Pamokslai

Pagrindinė šios dienos Evangelijos tema yra malda. Kristus joje mus moko mus melsti dangiškąjį Tėvą jo vardu. „Iš tiesų sakau jums: jei tik prašysite Tėvą mano vardu, jis duos tai jums.“

Ką reiškia šie žodžiai? Kristus jais praneša, kad mes galime jo vardu kreiptis į Dievą Tėvą, nes jis yra tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo. Jis yra mūsų vyriausiasis kunigas, kuris savo mirtimi ant kryžiaus atpirko mus iš visų mūsų nuodėmių. „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas,“ rašo apaštalas Paulius laiške Timotiejui, ­ „žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus.“ Laiške Efeziečiams jis rašo: „Jis ... [mus] sutaikino su Dievu. Atėjęs jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti, nes per jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje.“ Jis ragina mus melstis jo vardu, nes pats Dievo Sūnus už kiekvieną iš mūsų atidavė savo gyvybę ir prisikėlė, kad atvertų kelią pas Tėvą.

Žmogui kyla klausimas kaip reikia melstis. Ne vienas savęs klausia, ar tikrai, kai aš meldžiuosi Dievas girdi mano maldą, ar ją jis išklausys?

Žmogui, koks jis pradžioje buvo sukurtas, melstis nereikėjo. Pirmieji mūsų tėvai gyveno visiškoje harmonijoje su Sutvėrėju ir jie su juo bendravo, kaip mes bendraujame tarpusavyje. Nuodėmė sugriovė šį tobulą ryšį su Dievu. Ji atnešė mirtį. Po pirmosios nuodėmės kiekvienas žmogus gimsta šiame pasaulyje mirtingas. Nuodėmė yra mūsų prigimties dalis, dėl kurios kiekvienas esame Dievo priešai. Mes prieš jį maištaujame ne tik jo įsakymų peržengimu, bet labiausiai mūsų netikėjimu Dievu. „Bet dėkui Dievui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,“ – ištaria apaštalas. Nurodydamas į Kristaus mirtį už mūsų nuodėmes apaštalas sako: „Dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.“ Per Jėzų mes tapome Dievo vaikai ir paveldėtojai, bet ne „genetiškai,“ o per įvaikinimą Krikšte. Šiame sakramente Kristus mus atgimdė iš naujo ir atleido mūsų nuodėmes ir, tapę jo vaikais, į Dievą mes galime kreiptis žodžiu „Tėve.“

Ne tik mes, bet ir apaštalai kėlė klausimą, kaip reikia melstis. Evangelistas Lukas pasakoja kaip kartą Jėzui baigus maldą, vienas mokinys jo paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melsti.“ Jėzus jiems patarė. Pirmiausia, „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. Todėl melskitės taip: Tėve mūsų, kuris esi danguje...“ Jėzus juos išmokė melstis trumpą maldą, kuri yra mūsų maldos gyvenimo pagrindas. Joje mes į Dievą kreipiamės vardu „Tėve,“ nes Dievas yra Tėvas, kuris „duoda gera savo vaikams, kurie jį prašo.“ Tikras krikščionis bent rytą ir vakare sukalbės Tėve mūsų maldą – tobuliausią iš visų maldų. Prie jos mes dar turėtume pridėti Apaštalų tikėjimo išpažinimą, bei katekizme nurodytą ryto ir vakaro maldą. Nesimeldžiantis žmogus neturėtų savęs vadinti krikščioniu.

Apmąstomoje Evangelijoje Jėzus mus moko melsti Dievą Tėvą jo vardu. Iki tol apaštalai tiesiogiai savo prašymus išsakydavo Jėzui. Kristus ne kartą panaudojo savo dievišką galią, kad išpildytų jų teisingus prašymus. Bet atėjo valanda, kai Jėzus turėjo palikti šį pasaulį ir sugrįžti pas Tėvą. Atėjo valanda, kada savo mirtimi jis turėjo atpirkti žmogų iš amžino pasmerkimo, sutaikyti jį su Dievu. Tačiau Jėzus pažadėjo ir toliau išlaikyti tokį pat ryšį su Dievu, kokį apaštalai turėjo su Jėzumi žemėje.

Būdamas Tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo, Jėzus mus ragina kreiptis į dangiškąjį Tėvą jo vardu. „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ „Juk patsai Tėvas jus myli, nes jūs mane pamilote ir įtikėjote, jog aš esu iš Dievo atėjęs.“ Jis tarpininkauja mūsų maldoms, kaip meldžiamės jo vardu, nes „jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.“ Laiško Hebrajams autorius rašo: „Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.“

Jėzus pažadėjo tarpininkauti Dievo valią atitinkančioms mūsų maldoms. Apaštalas Jokūbas priduria: „Daug gali karšta teisiojo malda.“ O kas gi yra teisusis? Tas, kuris tikį į Jėzų Kristų. Dėka teisumo, kurį mes gauname iš Kristaus per tikėjimą ir sakramentą mes visišku pasitikėjimu galime artintis prie Dievo ir drąsiai jo prašyti visko, lygiai kaip mylimi vaikai prašo savo mylimą tėvą.

Mes meldžiamės Dievui Jėzaus vardu, nes Jėzus Kristus yra ne tik žmogus, bet ir Dievas, priėmęs kūną per mergelę Mariją. Mes kreipiamės į dangiškąjį Tėvą jo vardu, nes jis pats paliepė taip melstis, nes apaštalas Paulius Jėzaus vardą vadina kilniausiu iš visų vardų. „Jis, turėdamas Dievo pavidalą..., nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų.“ Šį vardą mes ištariame paskatinti Šventosios Dvasios. Juo mes dėkojame Dievui. Juo mums skelbiamas nuodėmių atleidimas. Šiuo vardu mes garbiname Dievą už visa, ką jis atliko mūsų išgelbėjimui, nes yra teisu ir verta, kad Dievas ir žmogus Jėzaus asmenyje būtų garbinamas ir šlovinamas, kad, kaip liudija apaštalas, „Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats!‘“ Amen.