Pamokslai

Norint suprasti Jėzaus mokymą apie rūpestį dėl gyvybės, valgio ar rūbo, reikia pažvelgti į prieš tai einančią jo mintį. Tai mus verčia daryti ir žodis „todėl“, kuriuo prasideda šios dienos evangelija. Prieš tai einančioji mintis kalba apie meilę Dievui ir mamonai. Mes neturėtume per daug rūpintis žemiškais dalykais, nes negalime vienu ir tuo pačiu metu tarnauti "dviem ponams". Dievas yra Šventoji Trejybė, tikras ir išganantis Dievas. Mamona yra laikinų dalykų – maisto, drabužių ir turto dievas. Tai netikras, žmonių sukurtas dievas, kuris negali žmogaus išgelbėti. Mes negalime vienu ir tuo pačiu metu tarnauti tikram ir netikram viešpačiui. Tikintieji tarnauja Dievui, ieško jo karalystės ir teisumo; netikintieji tarnauja mamonai – šio pasaulio turtams ir malonumams.

Evangelijoje Jėzus parodo kontrastą tarp pagonių ir Dievo vaikų. Tiek Romos imperijos laikais tiek šiandieniame pasaulyje netikintieji ieško šio pasaulio mamonos – turtų dievo. Tarnaudami šiam netikram dievui – turtams, jų širdis sumaterialėja. Nors jie gal buvo ir pakrikštyti, turtų troškimas ir rūpesčiai kuo daugiau jų turėti, kuo prašmatniau apsirengti, palaipsniui atitraukia juos nuo gyvojo Dievo. Jų gyvenimo tikslas tampa tai ką jie valgo, tai ką jie dėvi ir kiti dalykai.

Tuo tarpu tikintieji tarnauja ne mamonai, o tikrajam Dievui. Jie pirma rūpinasi ne laikinais dalykais, bet vadovaujasi Dievo žodžiu: „jeigu jūs ieškosite Dievo karalystės ir teisumo, tai visa kita, reikalinga kūno gyvybės išlaikymui, bus jums pridėta.“ Vertybių sistemoje tikintieji svarbiausią vietą palieka Dievui, ir tik po to žemiškiems dalykams, tokiems kaip rūbas ar visa kita, reikalinga šiam gyvenimui. Jie vadovaujasi apaštalo žodžiais: „Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14,17), ir nesukeičia vietomis amžinųjų dalykų su laikinaisiais.

Perdėtą rūpestį materialiais dalykais Kristus vadina tikėjimo erškėčiais. Palyginime apie sėjėją Viešpats sako, kad gyvenimo kelionėje tikėjimą tokiuose žmonėse „nusmelkia rūpesčiai, turtai ir gyvenimo malonumai“.

Tad kodėl ir mes, tikintieji, dažnai esame apimti įvairių rūpesčių ir siekdami juos išspręsti net bažnyčią sekmadienį iškeičiame į kasdieninius darbus? Pirmiausia mūsų rūpesčiai rodo nepilną pasitikėjimą Dievu ir jo apvaizda. Mes kažkaip abejojame, ar Dievas mums padės. Vietoje ramybės minčių kas valandą mus lanko rūpesčių mintys, kurios neduoda ramybės. Šiais rūpesčiais mes ne tik nutolstame nuo Dievo, bet jie dažnai atsiliepia ir kūno sveikatai, nes gydytojai tvirtina, kad perdėti rūpesčiai atsiliepia širdžiai, kraujo spaudimui, ir kitaip sveikatai.

Perdėtu rūpesčiu mes taip pat peržengiame pirmąjį Dievo įsakymą: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, neturėk kitų dievų šalia manęs.“ Katekizmas šį įsakymą paaiškina trumpai: „Mes turime Dievo bijotis, jį mylėti ir juo pasitikėti.“ Perdėtu rūpesčiu mes parodome, kad mes nepasitikime Dievu, kaip turėtume. Mes lyg sakome: „Mano problema ar rūpestis yra pakankami didelė ir aš abejoju, ar bent man neatrodo, kad Dievas padės ją įveikti.“ Tokios mintys Dievo nebelaiko visagaliu, ragina ieškoti kitų netikrų dievų šalia jo, ir dažniausia nukreipia žvilgsnį į mamoną.

