Pamokslai

Apaštalas Paulius laiške Romiečiams paaiškina ką reiškia Krikštas. Kartą pradėtas, jis tęsiasi visą gyvenimą, ir jis reiškia ne ką kitą, kaip kasdienę mirtį ir prisikėlimą su Kristumi. „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“

Krikštui yra būtinas vanduo. Šis vanduo yra tikras vanduo, tačiau sujungtas su Dievo žodžiu ir paliepimu jis tampa nepaprastu vandeniu. Tai Viešpaties žodžiu „paženklintas ir pašventintas vanduo, tai ne kas kita kaip Dievo vanduo“ (Did. Kat.), nes prie jo Kristus pridėjo paliepimą ir pažadą. Paliepimas – tai Mato evangelijos pabaigos žodžiai: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios,“ o pažadas – tai Markaus evangelijos žodžiai: „Kas tiki ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“

Šiuo „paženklintu ir pašventintu vandeniu“ Krikšte Dievas perduoda žmogui Kristaus kryžiaus nuopelną. Kaip liudija katekizmas, Krikštas teikia dvasinį atgimimą, apsaugą nuo šėtono ir mirties, dovanoja „nuodėmių atleidimą, Dievo malonę, visą Kristų ir Šventąją Dvasią su jos dovanomis.“ Martynas Liuteris pasakė: „Jei kur nors būtų gydytojas, mokantis padaryti taip, kad žmonės nemirtų arba net ir mirę netrukus vėl atgytų ir tada amžinai gyventų, tai pasaulis taip imtų snigti ir lyti pinigais, kad per turčius niekas negalėtų pas tą gydytoją patekti! O čia Krikštu kiekvienam veltui padedamas prie durų toks lobis ir vaistai, praryjantys mirtį ir išlaikantys gyvastį visiems žmonėms!“

Krikšto sakramento galia išlieka visą gyvenimą. Krikštas toliau teikia pagalbą mūsų dvasiniam gyvenimui. Katekizmas moko, kad „krikščioniškas gyvenimas yra ne kas kita, kaip kasdienis Krikštas, vieną kartą prasidėjęs ir nuolat besitęsiantis.“ Krikšte mes tapome krikščionimis, tačiau krikščionis turi ne tik nešti šį vardą, bet gyventi taip kaip moko Kristus. – Sakramento galios dėka nugalėti nuodėmę ir šventėti.

Mokydamas apie šią dvasinę Krikšto prasmę apaštalas Paulius nurodo į Kristaus mirtį ir prisikėlimą. „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje?... [Juk] kaip Kristus mirė ir priskėlė, taip ir mes per Krikštą turime pradėti gyventi krikščionišką gyvenimą.“ Ši dvasinė kova reiškia mūsų senojo „aš“ kasdieninį nukryžiavimą kartu su Kristumi, atsisakymas „vergauti nuodėmei“.

Krikšte mums buvo atleistos nuodėmės, tačiau nuodėmės pažeista žmogaus prigimtis, į nuodėmę palinkęs senasis „aš“, „senasis Adomas,“ išlieka. Kas gi tas „senasis žmogus?“ Katekizmas jį apibūdina taip: „Jis įgimtas mums nuo Adomo: piktas, priešiškas, pavydus, neskaistus, šykštus, tingus, pasipūtęs, net netikintis, apsėstas visų ydų ir iš prigimties neturintis savyje nieko gero“ (DK).

Apaštalas Paulius todėl mus ragina naudoti padovanotą Krikšto sakramento galią. Jis moko apie kasdienę mūsų nuodėmingojo „aš“ mirtį kartu su Kristumi ir kasdieninį priskėlimą su Kristumi, kad „kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“ Kaip kartą mes atgimėme iš naujo per vandenį ir Šventąją Dvasią, taip dabar kasdieną prisikelkime naujam gyvenimui. „[Kaip Kristus] numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena ­ gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.“

Krikščioniškas gyvenimas nevyksta savaime. Tam reikia Dievo pagalbos ir asmeninių pastangų. Krikščionis šiame pasaulyje išlieka apsuptas pagundų, raginimų nusidėti Dievo įsakymams, tik yra skirtumas gundymą patirti ir jam pasiduoti. „Mums einant į Kristaus karalystę, tų ydų kasdien turi mažėti, kad juo toliau, juo švelnesni, kantresni, romesni mes taptume, vis labiau nugalėtume gobšumą, neapykantą, pavydą ir pasipūtimą.“ Tai kasdieninis mūsų senojo aš nukryžiavimas su Kristumi, tai suaugimas su Kristaus mirties ir prisikėlimo paveikslu, nes „jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, tai būsime suaugę ir su prisikėlimo.“

Nesinaudojant Krikšto teikiama galia, „senasis, nuodėmingasis žmogus“ stiprėja ir ima vergauti nuodėmei. „Jei senajam žmogui atiduodamos vadelės, kad jis tik stiprėja, tai jau reiškia ne pasinaudoti Krikštu, bet veikti prieš Krikštą“ (DK). Didysis Katekizmas toliau moko, kad „gyvenantys ne Kristuje negali nieko kito, kaip tik kasdien darytis vis blogesni“. „Jei kas prieš metus buvo pasipūtęs ir gobšus, tai šiemet jis dar išdidesnis ir gobšesnis, taigi yda nuo jaunumės auga kartu su juo ir tarpsta. Mažas vaikas neturi ypatingų ydų, bet užaugęs pasidaro nedoras ir neskaistus; suaugęs į vyrą, jau turi tikrų ydų, juo toliau, juo daugiau.“

Tokiu būdu apaštalas kviečia mus kasdieną naudotis Krikšto teikiama galia ir jos dėka pradėti gyventi atnaujintą gyvenimą. Jis ragina mus kasdien labiau suaugti su Kristaus prisikėlimo paveikslu. „Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena ­ gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.“ Ši nuodėmingas prigimtis, senasis Adomas, tuomet per kasdienę atgailą ir atsivertimą kasdien menkės, kol galiausia sunyks, ir jos vietą užims naujas žmogus, kuris Dievo akyse gyvens teisų krikščionišką gyvenimą.

Nusidėjus nereikia antrą kartą krikštytis, nes Krikšto galia išlieka. Krikšto padovanotas teisumas ir šventumas atgaunamas per atgailą ir atsivertimą. Vienas ryškiausių Bažnyčios simbolių yra laivas. Jame kartu su Kristumi per gyvenimo audras mes plaukiame į išganymą. Į tą laivą Kristus mus priėmė per Krikštą. Kai padarome nuodėmę, kai kasdieninėje dvasinėje kovoje su kūnu, pasauliu ir šėtonu nusileidžiame „senajam Adomui“, išpažinkime nuodėmes ir pasiryžkime jų nekartoti, tuomet Kristus mus vėl padovanos Krikšte suteiktą teisumą. Martynas Liuteris sako: „Jei kas iškrenta, tai tesistengia vėl prie laivo priplaukti ir jo įsitverti, kol vėl įsigaus į laivą ir toliau plauks, kaip buvo pradėjęs“ (DK). Amen.