Pamokslai

Pamokslas

2015-05-24

Pamokslo tekstas: Jn.14, 23-27; Apd.2, 1-18.

Darius Petkūnas


Sekminės – tai Šventosios Dvasios nužengimo šventė. Ji švenčiama praėjus septynioms savaitėms po Velykų, nes būtent tą dieną Jeruzalėje ji ypatingu būdu nužengė ant apaštalų, kurie jos įkvėpti galingai skelbė įstabius Dievo darbus. Tą dieną pasikrikštijo 3,000 žmonių, kurie sudarė pirmąją Kristaus bažnyčią žemėje. Todėl Sekminės dar vadinamos krikščionių bažnyčios gimtadieniu.

 

Šiandieninėje evangelijoje Jėzus sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio.“ Prieš įžengdamas į dangų jis paliepė apaštalams šį žodį plačiai paskelbti visose tautose. Tačiau prieš išsiunčiant į kitas tautas Jėzus jiems pažadėjo Šventosios Dvasios dovaną. Ją jis pavadina Globėju, Tiesos Dvasia, nes ji ves juos į tiesos pilnatvę. „Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.“ Todėl jis nurodė apaštalams nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti jo pažado išsipildymo. „Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių.” „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių.”

 

Apaštalai pasiliko Jeruzalėje ir laukė Šventosios Dvasios dovanos. Artėjo žydų šventė – Sekminės. Ji buvo švenčiama praėjus 7 savaitėms nuo žydų Velykų, todėl ši šventė taip ir vadinama - Sekminėmis. Pagal Mozės įstatymą tai buvo pirmojo derliaus nuėmimo šventė į kurią Dievui padėkoti į Jeruzalę turėjo atvykti visi žydų vyrai, ne tik iš Izraelio, bet ir iš kitų kraštų, arba kaip sako evangelistas Lukas – „[žydai] iš visų tautų po dangumi.“ Lukas išvardina tautas, sakydamas, kad tai buvo „partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai“ ir dar iš daugelio kitų tautų. Tie žydai asimiliavosi su kitomis tautomis ir tų tautų kalba tapo jų pačių gimtąja kalba. Jie nustojo kalbėti hebrajiškai. Šia kalba jie meldėsi tik Šabo dieną sinagogose.“ Panašiai buvo su Lietuvos žydais. Į Lietuvą jie atvyko iš Vokietijos, kur kalbėjo nebe hebrajų, o Jidiš kalba, kuri buvo labai panaši į vokiečių.

 

Jeruzalėje pasiliko ir apaštalai. Prieš viešai skelbdami evangeliją jie laukė Jėzaus pažadėto ypatingo Šventosios Dvasios Krikšto. „Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.“ Ši Dievo Dvasia „išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“ Šios Dievo Dvasios vedami apaštalai užrašys Jėzaus mokymą evangelijose ir laiškuose ir jų užrašyti žodžiai, Šventasis Raštas, taps Dvasios įkvėpta knyga. Per skelbiamą žodį Šventoji Dvasia ves žmogų į atgailą ir tikrą išganingą tikėjimą.

 

Dvasia ant apaštalų nužengė ypatingu būdu. Lukas rašo: „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo.“ Šis ūžesys pritraukė Sekminėms į Jeruzalę atvykusių žydų dėmesį. Po to staiga pasireiškė kitas antgamtiškas reiškinys. Lukas liudija: „Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų.“ Tuo metu apaštalai „pasidarė pilni Šventosios Dvasios.“

 

Jėzus pasakė, kad nužengus Šventajai Dvasiai „ji nekalbės iš savęs, [bet...] ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.“ Tą valandą išsipildė Jėzaus žodis ir pažadas. Lukas rašo: „[jie] pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti,“ tai yra skelbti Evangeliją, „o ji,“ – sako apaštalas Paulius, - „kalba apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, ­ Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.“

 