Vienam su gyvenimo sunkumais susidūrusiam žmogui, kurie paveikė jo širdies ritmą, gydytojas patarė per daug nesirūpinti. Jis gydytojui atsakė: „lengva patarti, bet kaip tai įgyvendinti?“ Mūsų prigimtis yra pažeista įgimtosios nuodėmės, ir viena iš jos išraiškų yra nepakankamas pasitikėjimas Dievu. Kristus net apaštalus nekartą pavadino „mažatikiais“, o ką jau kalbėti apie mus.

Kristus, didysis mūsų sielos gydytojas, sako, kodėl neverta per daug rūpintis laikinais dalykais. Pirmiausia jis ragina prisiminti Dievo didybę ir visagalybę. Dievas yra tikras Dievas. Kristus Dievą vadina ne tik visagalinčiu, bet mūsų Tėvu. Jis ragina pasitikėti Dangiškuoju Tėvu ir sako bene svarbiausius šios evangelijos žodžius: „Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino...“ Dievas yra virš mūsų gyvenimų ir jis iš tiesų „žino, kad viso to jums reikia.“

Kristus sako, kad Dievas rūpinasi ne tik mumis, bet ir kitais jo kūriniais. „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina.“ Jėzus klausia: „Argi jūs ne daug vertesni už juos?“ Tiems, kurie labai rūpinasi savo drabužiu, jis ragina pažvelgti į lauko gėlę. „Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų.“ Nepaisant viso lelijos grožio, Saliamonas ir visi žmonės yra tobuliausias Dievo kūrinys, nes žmogus yra sukurtas pagal Dievo veidą. Kristus primena, kad lelija ar kuri kita gėlė, nors „šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį“, todėl klausia apaštalų: „argi [Dangiškasis Tėvas] dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?“

Todėl kai mus aplanko rūpesčiai, Jėzus ragina pažvelgti į dangiškojo Tėvo gerumą. Gal tokią rūpesčių valandą verta išeit pasivaikščioti ir pažvelgti į lauko gėlės grožį arba padangių paukščius. Jie nepatiria rūpesčio ar nerimo dėl ateities, bet linksmai naršo padanges ir gyvena kaip ir mes, nes „dangiškasis Tėvas juos maitina.“ Psalmistas visur įžvelgia šią Dievo apvaizdą ir ragina giedoti šlovės giesmę: „Giedokite Viešpačiui dėkodami... Debesimis jis apdengia dangų, žemei parūpina lietaus, kalnuose želdina žolę. Gyvuliams jis duoda pašaro ir varnos jaunikliams lesalo“ (Ps.117,7-9). Mes linkę matyti gražius paukštelius, o psalmistas regi net varnos jauniklius ir ragina pasitikėti Dievu, nes „jūs juk esate daug vertesni už juos“. „Nejaugi jis „nepasirūpins jumis, mažatikiai?“

Kartu prisiminkime ir Dievo malonę. Per Krikštą mes tapome Dievo vaikais ir paveldėtojais su Kristumi, o jis mūsų Tėvu. Dievas į mus per Kristų žvelgia maloningai. Jis myli ne tik tą paukštelį, bet dar labiau mus, jo vaikus. Sūnų jis siuntė į žemę ne vardan padangių sparnuočių ar lauko lelijų. Jis Jėzų siuntė į žemę nešti mūsų nuodėmes ir mirti mūsų vietoje ir savo nekalta mirtimi sutaikyti mus su Dievu bei užtarnauti amžinąjį gyvenimą. Dievas tai atliko dėka jo neapsakomos ir visaapimančios meilės. Jis mums parodė tokią meilę, tad kodėl gi mes kartais juo abejojame ir esame „mažatikiai“.

Pagaliau Kristus primena, kad gyvybė yra „daugiau už maistą ir kūnas ­ už drabužį?“ Jūsų kūnas ir siela gyvens amžinai, kasdieninis maistas ir drabužis yra skirti tik šiam gyvenimui. Juk jūs patys savo rūpesčiu negalite „nė sprindžiu prailginti savo gyvenimo“, tai kodėl jūs vis tiek pirmą vietą dažnai skiriate ne tikėjimo dalykams, o rūpinatės mažiau svarbiais dalykais? Gėlė šiandien žydi, o rytoj meta į krosnį, o jūs turine nemirtingą sielą ir gyvensite amžinai. Žemiški dalykai yra svarbūs, todėl nemanykite, kad dangiškasis Tėvas nežino, jog „viso to jums reikia“. Todėl nebūkite kaip pagonys, kurie sudievina žemiškus dalykus, bet „pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ Amen.