Pamokslai

Gavėnia – rimties ir susikaupimo metas, kuriuo tikintysis su Kristumi keliauja į Jeruzalę. Mūsų apmąstymams skirtos Evangelijos liudija apie būsimą Kristaus kryžiaus kelią, jo nukryžiavimą bei mirtį Didįjį penktadienį. Šiame laikotarpyje turime išlaikyti rimtį, susilaikyti nuo besaikių pasilinksminimų ir malonumų, bet dažniau apmąstyti Kristaus kančią, vardan ko Kristus kentėjo. Įsteigdamas Altoriaus sakramentą jis pranešė, kad savo kūną ant kryžiaus jis atidavė už mus ir savo kraują jis praliejo mūsų nuodėmių atleidimui, kad mums, tikintiesiems, būtų atverti dangaus vartai į jo karalystę. Šiame laikotarpyje mes turime atnešti savo auką Dievui, o „tikra auka Dievui ­ susigraudinusi, [atgailaujanti] dvasia; tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, susigraudinusios ir atgailaujančios.“

Kristaus kančios tema atsispindi ir šiandieninės evangelijos palyginime apie klastingus ūkininkus. Tas Sūnus, kurį vynuogyno savininkas pasiųs atsiimti derliaus dalies, yra pats Jėzus, kuris tuo metu jau buvo Jeruzalėje. Jis praneša, kad tie ūkininkai „nusitemps sūnų už vynuogyno ir ten nužudys. Išsipildys tai, ką Dievas pranešė per pranašą Izaiją: „Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo praliejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas!“ Palyginimu Kristus praneša, kad Dievas atiduos vynuogyną kitiems. Dievas ant to atmesto kertinio akmens pastatys naują šventovę – Kristaus Bažnyčią žemėje, kuri esame ir mes, kai sekmadienį susirenkame kartu prie Dievo žodžio ir Sakramento.

Palyginimas skirtas tiek minioms, kurios pasitiko Jėzų įžengiantį į Jeruzalę, tiek tautos religiniams vadams. Lukas liudija, jog pastarieji „suprato, kad šis palyginimas buvo jiems taikomas“. „Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai buvo benorį dar tą pačią valandą jį suimti, bet pabijojo žmonių.“ Tad ką gi tokio pasakė Jėzus, kas jiems taip nepatiko?

Kiekvienas izraelitas žinojo, kad vynuogynas yra Izraelio namai. Per pranašą Izaiją Dievas pasakė: „Galybių Viešpaties vynuogynas ­ Izraelio namai, o daigai, kuriais jis gėrėjosi, ­ vyrai iš Judo.“ Vynuogynas – paties Dievo nuosavybė ir jį jis išnuomojo ūkininkų priežiūrai. Tie ūkininkai, tai religiniai vadai – fariziejai, sadukiejai, ir rašto aiškintojai – buvo atsakingi už žmonių dvasingumą ir pamaldumą. Deja, kaip liudija Izaijas, vynuogynas vietoje vynuogių „priaugino rūgštuogių.“

Jėzus trumpai priminė, kaip Dievas stengėsi grąžinti tautą į tikro tikėjimo kelią, kai toji nutolo nuo gyvojo Dievo ir svetimavo su kitais Dievais. Dievas siuntė pranašus, kurie palyginime yra tarnai. Juos klastingi ūkininkai „sumušdavo, pajuokdavo, nuvarydavo šalin,“ arba „sužeisdavo, ir net užmušdavo.“ Kodėl Dievas iš karto jų nenubaudė? Todėl, kad Dievas gailestingas yra nusidėjėliui, „Viešpats yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės“, - liudija psalmistas. „Viešpats ... kantriai elgiasi su jumis,“ – rašo apaštalas Petras, „nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.“ Galiausia vynuogyno savininkas nusprendė pasiųsti savo „mylimąjį Sūnų.“

Ir štai Dievo Sūnus jau atvyko į vynuogyną. Pats dangiškasis Tėvas paliudijo, kad Jėzus, ne kas kitas, yra „mylimasis sūnus“. „[Jis] - mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“, ištarė Tėvas Jėzaus Krikšto metu. Jis - „mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ – paliepė vynuogyno Savininkas Kristaus atsimainymo metu.

