Pamokslai

Mylimi Kristuje, šiandien mes švenčiame mūsų Viešpaties ir Išganytojo gimimo šventę. Palikę pasaulio rūpesčius atėjome į bažnyčią pasimelsti ir apmąstyti tos šventos nakties įvykius, kurioje Dievas gimė žmogumi. Atėjome čia Viešpaties akivaizdon, kad mintimis nusikelti Betliejų ir pažinti „Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.“

Apie Mesijo gimimą pranašavo Senojo Testamento pranašai, todėl žmonės jau senovėje laukė išganytojo. Raštai skelbė, kad Mesijas kils iš Dovydo namų ir giminės, dėl ko jis bus vadinamas Dovydo Sūnumi. „Tikėkite manimi,“ – taria Viešpats per pranašą Jeremiją – „ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą... Jis bus vadinamas šitokiu vardu: ‘Viešpats ­ mūsų teisumas.’“ Pranašystės skelbia, kad Jėzus gims Betliejuje, vadinamame Dovydo mieste. Jam gimus Erodas pasišaukė vyriausius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas [taip] yra parašęs.“ Raštai skelbia ir apie šio kūdikio kilmę. Pranašas Michėjas nurodo į dievišką amžiną kūdikio prigimtį, sakydamas: „Jo kilmė siekia tolimą senovę, seniai praėjusius laikus.“ Šio kūdikio dievišką prigimtį apreiškia pranašas Izaijas, paaiškindamas vardo Emanuelis prasmę. „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ‚Dievas su mumis‘.“

Pagaliau išmušo toji valanda, kai Dievo Sūnus, antrasis Šventosios Trejybės asmuo, priėmė kūną. „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų,“ – liudija apaštalas Paulius. Šiai laiko pilnatvei suėjus angelas aplankė Mariją ir pranešė: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.“ Angelas praneša, kad Dievo Sūnus joje priims kūną per Šventąją Dvasią, todėl jis bus „didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.“ „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.“

Marija buvo mergelė iš Nazareto, todėl, logiškai samprotaujant, Jėzus turėjo gimti Nazarete. Tuo tarpu pranašai skelbė, kad Mesijas gims Judėjos Betliejuje. „Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą...“

Šiuo atveju Dievas tiesiogiai įsiterpė į žmonijos istoriją ir tai jis padarė per patį Augustą - tuometinį Romos Imperatorių, kuris nieko nežinojo nei apie pranašystę, nei apie gimstantį Mesiją. Dėl to evangelistas Lukas Kalėdų istoriją pradeda pasakojimu apie Augusto potvarkį dėl imperijos gyventojų surašymo. „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus... Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia.“

Taigi, toks buvo Jėzaus Kristaus gimimas. Jiems esant Betliejuje, Marijai „prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.“

Kalėdų naktį lydėjo džiaugsmas. Šį džiaugsmą žemėje patyrė ne tik Šventoji Šeima, bet ir Betliejaus laukų piemenėliai. „Štai, aš skelbiu jums gerąją Naujieną“ – ištarė juos aplankęs angelas. "Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“ Dar didesnį džiaugsmą patyrė dangus, kuriame nuskambėjo angelų giesmė: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“

Su džiaugsmingu mūsų Išganytojo gimimu sveikinu šiandien jus, nes, angelo žodžiai, "Dievo Sūnus gimė visai tautai,“ yra skirti ir jums. Jums „Dovydo mieste... gimė Išganytojas.“

Tas kūdikis Betliejaus prakartėlėje, kurio gimimą mes iškilmingai minime, yra Dievas ir žmogus. Nuo šiol norint išvysti Dievą nebereikia žmogui kelti akių į dangų, bet užtenka pažvelgti žemyn, į Betliejaus prakartėlę, „kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.“ Šiame veide „visiems žmonėms pasirodė Išganingoji Dievo malonė..., kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje.“

Evangelija praneša Dievo Sūnaus gimimo tikslą. Tai liudija vardas Jėzus, o išvertus iš hebrajų kalbos „Jėšua“ reiškia „Jahvė išgelbsti.“ Šią vardo prasmę angelas atskleidė Juozapui, kuris buvo sumanęs Mariją tylomis atleisti: „Nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“

Iš tiesų, Dievo Sūnus priėmė kūną, kad mus išgelbėti iš nuodėmių, mirties, šėtono valdžios ir amžino pasmerkimo. Šį išganymo darbą Jėzus atliko „savo šventu įsikūnijimu, savo šventu gimimu, savo krikštu, pasninku ir gundymais, savo agonija ir kruvinu prakaitu, savo kryžiumi ir kančia, savo mirtimi ir palaidojimu, savo šventuoju prisikėlimu ir dangun žengimu, ir Šventosios Dvasios gaivintojos atsiuntimu“ (Litanija). Šį išganymo darbą glaustai paaiškina ir katekizmas: „Jėzus Kristus - tikras Dievas ir tikras žmogus, yra mano Viešpats, kuris mane prapuolusį ir pasmerktą žmogų atpirko iš visų nuodėmių, išvadavo iš mirties ir šėtono galybės savo šventu ir brangiu krauju bei savo nekalta kančia ir mirtimi, kad aš jam tikrai tekčiau ir jo valdomas gyvenčiau jo karalystėje amžinai.“

Todėl Kalėdų dieną mes dėkojame Dievo Sūnui ne tik už jo paslaptingą įsikūnijimą, net tik už jo gimimą Betliejuje, bet ypač už jo šventą pasiaukojimą! Jei ne jo pasiaukojimas Didįjį Penktadienį, mes būtume be paguodos po nuodėmių našta, be jėgų kovoje su šėtono klastomis, be vilties ties karstu ir kapo duobe, be ramybės didžiojo teismo ir amžinybės akivaizdoje!“ „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų,“ – sako apaštalas Paulius. „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.“

Vienas kitam mes parodome meilę apkabinimu ir pabučiavimu, tuo tarpu Dievas savo meilę parodė mums ne tik jo Sūnaus siuntimu, bet dar labiau – jo mirtimi ant kryžiaus. Evangelistas Jonas visą mūsų išganymo gerąją žinią sutraukia į vieną sakinį, sakydamas: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Už šią meilę mes turime jam dėkoti, jį garbinti, jo klausyti, ir jam tarnauti.

Aplankydami šeimą gimus kūdikiui mes visuomet atsinešame dovanų. Dievui mes nieko negalime padovanoti, nes patys viską iš jo gauname. Jėzaus Kristaus gimtadienio šventė teprimena nuolatos mums didžiausią dovaną iš dangaus – Dievo Sūnų, tą „skaisčiąją roželę iš Jėsės giminės“ ir jo paties teikiamas išganymo dovanas – žodį ir sakramentus, kad „žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ Amen.