Jūs turbūt esate girdėję tokį keistą reiškinį, vadinamą Glosalija, arba „liežuvių kalba.“ Kai kuriose charizmatinėse bendruomenėse besimelsdami žmonės patenka į ekstazės būseną ir pradeda murmėti nesuprantamus žodžius. Jie sakytų, kad tai Sekminių dieną atsitiko ir su apaštalais. Su tuo negalima sutikti, nes apaštalai nepuolė į ekstazę, o išliko pilnai sąmoningi. Antra, jie skelbė evangeliją ne Glosalijos būdu, o suprantamomis kalbomis. Tai liudija evangelistas Lukas, sakydamas: kad tie žydai iš visų tautų „didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: “Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!... girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“

 

Šventoji Dvasia padovanoja mums tikrąjį išganingą tikėjimą į Jėzų Kristų. Ji lanko mus per žodį ir malonės priemones – sakramentus. Jėzus sako, kad „„Ji nekalbės iš savęs,“ bet „skelbs tai, kas jo.“ Ji mu lanko ten, kur yra skelbiamas Dievo žodis ir padeda tą žodį priimti, ir tokiu būdu įveda į visą tiesą. Taip mumyse gimsta tikėjimas į Dievo Sūnų, nes kaip sako katekizmas, „aš savo paties protu ir jėgomis negaliu į savo Viešpatį Jėzų Kristų tikėti, nei prie jo artintis.“

 

Tie žmonės Jeruzalėje išklausę apaštalų skelbtą Evangeliją kitomis kalbomis ir Petro pamokslą tapo įkvėpti Šventosios Dvasios ir įtikėjo į Dievo Sūnų. Lukas rašo: „Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“ „Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.“

 

Ir mes Krikšte gavome Šventosios Dvasios dovaną. Sakramente Kristus mus atgimdė iš Dvasios per tą vandenį, sujungtą su Dievo žodžiu ir pažadu. Apaštalas Povilas sako: „Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu... Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, jo malone išteisinti, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais. Tai tikras žodis” Tie pasikrikštiję 3,000 vyrų tapo krikščionimis ir jie sudarė pirmąją krikščionių bažnyčią žemėje, kuri laistoma Dievo žodžiu ir Šventąja Dvasia augs tarsi vynmedis, kurio šakos pasieks žemės pakraščius.

 

Šventoji Dvasia mus aplanko ir kitoje malonės priemonėje - Altoriaus Sakramente. Jame mes priimame Kristaus kūną ir kraują, per kurį, kaip ir Krikšte, mes gauname nuodėmių atleidimą ir išgelbėjimą. Nes kas gi yra išgelbėjimas, jei ne nuodėmių atleidimas ir amžino pasmerkimo nuėmimas? Kristaus kūnas ir kraujas taip pat sustiprina mūsų tikėjimą, nes kaip ir Krikšte, šiame Sakramente mūsų širdis lanko Šventoji Dvasia, kuri „visą žemės krikščioniją pašaukia, surenka, apšviečia, pašventina ir tikru vieningu tikėjimu Jėzuje Kristuje išlaiko.“

 

Šventąją Dvasią Jėzus vadina Globėju. Iki šiol jis buvo kartu su apaštalais ir jis pats globojo jų tikėjimą, tačiau neužilgo jo nebebus jų tarpe, nes jis įžengs į dangų ir atsisės Dievo Tėvo dešinėje. Tačiau jis pažadėjo nepalikti bažnyčios našlaičiais, bet atsiųsti kitą Globėją, „kuris liktų su jumis per amžius.“ Ši Tiesos Dvasia visiems laikams bus tikinčiųjų stiprintoje ir globėja. Ji juos mokys ir išlaikys tikrame tikėjime, jei laikysimės jo žodžio. Todėl labiausiai Jėzus pakvietė apaštalus tvirtai laikytis jo žodžio, pažadėdamas prie jo Šventąją Dvasią. „Kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; ... o Globėjas ­ Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, ­ jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę... Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ Amen.