O kaip „mylimąjį Sūnų“ sutiko religiniai vadai? Lygiai taip, kaip pranašus sutikdavo tie piktieji ūkininkai. Evangelistai Markus ir Lukas rašo, kad dar maždaug dieną prieš, kai Jėzus išvalė nuo prekiautojų šventyklą, „aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį pražudyti.“

Jėzus praneša, kad vynuogyno savininko sūnus bus „netemptas už vynuogyno ir nužudytas.“ Tai įvyks Didįjį Penktadienį už Jeruzalės sienų esančiame Golgotos kalne. Jėzus puikiai tai žino, nes Raštai liudija, kad Dievo Siųstas Sūnus bus atmestas ir turės daug iškentėti. Bet ar tai supranta apaštalai, kuriems bus perduotas vynuogynas? Todėl žvelgdamas į žmones ir apaštalus Jėzus paklausė: „O ką reiškia šitas Rašto posakis: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu?“ Jėzus kol kas nepateikė atsakymo. Tai apaštalai sužinos Velykų rytą, kai jiems taps aišku, jog tas atmestasis kertinis akmuo yra mirtį nugalėjęs mūsų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus Kristus.

Jėzus yra kertinis akmuo, ant kurio bus pastatyta Krikščionių Bažnyčia. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu,“ – ištars pirmosios Velykų dienos vakare apaštalus aplankęs Jėzus. Žengdamas dangun jis galutinai jiems perduos vynuogyno priežiūrą, paliepdamas nešti gerąją Evangelijos žinią visiems. „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“

Efeziečiams, kurie kažkada buvo graikų deivę Artemidę garbinę pagonys, apaštalas Paulius parašys: „Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje. Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo.“ Paulius pats atnešė jiems sutaikinimo su Dievo Evangelijos žinią ir jie nesigailėdami paliko Artemidės šventyklą, nepaisant to, kad toji jau kelis šimtus metų buvo vadinama vienu septynių pasaulio stebuklų. Efeziečiai priėmė Jėzų Kristų ir per Krikštą tapo Dievo vaikais. „Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai,“ – tęsia jis. Jūs esate „pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje.“

O izraelitai atmetė Kristų. „Jie užkliuvo už suklupimo akmens,“ – liudija apaštalas Paulius romiečiams, - „kaip parašyta: Štai padedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas juo tiki, neliks sugėdintas.“ Šis akmuo – kertinis, ir statytojai tegu jo neatmeta, nes mūsų Viešpats sako: „Kas tiktai kris ant šito akmens, suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins.“ Broliai,“ – tęsia apaštalas Paulius, - „mano širdies troškimas ir mano malda Dievui yra [ir] už juos ­ jų išgelbėjimui“ ir cituoja pranašo Izaijo žodžius: „Ištisą dieną aš laikiau ištiesęs savo rankas į neklusnią ir prieštaraujančią tautą.“

Ir mes esame tie gyvieji akmenys, dedami ant kertinio akmens, tokiu būdu augdami į Kristaus Bažnyčią žemėje. Mes esame statomi ant tvirto pamato – uolos, o kas Jėzų tiki - neliks sugėdintas. Kristaus Bažnyčia turi visapusiškai skirtis nuo pasaulio. „Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad ... pažinę jūsų gerus darbus, [jie] imtų šlovinti Dievą,“ – ragina apaštalas Petras. „Taigi, atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtumėte išganymui,“ - ragina toliau apaštalas. „Jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad ... atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų.“ „Ženkite prie jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus.“ Amen.