Pamokslai

Advento laikotarpyje mes apmąstome Kristaus atėjimą. Tai laukimo laikotarpis, kuriam Bažnyčia liturginiame kalendoriuje skiria keturias savaites. Jis baigiasi džiaugsmingą Kūčių vakarą ir Kalėdų dieną, kuomet visa krikščionija džiaugiasi svarbiausiu žmonijos istorijos įvykiu - Išganytojo Jėzaus Kristaus gimimu. Todėl įžengusi į pirmąjį Advento sekmadienį Bažnyčia apmąstė Kristaus pirmąjį atėjimą ir jo iškilmingą įžengimą į Jeruzalę, kurio kulminacija buvo Kristaus nukryžiavimas Golgotos kalne, „kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“

Tad mano ir tavo, ir visų žmonių atpirkimas, jau įvyko pirmojo Kristaus atėjimo metu. Šis išganymas tapo mūsų asmeniniu išganymu Šventame Krikšte. Jį Jėzus mums asmeniškai perdavė per vandenį sujungtą su Dievo žodžiu ir pažadu. Krikšte mes buvo atgimdyti per vandenį ir Šventąją Dvasią, jame mūsų kaktos ir krūtinės tapo paženklintos kryžiaus ženklu ir mes tapome krikščionimis. Šis išganymas pasiliks mūsų per visą mūsų gyvenimą iki pat mirties valandos, jei mes tikime į Jėzų Kristų ir pasiliekame jo sekėjais. Jis kiekvieną kartą užtvirtinamas, kartu su asmeniniu mūsų nuodėmių atleidimu, kai Altoriaus Sakramente mes priimame Kristaus kūną ir kraują.

Tačiau pasilieka dar vienas eschatologinis įvykis mūsų gyvenime – tai mūsų kūno, o kartu ir visos kūrinijos atpirkimas. Tai įvyks laiko pabaigoje ir antrojo Kristaus atėjimo metu. Tos dienos su ilgesiu laukia kiekvienas krikščionis. Šį laukimą ypač giliais žodžiais apibūdina apaštalas Paulius Romiečiams: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius, ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo.“ „Juk reikia, kad šis gendantis apsivilktų negendamybe, šis marus apsivilktų nemarybe... tuomet išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“

Šią būsimą kūno atpirkimo dieną mes išpažįstame Nikėjiškame tikėjimo išpažinime, sakydami: „Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius.“ Tą dieną Dievas galutinai įvykdys kūrinijos ir mūsų atpirkimą, ir mes „visuomet pasiliksime su Viešpačiu.“

Ką pranašai, mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir apaštalai liudija apie šią būsimą dieną?

Jie skelbia, kad ši diena ateis netikėtai. „Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“ „It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus.“ Jos neįmanoma apskaičiuoti jokiais matematiniais skaičiavimais ar loginiais išmąstymais, nes Jėzus sako: „tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“. Istorijoje ne kartą buvo bandymų nustatyti pasaulio pabaigos dieną. Žmonės su didele baime laukė pirmo tūkstantmečio pabaigos. Kiti, bandydami iššifruoti Biblijos skaičius, nustatė, kad Jėzus turėjo ateiti 1844 metais. Jehovos liudytojai buvo paskaičiavę, kad pasaulio pabaiga turėjo ateiti 1914 m. Visi jie klydo. Jėzus sako, kad net jei kas jums tvirtins, kad jis jau atėjo, net jei sakys: „‘Štai jis čia! Štai ten!’ ­ neikite ir nebėkite paskui juos! Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus.“

Jėzus, pranašai ir apaštalai liudija, kad žmonės tai dienai bus nepasiruošę. Apaštalas Paulius rašo: „Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį. Kai žmonės kalbės: ,Gyvename ramiai ir saugiai‘, juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tartum gimdymo skausmai nėščią moterį.“ Jėzus šią dieną sulygina su Nojaus dienomis. „Kaip yra buvę Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis. Žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą.“ Jėzus priduria, kad tomis dienomis krikščioniškoji moralė bus visiškai sugriauta, todėl neveltui jis pateikia dviejų senovės miestų – Sodomos ir Gomoros sunaikinimą. Šie miestai garsėjo Dievo įsakymų pažeidimais ir dideliu amorališkumu. Jie tapo Dievo bausmės už seksualinį amoralumą simboliu. Kalbėdamas apie aną dieną Jėzus dar kartą primena Sodomą. „Tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino. Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus.“

Jėzus kalba apie tos dienos ženklus. „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės alps iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos.“ Šie ženklai mus gundo bandyti nuspėti jo atėjimo dieną, tačiau visuomet prisiminkime, kad net pats Dievas atsisakė mums ją pranešti. Visi šie spėjimai, įskaitant ir mūsų gyvenimo astrologines prognozes, nuves ne kur kitur, o tik į apgaulę, nuodėmę ir pražūtį.

Šių ženklų buvo ir bus visose kartose. Ir mūsų karta bando rasti ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, ir šiandien žemėje tautos blaškosi, ir ateityje žmones gąsdins baisus audringos jūros šniokštimas. Sekuliarus žmogus gąsdina globaliniu atšilimu, vos ne šventraščio žodžiais sakydamas, kad „žmonės alps iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį.“ Šie ženklai mums tik simbolizuoja būsimą Kristaus atėjimo ir pasaulio teismo dieną. Kaip išvydę vaivorykštę ir jos grožį, mes prisiminame Dievo malonės sandorą su žmogumi ir šloviname Kūrėją, taip ir šie apokaliptiniai ženklai nurodo į pasaulio ir mūsų pačių laikinumą.

Apreiškimo knygoje Kristus sako: „Štai, aš ateinu veikiai.“ Iš tikrųjų jo atėjimo diena mums nėra tolima. Apaštalas Paulius sako: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“, nurodydamas į mūsų mirties ir prikėlimo valandą. Mums asmeniškai toji diena gali būti šiandien ar rytoj, o gal už kelių ar kelių dešimčių metų, kada mūsų kūnas užmigs mirtyje, o siela nueis į Abraomo prieglobstį iki tos akimirkos, kada „trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti.“ Tada „kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis.“ Vienas teologas mirtį sulygino su miegu. Vakare užmerkiame akis, o rytą pabundame, net nepajusdami, kiek valandų prabėgo. Tai bus ir nuo mūsų mirties iki mūsų kūno atpirkimo dienos. Tik akimirka!

Visas mūsų gyvenimas turi būti adventas. „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko.“ Luko evangelijoje Jėzus toliau plėtoja šią mintį, sakydamas: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai, kad pajėgtumėte... atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje.“

Mes laukiame Viešpaties šiandien Bažnyčioje. Čia jis mus lanko savo gyvuoju ir veiksmingu Žodžiu, o neužilgo jis ateis pas mus savo kūnu ir krauju Sakramente. Savo Sužadėtinę - Bažnyčią jis regimai aplankys laiko pabaigoje ir parves ją į Tėvo namus ir ten paruoštą vestuvių puotos džiaugsmą. Šio išganymo mes nenusipelnėme - jį dar pirmojo atėjimo metu mums užtarnavo Jėzus, todėl šiandien mums belieka tik su viltimi ištarti paskutinės Biblijos eilutės žodžius: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ Amen.