejęs Šventąją Dvasią Jėzus įsteigs Šventąją Bažnyčią žemėje.

Evangelija turi tiesioginę ir dvasinę prasmę. Tiesioginė prasmė liudija tai, kas nutiko tą dieną prie Genezareto ežero kranto. Ten Jėzus regėjo be nuotaikos tinklus plaunančius žvejus, besiruošiančius kitos nakties žvejybai. Jėzus jų neguodė, sakydamas, kad gal ateinančią naktį pasiseks. Ta rytą pas jį žmonės toliau veržėsi klausytis Dievo žodžio, ir kadangi jų buvo daug, Jėzus įlipęs į Simono valtį paprašė ją truputį atstumti nuo kranto ir mokė žmones iš valties. Valtis yra bažnyčios simbolis. Jėzus kol kas iš jos mokė vienas.

Baigęs mokyti Jėzus kreipėsi į Simoną: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ Petras, žinoma, nustebo tokiu Jėzaus nurodymu. Jis buvo patyręs žvejas ir puikai žinojo kada reikia gaudyti žuvį. Jis atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome,“ lyg sakydamas, „o tu mums siūlai tai daryti dieną, kai saulė pakilusi.“ Tačiau iš Jėzaus žodžių Petras suprato, kad jis iš tiesų siūlo tai daryti dieną ir tik iš pagarbos jam Petras atsakė: „Bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“ Toliau mes girdėjome, kaip Petras tą dieną sugavo didelę daugybę žuvų, kaip tinklai ėmė trūkinėti, kaip jis į pagalbą kvietė Jokūbą ir Joną, ir kaip jie pripildė abi valtis žuvų, kad jos kone skendo.

Atrodo, žvejų širdys turėjo netverti džiaugsmu, bet atsitiko priešingai. Petras tapo ištiktas šoko. Petras suprato, kas tai per žmogus. Jėzus prieš tai buvo aplankęs Petro namus, kur jo uošvė labai sirgo karščiuodama. Jėzus išgydė karštligę be jokių vaistų. Petras tai regėjo ir stebėjosi. Visi tai regėjo, todėl saulei leidžiantis, daugelis, kurie turėjo ligonių, vedė juos pas Jėzų. „O jis juos gydė, - liudija evangelistas Lukas, - „ant kiekvieno uždėdamas rankas. Iš daugelio išeidavo demonai, šaukdami: „Tu Dievo Sūnus!“ Petras irgi tai regėjo ir girdėjo.

Tačiau dabar pats Petras išgyveno tai, ko jis pajėgė paaiškinti protu ir gyvenimo patirtimi. Jis suprato, kad prieš jį stovi daugiau nei žmogus, jog jis stovi Dievo akivaizdoje. Žmogaus atsakas išvydus Dievą būna baimė dėl nuodėmių, kuriomis jis peržengė Dievo Įstatymą – 10 įsakymų. „Vargas man, nes esu žuvęs!“ – prieš pašaukimą skelbti Dievo žodį ištarė pranašas Izaijas. „Aš, žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Karalių, Galybių Viešpatį.“ Petras taip pat suvokė savo nevertumą, todėl vietoje džiaugsmingos padėkos, jis ištarė: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis.“ Lukas priduria, kad ne tik jį, bet ir visus jo draugus „suėmė išgąstis dėl to žuvų valksmo.“

Jėzus jam atsakė: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ Taip į tą būsimos bažnyčios laivą buvo pakviesti pirmieji trys apaštalai: Simonas-Petras, Jokūbas ir Jonas. Jie ir kiti mokiniai regės Kristaus darbus, seks jį iki mirties, regės jo prisikėlimą ir dangun žengimą. Sekminių dienoje nužengus Šventajai Dvasiai, Petras bus pirmasis, kuris pasakys kristocentrinį pamokslą. Jėzaus žodžiais tariant, Petro užmestas tinklas tą dieną sugaus daugiau nei tris tūkstančius žmonių, kurie pakrikštyti sudarys pirmąją Bažnyčią žemėje, Jeruzalės mieste.

Prie tiesioginės prasmės priklauso ir mūsų gyvenimo patirtis. Kiekvienas mes dirbame ir triūsiame pagal savo pašaukimą, tačiau pasitaiko, kad nepaisant mūsų planų ir pastangų, darbo vaisiai kartais būna tokie menki. Petro žodžiai: „kiaurą naktį vargome, bet nieko nesugavome,“ tuomet tinka ir mums. Mūsų gyvenimas priklauso nuo Dievo apvaizdos, todėl tikėjimo išpažinimą mes pradedame žodžiais: „Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją.“ Katekizmas paaiškina, kas yra Dievo apvaizda: „Jis dosniai kasdien mane aprūpina, apgina nuo visokių pavojų, sergsti nuo viso pikto ir globoja.“ Ir Dievas „tai daro iš tikro tėviško gerumo ir gailestingumo, be jokio mano paties nuopelno ar vertės.“ Todėl Psalmistas ragina pasitikėti Dievo malone, sakydamas: „Jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai.“

Evangelija turi ir dvasinę prasmę. Joje Jėzus mums kalba simboline kalba. Jūra simbolizuoja pasaulį, valtis – bažnyčią, žuvys - žmones, tinklas bangose – Dievo žodis. Į tą laivą, į „Nojaus arką“, į išgelbėjimą, Dievas žmones priima taip pat per vandenį - per Šventąjį Krikštą, kuris yra ne paprastas vanduo, bet vanduo, sujungtas su Dievo žodžiu ir pažadu.

Po prisikėlimo Jėzus tiesiogiai pasiuntė apaštalus į pasaulį skelbti gerąją išganymo žinią ir priimti juos į tą išgelbėjimą teikiantį laivą. „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas... Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

Patyręs žūklės išgyvenimą Petras atiduoda garbę Kristui. Jis suprato, kad ne jis pats, bet Kristus jo rankomis sugavo gausybę žuvų. Žvejojęs be Jėzaus Pertas tą naktį nieko nesugavo. Tik kai Viešpats jam ištarė, „Irkitės į gilumą ir užmeskite tinklus valksmui“, jo laivas užgriebė žuvų daugybę. Todėl ši evangelija kalba prieš tuos netikrus žodžio skelbėjus, kurie siekia laimėti žmones įvairiomis priemonėmis, skelbdami ne Kristų ir ne jo kryžių, o šio pasaulio išmintį. Jų laivas neišlaikys Genezareto ežero bangų - pasaulio. Jis bus pasiglemžtas pasaulio. Apaštalas Paulius šiuo atžvilgiu sako: „[mes] mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims kvailystė. Bet pašauktiesiems - tiek žydams, tiek graikams - skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis."

Taigi, laivas priklauso ne mums, bet Kristui; mums telieka tik daryti tai, ką nurodė Viešpats. Į šį laivą tą dieną Jėzus pakvietė pirmuosius tris apaštalus. Ir mus Šventoji Dvasia į jį pašaukė per Evangeliją ir pašventino. Šiame laive „ji man ir visiems tikintiesiems kasdien maloniai atleidžia nuodėmes ir Paskutiniojo teismo dieną mane su visais mirusiais prikels ir man bei visiems Kristų tikintiems duos amžiną gyvenimą.“

Tad ši evangelija ragina nukreipti mūsų žvilgsnius į Kristų – išganymo šaltinį. Apaštalai ir kiti „žvejai“ tėra Viešpaties tarnai. Tai aiškiai liudija apaštalas Paulius korintiečiams, sakydamas: „Kas gi yra Apolas? Kas gi Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo... Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas; Dievas.“ Tai tikriausia tiesa. Amen.