Pamokslai

Įstatymo mokytojas Jėzui uždavė gerą klausimą: „ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“, tačiau šis klausimas įgavo kitą prasmę, kai sužinome tikslą, vardan kurio jis kreipėsi į Jėzų. Evangelistas Lukas rašo: „Įstatymo mokytojas ... mėgindamas jį, paklausė.“ Tas įstatymo mokytojas buvo labiausiai išsilavinęs to meto žmonių ir puikiai žinojo atsakymą iš Mozės įstatymo, tačiau klausimą uždavė norėdamas sužinoti, ar Jėzus teisingai į jį atsakys.

Jėzus, turėdamas dievišką prigimtį, galėjo pažvelgti žmogui į širdį ir išvysti jos sumanymus bei mintis. Jis galėjo atskleisti to žmogaus ketinimus ir parodyti jo nenuoširdumą, tačiau jis atsakė nuoširdžiai ir išmintingai, nes užduotas klausimas savo prigimtimi buvo teisingas ir geras.

Žinodamas, jog prieš jį yra įstatymo žinovas, Jėzus pokalbį tęsė Mozės įstatymo pagrindu. Jis paklausė: “O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?”

Įstatymo mokytojas teisingai atsakė, kad norint gauti amžinąjį gyvenimą žmogus turi mylėti Dievą ir ne bet kaip, o visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu. Šiandien net mažai praktikuojantys tikėjimą žmonės gali tvirtinti, kad jie myli Dievą, net jei ir nėra bažnyčios nariai, sekmadieniais praeina pro ją neužsukdami. Įstatymo mokytojas jų nevadintų tikinčiaisiais. Jam Dievo meilė yra pirmos įstatymo plokštės vykdymas. Be to, mylėti Dievą, tai taip pat mylėti artimą ir ne bet kaip, o kaip patį save. Čia mokytojas nurodė į antrą įstatymo plokštę - likusius septynis įsakymus, kurie aiškiai apibrėžia, ką reiškia mylėti artimą.

Jėzus gerai įvertino jo žodžius. “Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi.”

Bet ar pajėgus žmogus tobulai mylėti Dievą, mylėti visa širdimi, taip kad nenusidėtų įstatymo reikalavimui, ir ar pajėgus žmogus mylėti savo artimą, mylėti taip, kaip save patį? Evangelistas Jonas todėl nurodo į tikrąjį amžinojo gyvenimo šaltinį, tą kuris atpirks žmogaus nuodėmes savo šventa ir nekalta mirtimi, kuris žmogui užtarnaus amžiną gyvenimą ir jį tikinčiajam padovanos iš malonės. „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų... Jame buvo gyvybė, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės.“

Įstatymo mokytojas jautė sąžinės priekaištus, kuri jam liudijo, jog jis pilnai nepajėgus įvykdyti Dievo įstatymo. Jis uždavė gerą klausimą mėgindamas Jėzų, o gavosi atvirkščiai – tas klausimas atsisuko prieš jį patį, nes Jėzus prie jo atsakymo pridėjo žodžius: „Tai daryk, ir gyvensi“. Mokytojas neišpažino savo nuodėmių, bet ėmė teisinti save. Dievo atžvilgiu jo sąžinė buvo lyg ir rami, tačiau ne artimo, todėl jis paklausė: „O kas gi mano artimas?“

Atsakyti į šį klausimą galima etimologiškai – artimas tai žmogus, kuris yra "arti manęs". Pirmiausia tai šeimos nariai, tai broliai ir seserys. Šią sąvoką galime išplėsti iki giminaičių, bendradarbių, kurie dieną yra šalia. Įstatymo mokytojas atsakytų, kad artimas yra žydų tautos narys, Abraomo palikuonis. Todėl Mozės įstatyme yra frazė: „Jei tas artimas negyvena arti tavęs“, nurodanti, kad Mozės įstatymas artimu laiko žydų tautos žmogų, kuris gyvena toli ir net nepažįstamą. Ir priešingai, artimas nebus kitos tautos ir religijos žmogus.

Jėzus vėl regėjo tokias mokytojo širdies mintis, tokią siaurą artimo sąvoką, todėl papasakojo istoriją apie gailestingąjį samarietį, kuris suteikė pagalbą nuo plėšikų nukentėjusiam izraelitui. Jie atėmė iš jo pinigus ir drabužius, ir tam kad pasišaukęs tvarkos sergėtojus jis nepradėtų juos persekioti, jie jį žiauriai sumušo ir paliko pusiau gyvą.

