Pamokslai

Pamokslas

2015-10-11

Pamokslo tekstas: Ef.4, 22-32

Darius Petkūnas


Laiške efeziečiams apaštalas Paulius kalba apie šventėjimo kelią. „Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.“ „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas“, - rašo jis ir pirmame laiške Tesalonikiečiams.

 

Savo laiškuose Bažnyčiai Paulius nuolatos pabrėždavo šventėjimo kelią. Kristus jį paskyrė būti tautų apaštalu, pašauktu nešti evangeliją pagonims. „Jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms...,“ ištarė jis. Todėl Paulius misijų keliones nukreipė į pagonių kraštus, ten skelbė Kristų ir steigė parapijas. Pagonių kraštuose Paulius susidūrė su dideliu amoralumu, svetimavimo, gašlumo, apsirijimo, ištvirkavimo nuodėmėmis. „Juk ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti,“ – rašė jis Efeziečiams. Jis ragino krikščionis nesusilieti su šiuo pasaulio, nepriimti jo taisyklių, bet šventėti ir keisti tą pagonišką pasaulį. Laiške krikščionims Romoje jis rašė: „Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą. Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią ­ kas gera, tinkama ir tobula.“

 

Pauliaus žodžiai ypač aktualūs šiandieniniam pasauliui. Jame šiandien įteisinamos nuodėmės, kurios buvo paplitusios aname pagoniškame graikų - romėnų pasaulyje. Krikščioniškoji moralė, kurios laikėsi Bažnyčia pagonių tarpe, ir kuri Bažnyčiai nugalėjus tapo visuotine, šiandien vėl patiria iššūkius. Todėl Dievo žodis apie šventėjimą, kurį Pauliaus skelbė Romos, Efezo, Koloso krikščionims, yra tiesioginis liudijimas šiandienai.

 

Šventėjimo kelią apaštalas Paulius sieja su mūsų Šventuoju Krikštu, kuriame Kristus mus atgimdė per vandenį ir Šventąją Dvasią. „Mes, kurie numirėme nuodėmei, kaip dar gyvensime joje?“- klausia apaštalas, ir priduria: „Argi nežinote, kas mes, kurie buvome pakrikštyti į Jėzų Kristų, buvome pakrikštyti į jo mirtį.“ Krikšte mums buvo atleistos nuodėmės, Sakramente „mūsų senasis aš buvo nukryžiuotas kartu su Kristumi, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas“. Kaip Kristus buvo prikeltas iš mirusiųjų Tėvo šlovinga galia“, taip ir mes Krikšte buvome prikelti, kad „gyventume naują gyvenimą.“ Paulius reziumuoja Krikšto ir šventėjimo ryšį: „Kad jis [Kristus] numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena ­ gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.“

 

Šis šventėjimo kelias turi vykti kasdieną. Į klausimą: „Ką reiškia toks krikštijimas vandeniu?“ katekizmas atsako: „Tai reiškia, kad senasis Adomas (žmogus) kasdiene atgaila ir atsivertimu mumyse turi būti paskandintas ir mirti su visomis nuodėmėmis ir kasdien turi prisikelti ir atgimti naujas žmogus, kuris teisus ir šventas Dievo akyse gyventų amžinai.“ Krikščionys turi neleisti nuodėmei viešpatauti jų kūnams ir protams, bet kasdieną aukoti save „kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“.

 

Ir šiandieninį laišką Paulius pradeda paraginimu. „Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.“ Šis atsinaujinimas proto dvasioje įmanomas tik kai išpažįstame nuodėmes ir pasitikime Kristumi, kuris mums užtarnavo jų atleidimą.

 

Atsinaujinęs proto dvasioje žmogus turi kalbėti tiesą. „Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai.“ Paulius primena, kad „ mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui ­ vieni kitų nariai“, tarp kurių turi viešpatauti ne melas, o tiesa.

 

„Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui.“ Pyktis yra natūrali emocija, kurią patiria visi žmonės, tačiau jis turi būti valdomas. Apaštalas primena, kad paskui nevaldomą pyktį iš paskos slenka nuodėmė, todėl ir pataria: „Rūstaudami nenusidėkite!“ Jis primena, kad nevaldomas pyktis atveria Šėtonui galimybę mus pagriauti, todėl pyktyje jo gundymai yra ypač stiprūs ir pavojingi. „Nepalikite vietos velniui... Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“

 

„Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam.“ Vogimas ir šventėjimas – nesuderinami dalykai. Tą, kuris savindavosi kito turtą, Paulius ragina imtis triūso, kad krikščionyje atsiskleistų vogimui priešingas nusistatymas– aukojimas Dievo garbei ir artimo labui.

 

Paraginęs laikytis septinto Dievo įsakymo, Paulius primena ir aštuntą, kuris kalba apie žalą, kurią galime padaryti kalbomis. „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams.“

 

„Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai.“ Šventąja Dvasia mes buvome paženklinti Šventame Krikšte. Iš jos mes gavome daug dvasinių dovanų, kurių didžiausia – išganingas tikėjimas į Jėzų Kristų. Ji, kuri mus „per Evangeliją pašaukė, savo dovanomis apšvietė“ yra šventa, ir ji nori girdėti gerus žodžius, „kas ugdo ir duoda malonę klausytojams.“

 

„Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis,“ apaštalas reziumuoja visą netinkamą elgesį artimo atžvilgiu, išvardindamas paeiliui „visokias piktenybes.“ Senąjį mūsų aš turi nugalėti „naujas žmogus, sutvertas pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“, darantis Šventąją Dvasią džiuginančius darbus. „Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.“

 

Tai tik keli patarimai šventėjimo kelyje. Skaitydami Pauliaus laiškus krikščionims, kurie patys dar neseniai buvo pagonys, mes rasime daugiau šventėjimo patarimų. Be to, į Efezo krikščionis Paulius net kreipiasi jau kaip į šventuosius, laišką pradėdamas žodžiais: „Malonė jums, šventiesiems kurie yra Efeze, nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.“ Vadindamas juos šventaisiais ir po to mokydamas apie šventėjimą, jis paaiškina, kad šventi Dievo akyse mes esame tik dėka Jėzaus Kristaus, kuris savo šventuoju krauju nuplovė mūsų nuodėmes ir per Krikšto bei Altoriaus sakramentus padovanoja mums savo šventumą. Savo pačių akyse, tuo tarpu, mes esame nusidėjėliai, kuriems reikalinga Dievo malonė. Todėl einantys šventėjimo keliu krikščionys patys savęs šventais niekada nelaikys, bet verčiau kartu su apaštalu Pauliumi ištars: „Tai tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.“

 

Ragindamas siekti šventėjimo Paulius krikščionims primena, kad visiško šventumo žmogus savo paties jėgomis nepasieks. Jį padovanos Dievas kartu su amžinuoju gyvenimu, nes „nuodėmės alga yra mirtis, bet Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.“ Amen.