Pamokslai

Įpusėjus Velykų laikotarpiui mes po truputį imame žvelgti į Kristaus Dangun Žengimo ir Sekminių slėpinį. Tikėjimas į Jėzų Kristų skelbia, kad jis ne tik trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių, kaip Šventame Rašte išpranašauta, bet įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje. Įžengęs į dangų, Jėzus Bažnyčiai siuntė Šventąją Dvasią, kuri, kaip skelbia tikėjimo Išpažinimas, yra Viešpats ir Gaivintoja, kurią, mes, krikščionys, kurią kartu su Tėvu ir su Sūnumi garbiname ir šloviname.

Evangelijoje užrašytus žodžius Jėzus ištarė Didįjį Ketvirtadienį. Jėzus jau buvo su mokiniais kartu daugiau nei tris metus, jis gaivino jų širdis dangiškąja evangelija, parodė kelią, vedantį į tiesą ir gyvenimą. Jis yra tas kelias, kuriuo žengiant jiems bus atvertas kelias į dangaus džiaugsmą. Visa tai jis apreiškė. Dabar laukė svarbiausias jo gimimo žmogumi tikslas – mirtis už nusidėjėlius ir prisikėlimas.

Jėzus evangelijos žodžiais reziumuoja ką yra pasakęs. Jis pripažįsta, kad jis dar daug galėtų kalbėti, bet mokiniai to negali pakelti. Jis jau daug kalbėjo apie jo pašlovinimą ant kryžiaus, tačiau mokiniai to nesuprato, o Petras, kuris jo žodžius priėmė tiesiogiai, pasivedęs į šalį jam sakė, kad to jokiu būdu neturėtų nutikti. Jis kalbėjo apie prisikėlimą iš numirusių, tačiau Velykų rytą išgirdę moterų žinią apie Jėzaus prisikėlimą jie jomis netikėjo.

Jėzus apaštalams, tai yra Bažnyčiai, pražadėjo atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią, kuri juos įves į visą tiesą. „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę.“ Jėzus tuo nurodo į Sekminių įvykius, kada ant apaštalų nužengė Dvasia ir pažinę tiesą jie garsiai pradėjo skelbti Jėzų ir jo atliktą darbą žmogaus išganymui. Įkvėpti Šventosios Dvasios apaštalai darė tai, ką įprastai daro Šventoji Dvasia. Jie jį šlovino, nes Jėzus sako: „[Šventoji Dvasia] pašlovins mane.“ „Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti.“

Šventoji Dvasia yra ne kokias nors abstrakti būtis – ji yra asmuo. Ji kalbės ne pati iš savęs, bet ji skelbs tai, ką Jėzus atlikęs. Šventoji Dvasia negali kalbėti pati iš savęs, nes ji yra vienas Šventosios Trejybės asmenų. Ji kalba Dievo Tėvo ir Sūnaus vardu, harmoningai skelbia, ką Šventoji Trejybė atliko mūsų labui. Iš savęs kalba tik piktoji dvasia, šėtonas, kurį Jėzus vadina „melo tėvu,“ nes apgaule jis sugundė pirmuosius tėvus. „Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas.“ Tuo tarpu Šventoji Dvasia įveda į visą tiesą, nes, kaip liudija Jėzus, ji ims iš to, kas jo ir dangiškojo Tėvo, ir jums tai paskelbs.

Šventoji Dvasia yra gyva esybė. Į ją mes galime kreiptis maldoje, kaip ir į Tėvą ir Sūnų. Ji turi asmeniui būdingas savybes. Ją galima pradžiuginti, ją taip pat galima nuliūdinti, todėl apaštalas Paulius sako: „Neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai.“ O ji, apaštalo žodžiais, liūdinama „visokiais šiurkštumais, piktumais, rūstybėmis, riksmais“ ir panašiais dalykais. Šventąją Dvasią, kaip ir Tėvą bei Sūnų, žmogus gali įžeisti, prieš ją gali piktžodžiauti. Jėzus sako: „kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas. Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime.“ Piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią yra jos darbo neigimas, neigimas, kad Šventas Raštas yra Dievo Žodis. Toks piktžodžiavimas atima iš žmogaus tikėjimą ir veda jį į amžiną pasmerkimą.

