Pamokslai

Šio sekmadienio evangelija skelbia apie laiko pabaigą ir paskutiniojo teismo dieną. Ji liudija tai, ką mes Nikėjiškame tikėjimo išpažinime ištariame apie Jėzų Kristų: „Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius.“ Mes laukiame jo atėjimo, nes jis pats pažadėjo laiko pabaigoje ateiti regimu būdu ir jo palaimintuosius pakviesti į jiems paruoštą karalystę.

Toje dienoje Kristus aplankys žemę „visoje savo garbėje.“ Kalėdų naktyje jis aplankė žemę nusižeminęs. „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones“. Dar daugiau, kad atpirkti žmogų nuo nuodėmių „jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Tačiau nugalėjęs mirtį jis atgavo savo išaukštintą būseną, kurioje jis nužengė į pragarą, trečią dieną prisikėlė iš numirusių, įžengė į dangų ir kurioje "jis ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.“ Tą dieną „jis atsisės savo garbės soste [ir] jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės.“

Kristus, Dievo karalystės Viešpats, tą dieną atskirs žmones "kaip piemuo atskiria avis nuo ožių". „Avis jis pastatys dešinėje, ožius kairėje.“ Karalius viešai paskelbs savo nuosprendį. Mirties valandą kiekvienam neviešai yra paskelbiamas nuosprendis. Tas, kuris gyveno ir mirė su Kristumi, tą valandą tampa palaimintuoju. Baigęs gyvenimo kovą jis išvys Dievo išgelbėjimą, tai ką „paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“, nes kas šiame gyvenime „jį tiki, tas nebus pasmerktas.“

Karalius pirma ištars nuosprendį esantiems dešinėje. „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas ­ mane aprengėte, ligonis ­ mane aplankėte, kalinys ­ atėjote pas mane.“

Jėzus atpažins savuosius. Jų kaktos ir krūtinės buvo paženklintos kryžiaus ženklu šventame Krikšte. Jame jis atleido jiems nuodėmes ir pažadėjo amžinąjį gyvenimą, sakydamas, „kas tiki ir yra pakrikštytas, bus išgelbėtas.“

Jis atpažins savuosius ir iš tikėjimo darbų, kuriuos jie darė artimo labui. Jėzus išvardijo šešis darbus, kuriuos jie padarė tikėjimo broliui. Šie darbai nėra didvyriški. Jie nepriskiriami prie tų didžių darbų, kuriais teismo dieną kai kurie bandys save pateisinti, sakydami: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!“ Jėzus kalba apie paprastus gailestingumo darbus artimui, net mažiausiajam jo broliui. Tarp jų jis paminėjo ir aplankymą kalėjime, primindamas Bažnyčią aplankysiančius persekiojimus, kurių metu daug krikščionių kantės kalėjimo kančias.

Dešinėje esantys darė šiuos darbus, nes net mažiausiame brolyje regėjo Kristų. Jie savo darbų nesureikšmino, bet juos atlikę tardavo: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti“. Daryti šiuos darbus juos skatino ne nuopelnų siekis, o tikėjimas į Šventąją Trejybę, todėl kai teisėjas primins jų tikėjimą ir iš jo išplaukiančius darbus, tie nustebę klaus: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?“

Šiose eilutėse tikintieji pavadinami teisiaisiais. Tokiais jie tapo ne dėka gerų darbų, nes ir kilniausi mūsų darbai yra pažeisti nuodėmės. Jie tapo teisiais dėka Kristaus, kuris kentėjo už mūsų nuodėmes ir numirė su jomis ant kryžiaus. „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ Dievas „esąs teisus ir išteisinantis tą, kuris tiki Jėzų.“ Teisieji nesigyrė savo darbais, nes jie tapo jie išteisinti ne darbais, o dėka tikėjimo į Jėzų ir jo atliktą atpirkimo darbą. Dėka Jėzaus jie bus pakviesti į karalystę, kuri jo žmonėms paruošta nuo pasaulio sukūrimo. Tos karalystės jie neužsidirbo. Ji yra suteikiama paveldėjimo keliu, nes Kristus jiems tarė: „Paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ Apaštalai irgi pabrėžia per Krikštą gautą paveldėjimą. „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!“ – sušunka taria apaštalas Jonas. „O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai.“ – jam priduria apaštalas Paulius. „Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.“

Tada teisėjas ištars nuosprendį esantiems kairėje. „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ Prakeiktieji, tai tie, kurie mirė surakinti nuodėmėse. Jie gyveno netikėjimo gyvenimą. Jie bus pasmerkti, nes atmetė Kristaus užtarnautą išganymą. Jie neatgailautų, „net jei kas nors iš mirusiųjų pas juos ateitų“. Visos mūsų nuodėmės gali būti atleistos, nes Kristus jas nuplovė savo krauju, tačiau jie atmetė Dievo malonę ir atleidimą, ir liko surakinti netikėjime ir nuodėmėse. Dėl jų netikėjimo jie neregėjo artimame žmoguje Kristaus ir nedarė tų darbų, apie kuriuos Viešpats jiems priminė. Dar šiame gyvenime jie patys nuteisė save pasmerkimui, nes „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus.“

Toji pasmerkimo vieta buvo prirengta ne žmogui, o "velniui ir jo angelams" už jų atpuolimą nuo Dievo. Toji vieta vadinama pragaru. Netikintis turtuolis ją pavadina "amžinų kančių vieta", o Kristus šioje evangelijoje - "amžinuoju nubaudimu". Ten nėra Dievo, jo meilės, jo malonės - ten viešpatauja šėtonas ir jo angelai su savo klastomis ir apgaulėmis.

Mus Dievas myli ne todėl, kad kažką darome ar nepadarome. Mus Dievas myli dėka to darbo, kurį vardan mūsų atliko mūsų Gelbėtojas ir Išganytojas Jėzus Kristus. Ant kryžiaus jis pilnai užmokėjo už mūsų nuodėmes, jas atpirkdamas savo krauju ir mirtimi. Jo prisikėlimas iš numirusių liudija, kad dangiškas Tėvas užtvirtino jo Sūnaus darbą, kurį gavę Krikšto keliu mes tapome palaiminti.

Todėl laukime Viešpaties dienos „žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“. Išpažinkime ne savo teisumo darbus, o savo nuodėmes ir priimkime Kristaus kūną ir kraują jų atleidimui. Ir mylėkime vieni kitus „nuoširdžia meile“, kurioje, kaip ragina apaštalas Paulius, "tenebūna veidmainystės", „kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“. Amen.