Pamokslai

Tardamas, „Jūs žemės druska... Jūs šviesa pasauliui,“ Jėzus praneša apaštalams kokią misiją jie turės atlikti pasaulyje. Plačiąja prasme šie žodžiai taikytini visiems krikščionims, kurie rimtai, o ne paviršutiniškai, žvelgia į savo tikėjimą, kurie siekia grįsti gyvenimą Kristaus Kalno pamokslo žodžiais.

Sakydamas „Jūs žemės druska“ Viešpats pabrėžia druskos savybę sūrumą. „Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.“

Senovės pasaulyje druska buvo vienas iš svarbiausių prekybos produktų. Kaip vynas ir aliejus, ji neretai būdavo vadinama klestėjimo ženklu, todėl Romos kareiviams atlyginimas kartais būdavo išmokamas druska.

Jos vertė buvo aukšta, nes tai buvo pagrindinė priemonė, saugojanti maistą nuo sugedimo. Maisto pagardinimas druska buvo tik antraeilė jos paskirtis.

Apaštalai - dangiškų dalykų skelbėjai, todėl „būdami žemės druska,“ Dievo žodžiu jie saugos pasaulį nuo moralinio sugedimo, kurio buvo taip apstu Romos imperijoje, ir tuo žodžiu jie ruoš žmones amžinybei. Jie nebus druska patys iš savęs, bet tik dėl Kristaus mokymo. Dievo žodis, kurį jie skelbė, yra toji druska. Ji labiau yra prilygintina Dievo Įstatymui, kuris atskleidžia pasauliui kas yra nuodėmė ir ragina jos vengti. Apaštalai turės priminti pasauliui nuodėmę, raginti jos vengti, ir nurodyti į atleidimo šaltinį - Kristų. Apaštalas Paulius sako, kad druskos užduotį turi atlikti kiekvienas pasišventęs krikščionis. Laiške Kolosiečiams jis ragina: „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti.“

Kristus siuntė apaštalus į pasaulį, kad pasaulis per Krikštą ir Dievo Žodį būtų pakeistas. Jie turėjo skelbti „Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“

Tačiau Kristus primena ir apie sūrumo netekusią druską, kuri niekam nebetinka. Krikščionis gyvena pasaulyje ir dažnai dėl patogesnio gyvenimo gali susivienodinti su šiuo pasauliu, priimti sekuliarias vertybes, troškimus, gyvenimo būdą. Kaip pavyzdį galima pateikti šiandien visuomenėje griaunamą šeimos instituciją. Atgavę nepriklausomybę priimdami konstituciją žinojome kas yra šeima, tačiau šiandien šeimos instituciją bandoma kitaip vertinti. Dievo žodis aiškiai pasako kas yra šeima. Ją įsteigė Dievas ir jos pagrindas yra vyro ir moters santuoka.

Kristus sako, kad dviem šeimininkams tarnauti neįmanoma. „... arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“

Susivienodinęs su pasauliu krikščionis tampa sūrumo netekusia druska. „Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.“ Todėl apaštalas Povilas laiške Romiečiams rašo: „Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią ­ kas gera, tinkama ir tobula.“

Jeigu druska atlieka išsaugojančią užduotį - dvasine prasme saugo pasaulį nuo sugedimo - tai šviesos užduotis yra apšviesti pasaulį tam, kad jis pasikeistų.

Kristaus laikais šviesa buvo suprantama kažkas, kas įgalina mus matyti. Jos dėka galima regėti Dievo sukurto pasaulio grožį, jo spalvas. Kur jos nėra, nepaisant kokios geros būtų akys, mes nieko neregime. Šis požiūris aiškiai atsispindi apaštalo Pauliaus žodžiuose: „Visa, kas atskleista, šviesa padaro regima, o kas padaryta regima, yra šviesa.“

Jėzus kalba apie dvasinę šviesos prasmę. Jos šaltinis yra pats Dievas ir jo žodis, apie ką aiškiai liudija psalmistas: „Tavo žodis ­ žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui.“ Evangelistas Jonas Kristaus užgimimą prilygina šviesą pasauliui. „Tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, atėjo į šį pasaulį. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.“ Kristus yra šviesa, nes kaip sako apaštalas Paulius Kolosiečiams: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas.“ Paulius labiau nei kiti patyrė Kristaus šviesą, nes kelyje į Damaską jį, krikščionių persekiotoją, staiga apšvietė šviesa iš dangaus. Parpuolęs žemėn jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Savo atėjimu Kristus atskleidė kas yra Dievas ir jo gerąją valią. O jo geroji valia pasireiškė tuo, kad per Kristų „jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus.“

„Jūs pasaulio šviesa,“ – sako apaštalams Jėzus. Jie yra šviesa ne patys iš savęs, bet todėl, kad liudija Kristų – tikrąją šviesą, skelbia evangeliją. Tai Kristus aiškiai liudija Jono evangelijoje: „Aš ­ pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“ „Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsybėse.“

Senovės Izraelyje žmonės miestus įkurdavo ant kalvų. Pirmiausia jie tai darydavo dėl gynybinių priežasčių. Nakties metu žmonėms uždegus žibintus, miestai tapdavo lyg kokie švyturiai, padedantys keleiviams eiti teisinga kryptimi. Kristus pavartoja tą pačią analogiją. „Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno.“

Tas miestas yra Kristaus Bažnyčia. Apaštalai buvo pirmieji to miesto piliečiai, skleidę prisikėlusio Kristaus šviesą. Šis miestas augo. Į jį buvo pakviesti ir pagonys, kurie per Krikštą tapo to miesto piliečiais. „Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“ – rašo apaštalas Efezo miesto krikščionims. Iki krikšto jie tarnavo netikram graikų dievui – Artemidei, ir kažkada Pauliui skelbiant evangeliją dalis jų buvo toje minioje, kuri užsikimšusi ausis, įniršusi garsiai šaukė: „Didi efeziečių Artemidė!“ Dabar, įtikėję ir pasikrikštiję, jie tapo Dievo miesto piliečiais ir namiškiais. Šis miestas pastatytas ant uolos. Jeigu jis toliau liudys šviesą, „ir pragaro vartai jo nenugalės.“ Efeziečiams tapus krikščionims Paulius rašo: „Jūs dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa.“

Kristus paliepia bažnyčiai, jos nariams, liudyti šviesą - neuždengti indu degančio žiburio, bet statyti jį į žibintuvą, kad šviestų visiems. „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus.“

Veidmainiai daro gerus darbus norėdami, kad už juos būtų garbinami jie patys. Jiems Kristus sako: „Jūs... nepaisote teisingumo ir Dievo meilės... Vargas jums! Esate lyg apleisti kapai, kuriuos žmonės nepastebėdami mindžioja.“ Apaštalus jis moko: „Jūs darykite gerus darbus“, kad žmonės šlovintų ne jus pačius, o „jūsų Tėvą danguje.“ Visi mūsų geri darbai artimui turi būti daromi vien Dievo garbei.

Kristaus žodžiai skirti ne tik apaštalams, bet visiems „prakilnesnio kelio“ ieškantiems krikščionims, kurie savo gyvenimą nori statyti ant aukštesnių vertybių, ant Kalno pamokslo. Jiems Viešpats sako: „Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs.“ Jis ragina mus šviesti pasauliui jo evangelijos šviesą, kad žmonės „matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ Amen.