Pamokslai

Pamokslas

2015-02-15

Pamokslo tekstas: 1 Kor.13

Darius Petkūnas


Apaštalas Paulius šiandieninio laiško žodžius pavadina „dar prakilnesniu keliu.“ Išdėstęs mokymą apie Šventąją Vakarienę, Šventosios Dvasios dovanas ir Bažnyčią, jis taria: „Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią.“ Jis taip pabrėžia šio kelio svarbą, kad galiausiai pripažįsta: „Be jo aš būčiau niekas.“ Šis kelias yra meilė.

„Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą, jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.“

Šie žodžiai skamba lyg giesmė, todėl jie dar vadinami „Himnu meilei“. Jame sakoma, kad „meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.“

Pažvelgus, kaip Paulius apibūdina meilę, galėtume paklausti: „O kur gi žemėje rasti tokią meilę?“ Iš tiesų, tokią besąlygišką meilę žmonių tarpe aptikti sunku. Mums nelengva suprasti šį himną dar ir todėl, kad lietuvių kalboje meilė apibūdinama tik vienu žodžiu. Kadangi Paulius šį laišką parašė graikų kalba, būtina pažvelgti kaip meilė buvo apibrėžiama Kristaus laikais graikiškame pasaulyje.

Jos apibūdinimui graikai turėjo keturis žodžius. Pirmasis - tai eros, ir jie šį žodį taikydavo apibūdindami įsimylėjėlių meilę. Kalbėdami apie meilę, kurią tėvai rodo savo vaikams, ir kuria vaikai myli savo tėvus, graikai vartodavo žodį storge. Dar skirtingą žodį jie vartodavo apibūdindami „brolišką meilę“. Ją jie vadindavo filia. Virš jų jie išskirdavo dar vieną meilę, kuri yra aukščiau virš visų išvardintų. Tai Dievo meilė žmogui ir žmogaus atsakas į ją. Tokiai meilei jie skirdavo žodį agapė. Apaštalas Paulius himne meilei taip pat be išimties vartoja graikišką žodį agapė. Kalbėdamas apie tą „prakilnesnį kelią“ jis nurodo į Dievo meilę, kurią jis parodė siųsdamas į pasaulį savo Sūnų. Tai kelias, kuriuo žengė mūsų Išganytojas Jėzus Kristus, kuris jau šios dienos evangelijoje apaštalams tarė: „reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų.“

Šiandien švenčiame Užgavėnių sekmadienį, kuris praneša artėjantį 40 dienų Gavėnios laikotarpį. Jame mes apmąstysime tą Kristaus kelią, kuriu jis žengė link jo būsimo nukryžiavimo, apmąstysime jo kančios vaisius mūsų išganymui. Apibūdindamas Jėzaus kelią, Apaštalas Paulius vėl pavartoja tą nuostabų žodį agapė. „Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį..., o Dievas mums parodė savo [agapė] meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai... Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius.“

Agapė - Dievo meilė nuodėmingam žmogui - yra aukščiausia meilės išraiška. Ji iš tiesų yra maloninga ir nepavydi; Ji nesididžiuoja ir neišpuiksta. „Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.“ Tik ji ant kryžiaus pajėgi ištarti: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“

Paskutinės Vakarienės metu Jėzus dar kartą pavartoja žodį agapė. „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau!.. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ Kristus Dievo agapė ir atsakomąją žmogaus meilę Viešpačiui, išplečia tarp savo sekėjų. Paulius negali nutylėti šių Viešpaties žodžių, todėl laiško korintiečiams pabaigoje jis prabyla: „Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią.“

Tad kokia gi yra agapė, kurios neturėdamas, apaštalas Paulius „būtų niekas“, be kurios, kaip jis sako, net jei išdalytų vargšams visa, ką turi, ir net jeigu atiduotų savo kūną sudeginti, nieko nelaimėtų?

Tai meilė, kurią parodė mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jo meilė niekuomet neišpuiko, ji nesididžiavo, nepavydėjo. Ji niekada nesidžiaugė neteisybe, bet visuomet su džiaugsmu pritarė tiesai, ji pamiršo, kas buvo bloga, ji nepasidavė piktumui, ji neieškojo sau naudos, ji nesielgė nedorai. Savo dieviška prigimtimi ji visa pakelė, visa tikėjo, viskuo vylėsi ir visa ištvėrė.

Mūsų agapė gali būti tik tos, dieviškos, meilės atspindys. Ją mes parodome, kai darome gera artimui be jokių išankstinių sąlygų, nesiekdami sau jokios naudos. Tai aukojanti ir dovanojanti meilė. Ji atsiskleidžia, kai mes aukojame save už Dievo vertybes, už tikėjimą. Tai Kristaus nurodytas kelias, apie kurį šiandieninėje evangelijoje jis sako: „Kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“

Toji meilė yra mūsų atsakas į Dievo meilę, kurią jis mums parodė priimdamas žmogaus kūną ir mirdamas ant kryžiaus. „Meilė - ne tai, jog mes pamilome Dievą,“ - sako evangelistas Jonas, - „bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ Evangelistas kviečia mus eiti šiuo keliu. „Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tampa tobula.“ Amen