Atrodė, kad pagalba buvo visai šalia, nes pro šalį ėjo du jam artimi žmonės: kunigas ir levitas. Deja, nors jie jį matė, abu praėjo pro šalį lyg jo nepastebėdami. Jie mokė mylėti artimą, bet dabar regėdami artimą jie meilės neparodė. Kad būtų lengviau jų užkietintoms širdims, jie abu praėjo kita kelio puse. Jei tas žmogus dar nebuvo praradęs sąmonės, toks dvasininkų elgesys jame turėjo sukelti didelių vidinių išgyvenimų.

Pagalbą tam nelaimėliui suteikė žmogus, kuris niekaip nepateko į artimo kategoriją. Tai buvo svetimas, kitos tautos žmogus. Tai buvo samarietis, labiausiai žydų nekenčiamos tautos narys. Tai žydų ir pagonių babiloniečių santuokų palikuonis, kuris kaip ir žydai, laikėsi Mozės Penkiaknygės, tačiau atmetė likusias Senojo Testamento knygas. „Žydai nebendrauja su samariečiais,“ – taip santykius su jais apibūdino evangelistas Jonas. Todėl, kai karštą vasaros dieną Jėzus iš samarietės paprašė vandens, toji nustebusi atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“

Samarietis suteikė pirmąją pagalbą: „užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas.“ Eiti anas nebegalėjo, todėl jis užkėlė jį ant savo gyvulio ir nugabeno į užeigą. Kurį laiką jis ten pasiliko ir „slaugė jį“. Kai kas sako, kad kunigas ir levitas nepadėjo jam, nes skubėjo į Jeruzalės šventyklą tarnauti Dievui. Nemanykime, kad Samarietis neturėjo savo planų, bet jis jų atsisakė, nes tą pusgyvį žmogų jis laikė savo artimu. Jis apmokėjo užeigos savininkui už kambarį ir dar paliko du denarus papildomai. Jis dar pridūrė, jeigu slaugymui reiks daugiau lėšų, slaugyk. „Kai grįšiu tuo pačiu keliu atgal, ‚aš tau atsilyginsiu.‘“

„Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ – paklausė Jėzus Įstatymo mokytojo. „Samarietis,“ – turėtų atsakyti rašto žinovas, bet jam sunku buvo artimu tiesiogiai įvardinti nekenčiamos tautos žmogų, todėl jis atsakė taip: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.”

Tad Įstatymo nuoroda „Mylėk savo artimą kaip save patį“ priskirtina ne tik šeimos nariui, giminaičiui, ar tos pačios tautos žmogui. Kristaus mirtis už visus išplečia artimo sąvoką. Efezo miesto krikščionims, kurie dar neseniai buvo pagonys, Paulius rašo: „Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo.“ Kristus artimo sąvoką išplečia dar labiau. Artimas yra ne tik to paties tikėjimo, tos pačios bažnyčios, narys, bet artimas yra kiekvienas žmogus, kuris šaukiasi gailestingumo. “Eik ir tu taip daryk!” – tarė Jėzus tam mokytojui ir mums.

Ši istorija yra ne tik labai pamokanti, ne tik paaiškina, kad yra mūsų artimas, bet nurodo į patį Kristų. Jis ir yra tas Gailestingasis Samarietis. Dievo Sūnus priėmė žmogaus kūną ir kraują, kad išgelbėti mus, kurie, kaip liudija psalmė, šiame pasaulyje esame lyg „praeinantis svečias, praeivis.“ Kaip tie plėšikai, šėtonas sužeidė žmogaus sielą. Dvasiniu požiūriu mes esame vos gyvi, nepajėgiantys patys savęs išgelbėti. Kaip tas žydų kunigas ir levitas, taip ir mums Įstatymas neteikia paguodos – Dievo įsakymai tik atskleidžia mūsų nuodėmes ir parodo mūsų nuodėmingą prigimtį. Mūsų paguoda yra Gailestingasis Samarietis. Pagalbą mums suteikė Viešpats Jėzus Kristus, tik mūsų žaizdas jis gydė ne aliejumi ir vynu, bet savo paties krauju. Jis sutiko mirti ant kryžiaus niekieno neverčiamas, bet laisvanoriškai. „Jūs ... esate atpirkti ... ne sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus,“ – liudija bažnyčiai apaštalas Petras. „Tikrai iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės.“

Kristus mums užtarnavo amžinąjį gyvenimą iš malonės, todėl mums su psalmistu belieka ištarti: „Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui už visa, ko jis dosniai man davė? Kelsiu išganymo taurę ir vardu šauksiuosi Viešpaties... Savo įžadus Viešpačiui vykdysiu ... Viešpaties Namų kiemuose!“ Amen.