Pamokslai

Amžinybės sekmadienis nukreipia mūsų žvilgsnius į laiko pabaigą ir būsimą kiekvieno susitikimą su Išganytoju Jėzumi Kristumi. Jame mes prisimename ir mūsų užmigusiuosius, tai yra artimus ir brangius žmones, kurių kūnai jau paguldyti Dievo dirvoje ir kurių sielos jau ilsisi Dievo rankose. Jie jau yra amžinybėje ir kartu su mumis laukia mirusiųjų prisikėlimo dienos, kada Kristus į Tėvo namus pavers savo nuotaką bažnyčią ir visus ištikimuosius pakvies į naują dangų ir naują žemę, kur nebebus mirties, nė aimanos, nė liūdesio, bet vien tik džiaugsmas Dievo artumoje. Mes, čia gyvenantys į šią dieną žvelgiame su viltimi ir jai ruošiamės, o Dievą tikėję mūsų artimieji jau ragauja to būsimo amžinybės džiaugsmo, žvelgdami į Viešpaties veidą danguje.

Amžinybės žinią Kristus perteikia palyginimu apie būsimą dangaus vestuvių puotą. „Tada dangaus karalystė bus panaši į dešimtį mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio.“

Kristaus laikais vestuvių šventė prasidėdavo jaunikio atėjimu į sužadėtinės namus. Jis ateidavo su palyda, lydimas artimiausių draugų dažniausia jau sutemus. Sužadėtinė su draugėmis jo laukdavo ir kadangi visi keliaus į sužadėtinio namuose surengtą puotą naktį, jos su savimi turėdavo žibintus. Kai ištekėjo Dovydo močiutė Rūta, liudininkų buvo dešimt. Ir šiame Kristaus palyginime regime tokį pat skaičių. Prie sužadėtinės namų budėdavo sargai, kurie išvydę ateinantį jaunikį skubiai apie tai pranešdavo sužadėtinei ir jos palydai. Tada visos išeidavo jo pasitikti.

Palyginime jaunikis yra Viešpats Jėzus Kristus. Tos 10 mergaičių - jo Bažnyčia. Kiekvienam jos nariui Dievas pažadėjo jo karalystę ir amžinąjį gyvenimą dar šventame Krikšte, atleisdamas jam nuodėmes ir aprengdamas jį baltais, sielos tyrumą simbolizuojančiais, rūbais.

Šį pažadą Dievas išpildys tiems, kurie čia žemėje jį tikėjo ir jam tarnavo, kurie susitikdavo su Kristumi prie altoriaus, kai jie priimdavo jo kūną ir kraują, kurie liko jam ištikimi iki mirties valandos. Bažnyčia laukia Kristaus atėjimo, arba, kalbant palyginimo žodžiais, tos valandos, kada sargai ištars žodžius: „Ateina jaunikis. Išeikite jo pasitikti.“ Tada išsipildys jai skirti Psalmės žodžiai: „Savo spalvingu apdaru apsitaisiusi ji vedama į vidų pas karalių; Pamergės jos draugių palyda atvedamos prie tavęs; lydimos džiūgavimų ir krykštavimų, jos įeina į karaliaus rūmus.“

Tarp palyginime apibūdintų mergaičių yra vienas skirtumas. Penkios iš jų rimtai žvelgė į susitikimą su sužadėtiniu, o penkios atmestinai. Visos pasiėmė žibintus, tačiau tik išmintingosios su savimi pasiėmė ir aliejaus, kad jų žibintai degtų net jei jaunikis vėluotų. Šiuo pavyzdžiu Kristus apibūdina krikščionis. Jam ištikimi žmonės yra lyg tos išmintingosios mergaitės, o tie, kurie į sakramentą, tikėjimą ir būsimą susitikimą su Kristumi žiūri atmestinai, yra tos kitos mergaitės, kurios atmestinai žiūrėjo į jaunikio apsilankymą, manydamos, kad jo atėjimo valandą jų žibintai degs.

Žibintų alyva apima visa, kas reikalinga pasiruošimui pasitikti Viešpatį. Ji apimą tikėjimą ir gyvenimą pagal Dievo žodį. „Tavo žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui.“

„Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo.“ Net ir išmintingosios ilgainiui prarado budrumą, prarado laukimo uolumą.

