Pamokslai

Likus dviems savaitėms iki Didžiojo Penktadienio ir Velykų, Bažnyčia ypatingą dėmesį sutelkia Kristaus kentėjimų apmąstymui. Kaip tie apaštalai, kurie su Viešpačiu keliavo į Jeruzalę, taip ir mes savo mintyse jau keliaujame į šventąjį miestą, kuriame, kaip apaštalams atskleidė, jis bus išduotas, pasmerktas, išjuoktas, apspjaudytas, nuplaktas ir nužudytas.

Visa tai Kristus apreiškė jo dvylikai mokinių, tačiau pastarieji kažkaip šių žodžių neišgirdo. Jie visa širdimi jautė, kad Jeruzalėje turi įvykti kažkas nepaprasto, tai yra tai, ką Jėzus vadino „pašlovinimu“, tačiau šį pašlovinimą jie siejo ne su kryžiumi, o su būsimąja garbe. Jų mintys sukosi apie ateinančią Kristaus karalystę, kurią, kaip jie manė, jis įsteigs žemėje. Tokios jų mintys atsispindi Petro klausime: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“

Tokių minčių vedami su Jėzumi į Jeruzalę keliavo Jokūbas ir Jonas. Jie tikėjo ateinančia Kristaus karalyste, tačiau pastarąją jie siejo su pasaulietine šlove ir garbe. Kaip Petras, savo širdyse jie kėlė klausimą: „Kas mums bus už tai?“ Jie netgi tiksliau apibūdino savo norus, paprašydami garbingiausių vietų šalia Jėzaus sosto. Priėję prie Kristaus jie paprašė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje“.

Jėzus, kuris jau ruošėsi gerti kentėjimų taurę, parodė jų prašymo nepagrįstumą. „Patys nežinote, ko prašote“ – atsakė jis jiems trumpai. Dievas priėmė kūną ne tam, kad žemėje Viešpatautų kaip pasaulietinis valdovas, engtų tautas, ir rodytų joms savo galią. Dievo Sūnus gimė žmogumi kad tarnautų ir jo aukščiausia tarnystės išraišką yra gyvybės atidavimas ant kryžiaus mūsų atpirkimui. Jis mirs ant kryžiaus, kad atvertų vartus į dangaus karalystę. Piloto teisme Jėzus pasakys, kad jis iš tiesų yra karalius, bet paaiškins: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio.“

Štai kodėl Jokūbui ir Jonui Kristus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote“. Dievo Sūnus atėjo ne tam, kad įsteigti žemišką religinę karalystę, kokią viduramžiuose Jeruzalėje ir Prūsijoje įsteigė templierių ir teutonų (vokiečių) ordinai, sumaišydami dvasinę ir pasaulietinę valdžią. Jėzus atėjo mus atpirkti iš Dievo rūstybės, savo krauju ir užtarnauti mums vietą Dangaus karalystėje. Šią karalystę mes regime ne žemiškomis, o tikėjimo akimis. Apaštalas Paulius mūsų žvilgsnį į Viešpaties karalystę apibūdina žodžiais: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį“. Vis dėlto viena aišku: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.“

Kristus nukreipia apaštalų mintis nuo žemiškos garbės į kentėjimus. Apaštalų jis paklausė: „Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“

Taurė Šventajame Rašte dažnai apibūdinama metaforiškai. Psalmistas Dovydas giesmėje dėkoja Dievui: „Tu padengi man stalą mano priešų matomoje vietoje, patepi dosniai mano galvą aliejumi; sklidina mano taurė!“ Taurės metafora vartojama ir kita prasme. Kalbėdamas apie Dievo bausmę, psalmistas sako: „Taurė yra Viešpaties rankoje, pilna stipraus jo pykčio vyno.“ Sakydamas: „Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu“, Kristus nurodo į savo kentėjimus. Taip pat metaforiškai Kristus kalba apie Krikštą, kuriuo jis bus pakrikštytas. Tai ne mūsų krikštas, kuriuo mes buvome suvienyti su Kristumi per vandenį ir Šventąją Dvasią. Kristus ant kryžiaus bus panardintas į kentėjimus - jis bus visų apleistas, išduotas, pasmerktas, išjuoktas, apspjaudytas, nuplaktas ir nužudytas. „Dieve, Dieve, kodėl mane apleidai“ – ištars jis kryžiaus krikšte,

