Pamokslai
Pamokslas
2015-11-22
Pamokslo tekstas: Apr.21, 1-7
Darius Petkūnas
Šis sekmadienis yra vadinamas Amžinybės sekmadieniu. Juo mes užbaigiame liturginius metus ir įžengiame į naujuosius. Jau po savaitės prasidės Adventas, kuriame mes dar kartą apmąstysime būsimą Kristaus atėjimą laiko pabaigoje, jo apsilankymą Sakramente ir jo šventą užgimimą Kalėdų naktį.
Apreiškimo knyga šiandien mums primena amžinybę – tą dieną, kuomet šis žemiškasis laikas bus pakeistas amžinuoju. Apaštalas Jonas simboline ir vaizdine kalba perteikia savo regėjimą – tą būsimą šlovę, kurią paveldės Kristaus atpirktieji. „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko.“
Šiais žodžiais Evangelistas perteikia būsimą kūrinijos tobulybę. Dangus ir žemė, kuriuos mes matome šiandien, yra nuostabūs ir didingi, tačiau dabartinė kūrinija yra pažeista nuodėmės ir mirties. Dėl nuodėmės pažeisto pasaulio, dėl mūsų asmeninių nuodėmių, dėl ligų ir kitokių išbandymų, čia mus lanko liūdesys, aimanos ir sielvartas, neretai čia rieda ašaros iš akių. Evangelistas liudija, kad išauš toji diena, kada „visa tai bus praėję.“
Šios dienos su ilgesiu laukia Bažnyčia. „Aš esu tikras, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta,“ - rašo apaštalas Paulius pirmiesiems krikščionims Romoje. Todėl „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai". Apaštalas skelbia, kad kūriniją laukia tos dienos, kad jis "bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę.“ Šią dieną Dievas skelbia ir per pranašą Izaiją, tardamas: „Štai jau kuriu naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis. Džiaukitės ir linksminkitės amžinai tuo, ką aš kuriu! Štai aš kuriu Jeruzalę kaip ‘Džiaugsmą’, o jos žmones kaip ‘Linksmybę’.“
Ši diena išauš po Kristaus antrojo atėjimo ir paskutiniojo teismo, nes Dievo žodis praneša ir mes išpažįstame, kad Jėzus vėl ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius.
Todėl prieš būsimą kūrinijos ir Dievo vaikų šlovę Evangelistas Jonas aprašo Dievo teismo dieną: „Aš pamačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos. Ir pamačiau numirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą. Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus.“Apie ši teismą ir apokaliptinį žemės nuvalymą ugnimi praneša ir apaštalas Petras. „Viešpaties diena ateis kaip vagis; ją dangūs su ūžesiu praeis, o elementai nuo karščio suskis ir žemė bei jose esamieji dariniai sudegs.“ Todėl apaštalas kreipiasi į Dievo žmones: „Jei visa tai turi taip suirti, kaip tad jūs turėtumėte pasižymėti šventu elgesiu ir pamaldumu, laukdami ir pagreitindami atėjimą Dievo dienos..!“
Tikėjimo gyvenimą gyvenančiam krikščioniui teismo diena yra ne ateityje, o praeityje. Jis turi Jėzų Kristų, kuris jam yra ne Teisėjas, bet Atpirkėjas ir Išganytojas. Vardan jo Jėzus priėmė kūną ir gimė per Mergelę Mariją, kad išgelbėtų jį nuo amžinosios pražūties. Mirdamas Didįjį Penktadienį ant kryžiaus Jėzus į save prisiėmė bausmę už visas mūsų nuodėmes ir kaltes – praeities nuodėmes, dabarties nuodėmes ir būsimąsias. Dėl Jėzaus kryžiaus mirties mes nepatirsime Dievo teismo, nė amžino pasmerkimo, nes „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų... Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.“ Todėl Kristus mus guodžia: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.“ Vietoje teismo, paskutiniąją dieną Jėzus mums ištars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“
Aprašęs apokaliptinius įvykius ir būsimą teismo dieną, kuri laukia netikinčio pasaulio, evangelistas toliau liudija tą šlovingą dieną, kurią išvys Dievo vaikai - tie, kurių kaktos ir krūtinės buvo paženklintos kryžiaus ženklu Krikšte, ir kurie priėmė jo kūną ir kraują Sakramente nuodėmių atleidimui ir tikėjimo sustiprinimui.
„Ir aš išvydau šventąjį miestą naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui.“
Naujoji Jeruzalė – tai Kristaus nuotaka. Ji yra kovas nugalėjusi Bažnyčia danguje. Tai yra toji „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų.“ Jie stovėjo priešais Kristaus sostą „apsisiautę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: ‚Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!‘“ Bažnyčios Tėvas Augustinas įkvėptas šių apreiškimo žodžių parašė svarbiausią savo gyvenimo veikalą - „Dievo miestas,“ kurį baigia dangiškosios Jeruzalės nužengimu į naują dangų ir naują žemę, ir amžinuoju visų tikinčiųjų džiaugsmu.“
Todėl „pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas,“ - liudija apaštalas Petras. Laiko pabaigoje dangus žemė bus atnaujinti, atstatytas pirminis Dievo kūrinijos tobulumas, kurio, apaštalas Pauliaus žodžiais, ilgisi „ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius; ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo.“ Šiame naujame danguje ir naujoje žemėje mes būsime ne visai kitos, neatpažįstamos asmenybės, bet tie patys, savo pačių perkeistais kūnais, ir pažinsime vienas kitą vardais. „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja“ – sako apaštalas Paulius pabrėždamas, kad šis atnaujinimas per Dievo Žodį ir Sakramentus mumyse vyksta jau dabar. Bet tą dieną mes būsime galutinai perkeisti; tuomet mumyse bus atstatytas pirmykštis tobulumas, kuriame Dievas sukūrė žmogų Rojuje.
Tuo tarpu „mes esame išgelbėti viltimi,“ – liudija apaštalas Paulius, primindamas „kad viltis mūsų neapgauna“. „Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu.“ „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį.“ Tai teikia mūsų sieloms ramybę ir sielos atgaivą; dėl šios vilties „mes esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį.“ „Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti... Mes juk žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje.“ Tą dieną Dievo padangtė bus „tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.” Amen.