Pamokslai
Pamokslas
2015-07-19
Pamokslo tekstas: Apd.2, 41-42
Darius Petkūnas
Girdėtame Apaštalų darbų skaitinyje Lukas aprašo bažnyčios gyvenimą Jeruzalėje. „Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti. Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų.“ Toji bažnyčia augo ne tik skaičiumi, bet tikėjimu ir labdarybe. Iš Jeruzalės ji išplito po visą pasaulį ir kur tik ji yra, ji ir šiandien atlieka tai, ką pradėjo Sekminių dieną.
„Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti“ sako Lukas, primindamas, kad į Bažnyčią žmogus ateina per Šventąjį Krikštą. Per šį sakramentą žmogus tampa krikščionimi, ir, kaip sako Lukas, yra priimamas į tą būrį, kuris „eina į išganymą.“
Evangelistas aprašo šventuosius veiksmus, kuriuos atliko pirmoji bažnyčia.
„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo“. Iš ko gi susidėjo apaštalų mokslas? Žinoma, jie skelbė ne save. Pirmieji krikščionys godžiai klausėsi apaštalų liudijimo apie Jėzų, o jie skelbė, kad Jėzus yra gyvas. „Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas tarp jūsų..., Dievas prikėlė..., nes buvo neįmanoma, kad jis būtų mirties nugalimas.“
Tada dar nebuvo Naujojo Testamento, nebuvo užrašytų evangelijų ir ženklų. Apaštalai skelbė Evangeliją, tai yra visa ką jie patys regėjo ir girdėjo. „Šį Jėzų Dievas prikėlė; to mes visi esame liudytojai... Jį Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi.“ Tad Dievo Žodžio skelbimas yra esminis bažnyčios požymis. Jeigu bažnyčioje skelbiamas ne Dievo žodis, o pasaulio išmintis, tuomet nesvarbu kaip „tas būrys“ save vadintų, jis nustoja būti bažnyčia.
Bažnyčia taip pat laikėsi „bendrystės,“ ką Naujasis Testamentas graikų kalboje vadina „koinonija.“ Apaštalų tikėjimo išpažinime mes sakome tikiu „šventųjų bendravimą,“ kuris vyksta bažnyčioje, mistiniame Kristaus kūne. Ji reiškia tikėjimo bendrystę, aktyvų bendravimą tarp tikinčiųjų bažnyčios gyvenime, ji reiškia dalinimąsi dovanomis, aukojimą labdarybei. Aukščiausia jos išraiška yra bendrystė prie altoriaus. „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužiame, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas, nes mes visi dalijamės viena duona.“
Išganymo keliu ėjęs Jeruzalės būrys tai pat tai laikėsi „duonos laužimo ir maldų.“ Iš girdėtųjų Pauliaus eilučių suprantame, kad žodžiais „duonos laužimas“ evangelistas Lukas nurodo į Altoriaus sakramentą. Sakramentas ir malda irgi yra bažnyčios požymiai. Lukas paaiškina, kad pirmieji krikščionys „kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje“. Jie meldėsi pagal šventovės liturgiją, kuri susidėjo iš skaitinių ir maldų. Tai mes šiandien vadiname žodžio liturgija, kurią mes atliekame iki Šventosios Vakarienės giesmės.
Tačiau krikščionių tarpe buvo švenčiamas Kristaus įsteigtas Altoriaus sakramentas, Eucharistija. Jo šventovėje nebuvo, todėl „bendrystę Kristaus kūne ir kraujuje“, pirmieji krikščionys švęsdavo savo namuose. Juk bažnyčios pastatų tuomet nebuvo! Jų namai tapo pirmosiomis bažnyčiomis. „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą.“ Šis duonos laužimas, Šventoji Vakarienė, buvo atliekamas ne šabo dieną, bet sekmadienį, tą dieną, kurią Kristus prisikėlė iš numirusių.
Tad kai palyginame dabartinę bažnyčios liturgiją ir pirmųjų krikščionių Jeruzalėje, mes matome, kad bažnyčia šiandien su padėka Dievui atlieka tai, ką apaštalams nurodė Kristus, mūsų Viešpats, ir ką jie nuo pat pirmų dienų atlikdavo tame 3 tūkstančių krikščionių būryje, pirmojoje bažnyčioje. Mes irgi laikomės „apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų.“
Aprašydamas krikščionių gyvenimą pirmosiose dienose Lukas toliau liudija: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo.“
Tai liudijimas apie dosnią labdarybę.
Pažvelkime į tuos pirmuosius krikščionis. Juk Sekminių dieną jie atvyko, kaip sako Lukas, „iš visų tautų po dangumi.“ Tą dieną Jėzus ant apaštalų išliejo Šventąją Dvasią ir po Petro pamokslo pasikrikštijo 3 tūkstančiai vyrų. Didelė dalis jų buvo ne Jeruzalės gyventojai, o atvykusieji į miestą žydai iš kitų tautų. Juk jie atvyko kelioms dienoms švęsti Sekmines ir neplanavo pasilikti ilgiau, bet dabar po krikšto šis būrys tapo Kristaus kūnu, bažnyčia. Krikščionys norėjo kiek įmanoma ilgiau būti drauge, o juk dalies jų turtas buvo toli nuo Jeruzalės – Graikijoje, Romoje, Egipte, Libijoje, Arabijoje ir kitur, ir pinigai neabejotinai turėjo baigtis. Be to jų tarpe buvo našlių, o tuomet nebuvo socialinių tarnybų kaip šiandien.
Todėl tarp pirmųjų krikščionių pasireiškė nepaprastai dosni labdarybė. Kaip Lukas sako: „Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo.“ Tai ne komunizmas. To jie nepraktikavo, nes komunizmas reiškia asmeninio turto panaikinimą ir uždraudimą. Pirmieji krikščionys nepanaikino asmeninės nuosavybės. Tai buvo ypatinga artimo meilės apraiška. Prie aukotojų prisijungė ir Barnabas, žmogus į Jeruzalę atvykęs iš Kipro salos. Jeruzalėje jis turėjo žemės sklypą. Lukas liudija, kad bažnyčios išlaikymui jis „pardavė dirvą..., atnešė pinigus ir padėjo prie apaštalų kojų.“ Barnabas vėliau keliaus su Pauliumi ir jie dviese skelbs evangeliją ir krikštys, ir po jų apsilankymo daugelyje Romos imperijos vietų bus įsteigtos bažnyčios. Ir šiandien yra pasišventusių krikščionių, kurie labai dosniai aukoja Dievo garbei ir artimo labui.
„O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą,“ – baigia mūsų skaitinį evangelistas. Žinoma, ne visi Jeruzaliečiai tapo krikščionimis, tačiau Lukas sako, kad didžioji dauguma žavėjosi jų „džiugia ir tauria širdimi“ ir priduria - jie „buvo visos liaudies mylimi.“ Tas būrys kasdieną didėjo. Lukas liudija, kad po labai trumpo laiko jis išaugo jau iki 5 tūkstančių vyrų, neskaitant moterų ir vaikų. Bažnyčia Jeruzalėje augo, bet ne dėl apaštalų nuopelno, nes jie tik žmonės. „Ko žiūrite įbedę akis į mus, lyg kad mes savo pačių jėga ar pamaldumu būtume [tai] padarę?“ - klausia apaštalas Petras. Apaštalas Povilas apie jo įsteigtas Bažnyčios parapijas pasakys: „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas Dievas.“ Vienam Dievui garbė. Amen.