Jokūbas ir Jonas neįsigilino į Kristaus klausimą ir atsakė „galime“. Turbūt tik vėliau, patys patyrę kentėjimus už Kristaus Evangelijos skelbimą, jie prisimins Kristaus žodžius: “Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti.“

Apie vietą jo šlovės soste Kristus atsakė taip: „Ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje; tai bus tiems, kuriems paskirta.”

Ši vieta tikrai bus skirta ne Jokūbui ir Jonui, ir ne kuriam kitam apaštalui. Paradoksalu, bet ši garbės sosto vieta bus skirta dviems nusikaltėliams, kurie bus nukryžiuoti Kristaus kairėje ir dešinėje.

Mirties valandą Kristus pereis iš nusižeminimo į pašlovinimo būseną. Dievo Sūnus į nusižeminimo būseną atėjo priimdamas žmogaus kūną. Apaštalas Paulius paaiškina: „Jis, turėdamas Dievo pavidalą.., apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Tačiau mirties valandą Dievo Sūnus, atlikęs visą mūsų išganymo darbą, išlaikęs visas pagundas, kurias tik patiria žmonės ir nenusidėjęs, sugrįš į savo pašlovinimo būseną, kuria jis nužengs į pragarą ir trečią dieną prisikels iš numirusių. Štai kodėl nukryžiavimo valandą Kristus vadina pašlovinimo valanda. Ir jo garbės soste iš kairės ir dešinės bus net ne apaštalas Petras, kuris ištars: „Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!“, o du nusikaltėliai, kurių vardų mes net nežinome. Šie nusikaltėliai yra nuodėmės simbolis. Jie nurodo ir į mūsų nuodėmes, už kurias Jėzus mirė ant kryžiaus, kad sutaikytų mus su Dievu.

Į Jeruzalę Jėzus keliavo būdamas nusižeminimo būsenoje, todėl jis save vadino tarnu, Žmogaus Sūnumi. „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“. Garbės iš žmonių jis nepriėmė. Daugeliui jis sakė: „[Jūs] vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote.“ Jo kelias buvo tarnystės kelias, kurią jis parodė gydydamas ligonius ir apsėstuosius, nuplaudamas apaštalams kojas. Tačiau aukščiausia jo tarnystės išraiška yra jo mirtis ant kryžiaus: „Žmogaus Sūnus atėjo ... tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“

Šio tarnystės kelio Jėzus moko ir mus. Likusiems apaštalams supykus ant Jokūbo ir Jono, jis tarė: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ Mes tarnaujame, kai parodome meilę artimui. „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.“ Kristus mums atskleidė paties Dievo meilę. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ – taria jis apaštalams ir mums. „Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs. “

Šias dvi savaites kartu su Kristumi mes mintyse kilsime į Jeruzalę ir Palmių Sekmadienį įžengsime pro Dievo miesto vartus. Didįjį Ketvirtadienį Jėzus įsteigs Altoriaus sakramentą, kuriame tikintiesiems perduos jo žemiškos tarnystės ir kryžiaus pergalės vaisius. Įsteigęs Sakramentą jis ištars: „Sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje.“ Vietoje tos taurės Didįjį Penktadienį jis gers kentėjimų taurę, apie kurią užsiminė Jokūbui ir Jonui, sakydamas, kad „Žmogaus Sūnus bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks jį ir nužudys.“ Šiuos žodžius apaštalai prisimins išdavimo naktį, tačiau jie neišgirs Kristaus žodžių: „bet trečią dieną jis prisikels.“ Šią žinią jiems primins Velykų rytą nuo tuščio Kristaus kapo sugrįžusios moterys. Amen.