Pamokslai

Reformacijos šventės metu mes paminime tą dieną, kuomet 1517 m., Visų Šventųjų išvakarėse, tai yra spalio 31 d., Martynas Liuteris prie Vitenbergo Pilies bažnyčios durų prikalė 95 tezes. Jomis jis pakvietė reformuoti Bažnyčią, tai yra atsisakyti visų dalykų, kurie nustelbia Evangelijos šviesą, o toji skelbia, kad mes esame išganomi ne per kokius nors mūsų pačių nuopelnus, bet tik iš Dievo malonės per tikėjimą į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Viduramžiuose ši Evangelijos šviesa buvo nustelbta. Kristaus kryžiaus nuopelnas buvo paslėptas po įvairiais bažnyčios raštais – indulgencijomis, paskelbtomis įvairiomis progomis, kurias įsigiję žmogus galėdavo palengvinti nuodėmės apsunkintą sąžinę, ar sutrumpinti mirusių artimųjų bausmės laiką skaistykloje. Kadangi jos buvo pardavinėjamos, su jomis tapo susieta įvairiausių piktnaudžiavimų. Neretai jas įsigiję žmonės manydavo, kad indulgencijomis jie patys tapo išvaduoti iš nuodėmės vergovės.

Vitenbergas garsėjo savo relikvijų kolekcija, kurių iš viso buvo 5005. Jos buvo atveriamos miniai Visų Šventųjų dieną, todėl lapkričio 1-ąją į miestą suplūsdavo žmonių minios, tikėdamos per relikvijas gauti trūkstamos Dievo malonės. Su žmonių miniomis į miestą atvykdavo ir indulgencijų pardavinėtojai. Protestuodamas prieš tokius piktnaudžiavimus Vitenbergo kunigas vienuolis Martynas Liuteris prie Pilies bažnyčios prikalė 95 tezes. Jose jis atmetė tuos, kurie mokė, kad žmonės „gali būti ramūs dėl savo išsigelbėjimo per indulgencijų raštus.“ Su šiuo įvykiu prasidėjo Vakarų Bažnyčios reformacija, kuri apvalė Bažnyčią nuo to, kas prieštarauja Kristaus Evangelijai. Buvo sugrąžintos pamaldos gimtąja kalba, sakramentas abiem pavidalais. Reformacija davė giesmę, kurią per pamaldas gieda visa bažnyčia ir daugelį kitų krikščionišką gyvenimą ugdančių dalykų.

Liuteroniškoji reformacija per kelis dešimtmečius išplito Vokietijoje, Skandinavijoje, o taip pat Latvijoje ir Estijoje. Lietuvoje ir Lenkijoje liuteroniškoji reformacija buvo uždrausta, todėl čia įsikūrė tik kelios dešimtys liuteroniškų parapijų. Tačiau Reformacija įsitvirtino Mažojoje Lietuvoje, dar vadinamoje Prūsų Lietuvoje, kuri apėmė Klaipėdos kraštą ir teritoriją už Nemuno, beveik iki Karaliaučiaus. Mažosios Lietuvos Bažnyčia tautai davė žymiąsias asmenybes – Martyną Mažvydą, Joną Bretkūną, Kristijoną Donelaitį ir kt. Iš jų mes gavome pirmąją lietuvišką knygą, pirmąjį Biblijos vertimą į lietuvių kalbą, pirmąjį giesmyną, pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, o Donelaitis įnešė milžinišką indėlį į kultūrą parašydamas pirmąjį grožinės literatūros kūrinį lietuvių kalba. Šiuos darbus jie nuveikė ne savo, bet Dievo garbei, kad jo žodis platintųsi tarp lietuvių tautos Mažojoje Lietuvoje, jos toji irgi būtų nušviesta Evangelijos šviesos.

Šiandieninėje Evangelijoje Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ Žydai nesuprato jo žodžių apie išlaisvinimą. Dar keistesnis buvo jų atsakymas: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?“ Atrodo, jie užmiršo apie jų nelaisvę ir vergovę Egipte ir Babilone, ir kad kiekviename jų mieste knibždėjo Romos kareivių, pasiruošusių bet kada numalšinti bet kokį pasipriešinimą Romos Imperatoriui.

Nelaisvė, apie kurią kalbėjo Jėzus yra ne toji, kurią įvardijo žydai, bet nuodėmė. Jėzus kalbėjo apie dvasinę žmogaus nelaisvę – sielos paralyžių dėl nuodėmės. Dar daugiau, Jėzus šią žmogaus nelaisvę pavadina “vergove.” „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.”