Taip Kristus apibūdina bažnyčią laiko pabaigoje. Ji ims „snūduriuoti“, praras budrumą, todėl Apreiškimo knygoje Efezo Bažnyčios angelui Kristus sako: „Žinau, kad esi ištvermingas, kad dėl mano vardo nenuilsdamas kentėjai vargus. Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų“, o Sardų bažnyčiai sako: „Prabusk ir stiprink, kas dar tik merdi!“

Artėjantis Advento laikotarpis ragina mums iš naujo apmąstyti susitikimą su Viešpačiu ir ragina būti pasiruošusiais. Apaštalas Paulius laiške Romiečiams sako: „Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas mums arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!“

Kristus praneša jo atėjimo netikėtumą. „Vidurnaktį pasigirdo balsai: ‚Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!‘“ Viešpats ateis kai bus mažiausia jo laukiama, vidurnaktį, kai dauguma krikščionių snūduriuos ir miegos. Tačiau tikintiesiems jo atėjimas bus džiugi žinia. „Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“

Palyginime Kristus lyg ir nepeikia tų išmintingų mergaičių už tai kad jos ėmė snūduriuoti ir užmigo. Šalia jų budėjo sargai, kurie, palyginimo žodžiais, yra Bažnyčios kunigai. Jie pažadino visas mergaites. Kristus atkreipia dėmesį į sielos pasiruošimą susitikimui su juo, į tą valandą, kuomet apaštalo Pauliaus žodžiais, „teks palikti kūno namus ir įsikurti pas Viešpatį.“ Išmintingosios mergaitės pažadintos skubiai taisėsi žibintus, įpylė į juos alyvos ir kartu su jaunikiu įėjo į vestuves.

Likusios penkios mergaitės buvo nepasiruošusios. Pastebėjusios, kad jų žibintai gesta jos naktį vidurnaktį bėgo pas prekiautojus ir pavėlavo į tą procesiją, kada jaunikis išmintingąsias mergaitės atvedė į vestuvių puotos džiaugsmą. Prie pokylio durų jos atėjo be procesijos, padrikai ir neramiai, ir ėmė belstis į duris, kurios jau buvo uždarytos, nes šventė jau prasidėjo.

Palyginimą Kristus baigia žodžiais: „Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos.“

Nė vienas nežinome Kristaus atėjimo valandos, bet tik tiek, kad jis ateis „vidurnaktį“, kai jo beveik niekas nelauks. Nė vienas nežinome ir savo valandos. Mirtis dažniausia aplanko žmogų, kai jis jos nelaukia. Ji aplanko naktį. Tam turtingam žmogui, kuris buvo parengęs daug gėrybių ilgam ir sočiam gyvenimui, Dievas pasakė: „Kvailuti, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“

Daugeliui žmonių, kurie atmestinai žiūrėjo į ryšį su Dievu, išsižadėjo bažnyčios ar nuo jos nutolo, susitikimas su Kristumi, ar tai įvyktų jo atrojo atėjimo metu, ar jų mirties valandą, bus baimingas. Išvydę tikrovę jie bus lyg tos penkios neišmintingos mergaitės, kurios jaunikiui atėjus nežinojo už ko griebtis, nes buvo nepasiruošusios. Atmestinai į tikėjimą Dievu žiūrėję žmonės tokią valandą beviltiškai belsis į dangaus duris, šaukdami: „Viešpatie, viešpatie, atidaryk, čia mes!’“ O juk jie turėjo pakankamai laiko. Juk tikėjimo aliejaus jiems buvo siūloma su pertekliumi dieną, kai dar bažnyčios durys buvo atviros, tačiau žemėje jie į tai nekreipė dėmesio.

Amžinybės žinią Kristus perteikia palyginimais. Amžinybė tikintiesiems, kaip liudija giesmė, bus „saldus“ arba „gaivus“ žodis. Ji bus nesibaigiantis džiaugsmas Dievo artumoje. Kristus tokius žmones vadina palaimintais, nes jie išliko tvirti tikėjime iki pabaigos. „Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Tai taria Dvasia, jie turi atsiilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai lydi juos.“ Jie mirė Viešpatyje, nes jie buvo bažnyčios žmonės, kurie ruošėsi susitikimui su juo. Priimdami sakramentą jie tikėjimo akimis žvelgdavo į tą būsimą džiaugsmingą Kristaus ir jo nuotakos vestuvių šventės vakarienę danguje. Šiandien jie giesme dėkoja Dievui baltais rūbais aprengtoje visų šventųjų minioje, tardami: „Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir padėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“