Pamokslai

Pamokslas

2014-12-25

Pamokslo tekstas: Lk.2, (1-14) 15-20

Darius Petkūnas


Kalėdų evangelijos skelbėjas yra ne žmogus, o angelas, ir jo geroji žinia yra didis džiaugsmas visai tautai, nes pagaliau žemę aplankė Mesijas. „Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“ Šiais žodžiais sveikinu jus su Išganytojo gimimo švente. Angelas šiuo džiaugsmu dalijasi ne tik su piemenėliais, bet visais žmonėmis, sakydamas: „jums gimė Išganytojas.“

Kalėdų šventė turi istorinę ir dvasinę prasmę.

Apaštalas Paulius liudija, kad Kristus gimė suėjus laiko pilnatvei. Laiške Galatiečiams jis sako: „atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų“. Senojo Testamento pranašystė taip pat nurodo vietą, kur gims Kristus: „Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą ­ Izraelį.“

Evangelistas Lukas įvardija kada suėjo toji laiko pilnatvė. Ji išsipildė imperatoriaus Augusto laikais. Pats Augustas nieko nesužinos apie šį istorijos vagą pakreipusį įvykį, nes Jėzui, kaip rašo Lukas, „buvo apie trisdešimt metų, kai jis pradėjo veikti“. Augustas, tuo tarpu, mirė 14 mūsų eros metais.

Toliau Lukas sako, kad Jėzus gimė kai Judėją valdė Sirijos gubernatorius Kvirinas. Apie šią asmenybę taip pat liudija istorijos šaltiniai. Tai tas pats gubernatorius, kurio pilnas vardas buvo Sulpitius Quirinus. Tai reiškia, kad Jėzus tikrai gimė ir jis buvo ne mitinė asmenybė, bet tikrame laike gimęs Dievas ir žmogus. Net pasaulio laiko skaičiavimas ilgainiui bus susietas su Kalėdų naktimi, kuria prasidėjo mūsų eros metai. Istorija iki Kristaus bus pavadinta laikotarpiu iki mūsų eros.

Pranašystės skelbė, kad Kristus gims Dovydo mieste Betliejuje. Mergelė Marija gyveno Nazarete, kur logiškai žvelgiant Jėzus turėjo ir gimti. Vis dėlto, Dievo apvaizdos dėka, Jėzus gimė Betliejuje ir evangelistas Lukas papasakoja apie jo gimimo aplinkybes. Jis sako, kad Juozapo ir Marijos kelionę į Betliejų lėmė imperatoriaus Augusto paskelbtas visuotinis gyventojų surašymas, kuriame kiekvienas turėjo atvykti įsirašyti į gimtąjį miestą. „Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia.“ Tad tiems, kurie manė, kad Jėzus gims Nazarete, šiuo atveju labai tinka patarlė: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.“

Žinant, kad Jėzaus gimimu išsipildė Senojo Testamento pranašystės ir kad jis gimė pagal Dievo planą, mums atrodo neįtikėtinos Kristaus gimimo aplinkybės. Dovydo sūnus gimė Dovydo mieste Betliejuje, bet ne karaliui skirtose menėse, o tvartelyje. Evangelistas Lukas pasakoja, kad Juozapui ir Marijai atvykus į planuotą užeigą dėl gyventojų pagausėjimo surašymo metu jiems ten nebebuvo vietos. Užeigos savininkas pasiūlė apsistoti tik tvartelyje. Ten jis ir gimė, ir žinant, kad Jėzus gimė pagal Dievo planą, žmogaus protui tai yra nesuvokiama. Poetas todėl klausia:

Visatos Viešpatie kilnus,

Kaip tu likai toks nežymus,

Kada prakartėlį užgimei,

Nors žemę, dangų tu valdai.

Tokiu gimimu Dievas norėjo parodyti savo nusižeminimą. Dievas nusižemino priimdamas žmogaus kūną. Savo nusižeminimą jis parodė gimimu tvartelyje. Giesmininkas asmeniškai bando įžvelgti tokio Dievo nusižeminimo prasmę:

Parodai man, kokia menka

Pasaulio turtų prabanga,

Galybė žemiškos garbės

Neturi tau jokios vertės.

Giliausiai šį Dievo nusižeminimą perteikia apaštalas Paulius Filipiečiams. „Jis, turėdamas Dievo pavidalą ... apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Dievas priėmė kūną ir pasirinko šį kelią, kaip sako Nikėjiškas išpažinimas, „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo.“

Žinodami tokias gimimo aplinkybes ir regėdami kūdikį paguldytą ėdžiose mes turbūt ištartume: „Jis negali būti Dievo Sūnumi.“ Tačiau tokį Kristaus gimimą šlovino dangus.

Jo gimimu džiaugsmu dangus norėjo pasidalinti su žmonėmis. Dievo sprendimu pirmieji apie Mesijo užgimimą Betliejuje sužinojo ne vyriausieji žydų tautos kunigai, bet piemenėliai. Juos aplankė „Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa.“ Angelas jiems tarė: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“ Piemenėliai būtinai norėjo pamatyti gimusį Kristų, bet kur jį rasti? Angelas sako: „štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.”

Dangus giedojo Dievo garbės giesmę. Lukas rašo: „Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!‘”

Angelai dangaus giesme visą garbę atidavė Šventajai Trejybei. Jie šlovino Dievą Tėvą, nes Kristaus gimimu jis atskleidė savo didybę, parodė malonę ir gailestingumą. Garbė Dievo Sūnui, kuris sutiko tapti Dievo Avinėliu ir nešti pasaulio nuodėmes. Savo kryžiaus mirtimi jis atliks žmogaus išganymo darbą ir atsisės Dievo Tėvo dešinėje. Garbė Šventajai Dvasiai, per kurią Dievas mergelėje Marijoje priėmė kūną ir tapo žmogumi, kuri Sekminių dieną nusileis ant apaštalų ir įsteigs Krikščionių Bažnyčią.

Angelai skelbė džiaugsmą tikintiesiems, giedodami „o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ ...“ „Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną... Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas.“ Šis vystyklais suvystytas Mesijas gimė vardan mūsų, kad mums neštų ramybę. Jis yra jo mylimų žmonių Gelbėtojas, nes jis nuo jų pečių nuims nuodėmes ir mirtį, ir padarys viską, kad mūsų metams pasibaigus mes kartu su juo gyventume dangaus džiaugsme. Jo vardas yra Jėzus „nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“

Tokia yra Kalėdų geroji žinia. Tas ėdžiose gulintis kūdikis yra Kristus, Mesijas, kuris „dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus. Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi.“ Kaip piemenėliai džiaugėsi išvydę ėdžiose gulintį kūdikį, taip ir mes kartu su visais šventaisiais šiandien švenčiame jo įsikūnijimą ir džiaugiamės jo gimimu. Dėkodami už mūsų išganymą, kurį jis užtarnavo, ir mes su dangumi giedame šlovės giesmę su angelais tardami „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms! ”, nes „Kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis.“ Amen.