Pamokslai

Pamokslas

2014-08-31

Pamokslo tekstas: Lk.18, 9-14

Darius Petkūnas


Jei ne požiūris į muitininką, fariziejų galėtume laikyti gero elgesio pavyzdžiu. Jis laikėsi Dievo įsakymų, kaip jis pats tvirtino, nevogė, neapgaudinėjo, nesvetimavo. Toks žmogus aukštai vertintinas ir valstybės požiūriu, nes jis sąžiningai mokėjo mokesčius. Kiek mes paaukojame bažnyčiai? Jis paaukodavo 10 procentų nuo savo pelno. Atrodytų jei tokie būtų visi žmonės, nebereikėtų įstatymo priežiūros įstaigų, policijos ir kitokių inspekcijų. Deja tokios visuomenės žemėje nebus ir pastangos ją sukurti bus bergždžios. Net pats fariziejus pastebėjo, kad tokių žmonių kaip jis yra maža, todėl jis dėkojo Dievui, kad nėra toks, kaip kiti.

Jėzus jį apibūdina kaip žmogų, kuris "pasitikėjo savo teisumu." Atėjęs į šventovę jis kaip ir neturėjo nuodėmių, kurias reikėtų išpažinti. Save jis laikė teisiu Dievo akyse. Už tai jis buvo dėkingas Dievui, nes manė, kad tik su Viešpaties pagalba jam pavyksta būti tokiu teisiu žmogumi. Tad į šventovę ateidavęs melstis, jis dėkodavo Dievui. „Dieve, dėkoju tau...“ – pradėdavo jis savo maldą.

Vis dėlto Jėzus tokią būseną, kurioje žmogus pats save ima laikyti teisiu Dievo akyse, apibūdina kaip pavojingą. Žmogus ne tik puola į išdidumo nuodėmę, bet save apgauna, manydamas esąs šventas, kai tuo tarpu jis tėra žmogus su nuodėminga prigimtimi. „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos,“ – primena evangelistas Jonas.

Žmogus pats iš savęs šventas netaps. Gal kitų akyse jis atrodo kaip šventas, bet Dievas žvelgia į širdį, ir pažvelgęs į to fariziejo širdį Jėzus regėjo neišpažintas nuodėmes. Juk žmogus padaro nuodėmių, apie kurias net pats nežino. Dievo žodis psalmėje sako: „Kas gali pastebėti visas savo klaidas?“

Todėl tuos, kurie pasitikėdavo savo paties teisumu, Jėzus vadindavo veidmainiais. „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį,“ – mokė jis apaštalus. Todėl „netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami.“ Kitą kartą Jėzus ištarė: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.“ Tokių „šventųjų“ atžvilgiu Jėzus dažnai ištardavo dar griežtesnius žodžius: „Vargas jums, veidmainiai... fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų... Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.“

Tautų apaštalas Paulius kažkada save laikė šventu. Jis buvo fariziejus. „Jei kas nors tariasi galįs pasitikėti kūnu, tai aš pirmutinis... įstatymo besilaikantis fariziejus... be priekaištų vykdęs įstatymo reikalaujamą teisumą.“ Tik atsivertęs ir įtikėjęs į Kristų, jis suvokė savo vidinę sielos būseną. Savo laiškuose bažnyčiai jis save vadindavo didžiausiu nusidėjėliu, ypač todėl, kad dėl savo fariziejiško uolumo jis kažkada persekiojo Dievo bažnyčią. Laiške Timotiejui jis ištarė: „Tai tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.“ Laiške Filipiečiams jis prisimins kaip jis pirmavo savo fariziejišku teisumu. „Bet tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu... aš ryžausi visko netekti..., kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu.“

Žmogui teisumą ir šventumą užtarnavo Kristus. Jis yra Dievo Avinėlis, kuris neša pasaulio nuodėmę. Jis ant kryžiaus praliejo savo kraują, kad mes būtume sutaikyti su Dievu. „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai... [Mes] esame išteisinti jo krauju,“ - sako tautų apaštalas. „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.“ Tad šis teisumas arba šventumas yra ne mūsų pačių nuosavybė, bet Dievo dovana. Krikšte Kristus atleidžia žmogui nuodėmes. Balti kūdikio rūbai simbolizuoja tą teisumą, kuriuo per sakramentą jį aprengė Kristus. Altoriaus Sakramente savo kūnu ir krauju mus aplanko Kristus. Čia jis nuplauna sielos nuodėmes ir padovanoja savo šventumą bei atrakina išganymo vartus. „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais drabužiais?“ – klausiama Apreiškimo knygoje. Apaštalui Jonui buvo atsakyta: „Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju.“

Neturėdami savo nuosavo šventumo, atėję į bažnyčią mes pirma išpažįstame nuodėmes. Mes paprašome atleidimo Jėzaus Kristaus vardu, kuris už mus mirė ant kryžiaus ir savo krauju išgelbėjo nuo Dievo rūstybės. Kur nėra išpažinties, ten nėra ir išteisinimo.

Šalia fariziejaus stovėjęs muitininkas buvo nusidėjėlis. Jis ir pats to neneigė. Jis rinkdavo Romos imperijos nustatytus mokesčius ir ką surinkdavo viršaus, pasilikdavo sau. Skirtingai nei fariziejus jis nebuvo dažnas šventovės lankytojas. Joje jis elgėsi nedrąsiai, „stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų.“ Žinodamas, kas jis yra Dievo akyse, jis išpažino nuodėmes. Jėzus sako: „[Jis] tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!‘“ ir Jėzus priduria „[jis] nuėjo į namus išteisintas.“

Įkvėptas šios evangelijos poetas Erdmann Neumeister sueiliavo giesmę. Virš jos jis pridėjo užrašą, kad ji yra „raiškus evangelijos liudijimas, kalbantis prieš tuos, kurie giriasi savo pačių šventumu.“ „Jėzus priima kaltus! / Kviečia ir mane mieliausiai, / Atveria dangaus vartus, / Siųsdamas malonę gausią. / Žodis tas yra brangus - / Jėzus priima kaltus!“

Jei fariziejus iš tiesų būtų buvęs šventas ir teisus pats iš savęs, jis irgi būtų išėjęs į namus išteisintas. Tačiau Jėzus sako, kad fariziejus išėjo paliktas surakintas savo nuodėmėse. Fariziejus dėkojo Dievui, kad nėra toks, kaip kiti žmonės, kuriuos jis laikė vagimis, sukčiais, svetimautojais, tačiau pažvelgęs į jo širdį Jėzus aiškiai pasakė, kad jis nieko nesiskiria nuo kitų žmonių. Tokiems Jėzus tarė: „Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo. Aklasai fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės vidų, tai bus tikrai švari ir išorė!“

Vis dėlto ir už jį Kristus numirė ir jam bus atleista, jei jis atvers savo širdį ir išpažins nuodėmes, tai yra, jei jis su apaštalu Pauliumi ištars: „Tai tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.“ Amen.