Šventoji Dvasia mus pašaukia. Ji mus pašaukia per Kristaus evangeliją ir pasodina mūsų širdyse tikėjimą. Ji mus užtaria. „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti,“ - sako apaštalas Paulius, - „todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais.“ Ji mus kalba kai mes girdime ir skaitome Dievo žodį, ji mus veda per gyvenimą į „tiesos pilnatvę.“ Ji mus tikru tikėjimu pašventina. Kur ji yra, ten yra ir dvasios vaisiai, tokie kaip „meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“ Apaštalas mus vadina žmonėmis, kurie turime „Dvasios pirmuosius vaisius.“ Ji ant mūsų nužengė Šventame Krikšte. Sakramente mes tapome Šventosios Dvasios „paženklinti atpirkimo dienai.“

„Dar daugel jums turėčiau kalbėti,“ – sako Jėzus, - „bet dabar jūs negalite pakelti.“ Prieš jų akis buvo pats didžiausias slėpinys – jo mirtis ir prisikėlimas, kurį pergyvenę jie „įeis į visą tiesą.“ Jiems Jėzus pažadėjo atsiųsti Tiesos Dvasią, kuri juos ves į tiesos pilnatvę.

Tačiau pirma jų laukė trys dienos, kurias Jėzus sulygina su „valanda.“ „Prabėgs valandėlė ­ ir manęs neregėsite, ir dar valandėlė ­ ir vėl mane pamatysite.“

Trijų dienų Jėzaus atsiskyrimas nuo apaštalų bus trumpas, lyg valanda, tačiau jie per šį laikotarpį patirs du visiškai priešingus pergyvenimus. Pirmiausia apaštalai puls į neviltį, išvydę išdavystę ir jo mirtį ant kryžiaus. Viešpats mirs siaubingoje kančioje ir Jėzus sako: “jūs verksite ir vaitosite.” Šiais žodžiais Jėzus parodo, koks skausmas pervers jų širdis. Tačiau skausmas nesitęs amžinai, o tik tris dienas, ir staiga “jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.”

Jėzus šį laikotarpį sulygina su valandėle. Jis vaizdingai paaiškina šį trumpą laikotarpį, per kurį juos ištiks šie du visiškai priešingi pergyvenimai. “Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus.” Gimdymo metu moteriai laikas sustoja ir atrodo, kad skausmas niekada nesibaigs, bet kūdikiui gimus skausmą pakeičia neapsakomas džiaugsmas. “Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims.”

Šį neapsakomą džiaugsmą apaštalai patirs Velykų dienos vakare, kai juos vėl aplankys Jėzus. Pergyvenę Didžiojo Penktadienio ir Velykų slėpinius apaštalai galutinai pažins, kad Jėzus yra Dievo Sūnus ir žmogaus išgelbėtojas iš mirties ir pasmerkimo, todėl jokie žemiški išbandymai jų džiaugsmo nebeatims. Šį džiaugsmą jie dar kartą pergyvens Sekminių dieną, kada Jėzus ant jų atsiųs regimu būdu Šventąją Dvasią, kuri ant jų nusileis lyg ugnies liežuvių pavidalu. Jos įkvėptas apaštalas Petras ištars: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.”

Ir mes šios Evangelijos dėka iš naujo pergyvename Velykų slėpinį, kuris skelbia, kad vardan mūsų Dievo Sūnus mirė ir prisikėlė. Skirtingai nei apaštalai, mes nebepatiriame to liūdesio ir skausmo, bet kaip po kūdikio gimimo, vien tik džiaugsmą. Mes toliau su Kristumi žengiame Velykų laikotarpiu, kuriame minėsime jo šlovingą Dangun žengimą, kuomet jis sugrįš į rojų ir “atsisės Dievo Tėvo dešinėje.“ Šiame laike mūsų laukia dar viena džiaugsminga akimirka - Sekminių dieną, kurioje Kristus pakrikštys apaštalus “Šventaja Dvasia ir ugnimi,” kuomet jų skelbiama geroji žinia apie Dievo Sūnaus darbą aplankys visas tautas. “Jis yra miręs už visus,” – liudija apaštalas Paulius, - “kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas,” kad “kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.” Amen.