Žydai neneigė nuodėmės vergovės. Siekdami iš jos išsivaduoti, jie iš Mozės įstatymo išvedė 613 taisyklių, kurių dalis mažai ką bendro turėjo su šventumu. Tarp jų buvo draudimas vyrams skustis barzdas, nešioti drabužius iš vilnos ar linų, ir kitos. Jas vykdantieji jie tikėjo, kad savo pačių darbais taps šventi. Kristaus laikais tas taisykles kruopščiai vykdė fariziejai, kurie dėl savo tariamo “šventumo” puldavo į išdidumo nuodėmę. Atėję į šventovę jie nematydavo reikalo išpažinti nuodėmes, bet dėkodavo Dievui, kad nėra tokie kaip kiti žmonės.

Šiandieninis žmogus bando kitokiais būdais save apgauti. Nutolęs nuo Dievo, retai besilaikantis bažnyčioje, jis užmiršta 10 Dievo įsakymų ir pats susikuria savo šventumo parametrus. Kaip tas fariziejus jis sau sako: “Aš nesu plėšikas, sukčius, svetimautojas” – nedarau jokių nuodėmių.

Tačiau užtenka pažvelgti į pirmąjį Dievo įsakymą, kad pamatytume, jog kiekvienas darome nuodėmę. Pirmuoju įsakymu Dievas kalba: “Aš esu Viešpats, Tavo Dievas, neturėk kitų dievų šalia manęs. Ką tai reiškia? Mes turime visų labiausiai bijotis Dievo, jį mylėti ir Juo pasitikėti.” Šis įsakymas yra sielos veidrodis. Jis klausia, ar tu visuomet labiausiai už viską pasitiki Dievu, jo bijai ir jį myli? Todėl, Kristaus žodžiais, žmogus iš tiesų yra nuodėmės vergas.

Kristus sako: „Jei laikysitės mano mokslo.., jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ Kas yra toji tiesa? Ji yra Jėzus Kristus ir jo žodis. Vergas pats savęs neišsilaisvina. Jam padovanojama laisvė arba jam reikalingas išvaduotojas. Jėzus sako: “Jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi.”

Jėzus yra mūsų Atpirkėjas ir Išvaduotojas. “Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę,” – rašo apaštalas Paulius Galatiečiams. Tam, kad išvaduoti tave ir mane iš nuodėmės vergijos Dievo Sūnus priėmė kūną ir tapo žmogumi. Būdamas šventas Krikšte Jordano upėje jis susivienodino su nusidėjėliais ir ant kryžiaus į save priėmė visą žmogaus nuodėmę, mirtį, ir pasmerkimą. Ant kryžiaus jis mus išvadavo iš nuodėmių savo brangiu, nekaltu ir šventu krauju. “Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus,” – sako apaštalas Paulius Kolosiečiams. Todėl “kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?”

Savo mirtimi Kristus išvadavo kiekvieną žmogų. Šį išvadavimą jis perduoda kiekvienam tikinčiajam per Krikštą, Absoliuciją ir Altoriaus Sakramentą. “Vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams,” – sako Viešpats. Per Krikštą “tu jau nebe vergas, bet įsūnis, o jeigu įsūnis, tai Dievo valia esi ir paveldėtojas,” liudija apaštalas Paulius. “Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!” Dievo turtų paveldėtojais mes esame ne dėka savo pačių nuopelnų ar taisyklių, bet dėka Jėzaus Kristaus, kuris “mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio.” Tai ir yra Reformacijos iš naujo atskleista Evangelija. Mes esame “išteisinami [ne savo pačių nuopelnais, bet] dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka.”

Nors atpirkti ir pakrikštyti, mes žinome, kad ir toliau nusidedame prieš Dievą. Mumyse išlieka senojo žmogaus prigimtis, per kurią šėtonas ragina toliau daryti nuodėmę. Žmogus turi per kasdienę atgailą stengtis po Krikšto nugalėti tą senąjį Adomą. Kaip Kristus “numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena ­ gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje,” sako apaštalas Paulius laiške Romiečiams. Juos ir mus jis ragina eiti šventėjimo keliu, sakydamas: “Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui..., taip dabar atiduokite savo narius tarnauti teisumui, kad taptumėte šventi.” “Tokia gi Dievo valia ­ - jūsų šventėjimas.”

Nepaisant įvaikinimo per Jėzų Kristų ir šventėjimo pastangų, dėl nuodėmės pažeistos prigimties savo pačių akyse išliekame nusidėjėliai ir mes nelaikome savęs šventais, nes tik “kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės.” Kitaip tariat, mes esame šventi ir nusidėjėliai tuo pačiu metu. Savo akyse mes išliekame nusidėjėliai, tačiau per Išpažintį ir Kristaus Kraują, kurį gauname Altoriaus Sakramente, mes vėl ir vėl esame nuplaudami nuo nuodėmių ir Dievo akyse tampame šventi. Už šią malonės dovaną mums belieka kartu su apaštalu Pauliumi ištarti: “Dėkui Dievui ­ per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!” Amen.