Pamokslai

Kristaus palyginimas apie talentus yra palyginimas apie Dievo karalystės plitimą žemėje. Jėzus nori, kad ji plistų ir to jis mus ragina melstis „Tėve mūsų“ maldoje. Jis taip pat sako, kad ši karalystė „ateina nepastebimai“. „Niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Juk Dievo karalystė jau yra tarp jūsų,“ tai yra besimeldžiančių krikščionių. Katekizmas sako, kad ji pas mus ateina „kai dangaus Tėvas mums siunčia Šventąją Dvasią ir mes per jo malonę tikime jo šventuoju žodžiu ir pamaldžiai gyvename.“

Dievo karalystės plitimui Dievas siunčia savo malonės dovanas. Didžiausia dovana, kurią Dievas mums davė yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jis vienintelis mums užtarnavo išganymą. „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų.“ Šiais žodžiais apaštalas Paulius liudija, kad išganymą Jėzus užtarnavo ne keliems žmonėms, o visam pasauliui. Jėzus mirė ir prisikėlė net ir už tą neištikimą tarną, kuris Dievo dovanotą talentą užkasė žemėje. Jo bėda buvo tame, kad jis atmetė šią išganymo dovaną – Kristų. Jis atmetė jo malonės priemones – paniekino šventųjų bendrystę Dievo žodyje ir Kristaus kūno ir kraujo Sakramente.

Taigi, palyginimas apie talentus, apie jų „leidimą į apyvartą“ nereiškia, kad mes per juos užsidirbame savo išganymą. Išganymas mums jau užtarnautas. „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms..,“ sako apaštalas Paulius, kad mes „atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje“.

Kita vertus, Dievas kiekvieną iš mūsų apdovanoja konkrečiomis dovanomis – talentais, ir jis nori, kad mes juos „investuotume“ Dievo karalystės platinimui žemėje. Talentų, tai yra Dievo dovanų esama įvairių. „Turime įvairių dovanų, pagal tai kokia malonė mums suteikta,“ rašo apaštalas Paulius Romos Bažnyčiai. „Kas turi dovaną tarnauti ­ tetarnauja, kas mokyti ­ tegul moko, kas paraginti ­ tegul ragina; kas dovaną šelpti ­ tegul šelpia dosniai, kas vadovauti ­ tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams ­ tegul pagelbi kitiems su džiaugsmu.“

Talentais Kristus kiekvieną apdovanoja „pagal gabumus.“ Tai dar kartą įrodo, kad ne nuo talentų priklauso mūsų išgelbėjimas. Jei išganymas priklausytų nuo mūsų gebėjimų, o ne nuo Kristaus kryžiaus, tuomet dalis žmonių vien dėl gebėjimų trūkumo liktų neišgelbėti. Tačiau Dievas mus išgelbėjo „ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus.“

Dievas mus naudoja kaip įrankius jo karalystės plitimui žemėje ir jis nori, kad mes karalystės labui leistume dovanotus talentus į apyvartą. Jam mieli mūsų geri darbai. „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“, – raginama laiške Hebrajams. „Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti,“ liudija apaštalas efeziečiams.

Dievo malonės dovanų panaudojimas skiriasi nuo žemiško pinigų investavimo. Pinigų investavimas šiame pasaulyje savyje turi riziką, nes žmogus gali jų netekti. Investavimas negarantuoja pelno. Tačiau Dievo talentų investavimas neturi jokio pavojaus. Jo malonės turtai neišsemiami. Kuo labiau iš jo imi, tuo daugiau iš jo gauni. „Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį.“ Jono evangelijoje Jėzus sako: „O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“ Išganymo neįmanoma prarasti, kai juo mes dalijamės su kitais.

Tokio požiūrio laikėsi du pirmieji tarnai. Jie panaudojo Dievo duotus talentus ir Dievo malonė jiems atlygino dvigubai. „Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis,“ – tarė pirmasis. „Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du,“ – tarė antrasis. Kristus šiuos tarnus pavadino „ištikimaisiais“. „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ O tą tarną, kuris užkasė Dievo duotą talentą į žemę, Jėzus pavadino tinginiu.

Pažvelkime į trečiojo argumentus, kuriais jis bandė apginti tokį savo sprendimą. Save jis teisino taip: „Šeimininke, aš žinojau, kad tu ­ žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje.“

Šie žodžiai rodo, kad jis atmetė Kristų ir Dievo malonę. Dievą jis regėjo ne maloningą ir mylintį Dievą per Jėzų Kristų, bet griežtą ir baudžiantį. Jėzus mirė ant kryžiaus ir už jį, tačiau jis netikėjo Dievo malone. Jis atmetė tą žinią, atmetė Kristaus užtarnautą išganymą, jo žodį, Sakramentus ir gyveno netikėjimo gyvenimą. „Nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Va, imk, kas tavo,“ – tarė jis. Tai netikinčio kalba. Dievas teisingai jam atsilygino pagal jo netikėjimą.

Talentas Kristaus laikais buvo didžiulės vertės piniginis vienetas. Jo vertė buvo prilyginama 50 kilogramų aukso, o tai šiandien kainuotų beveik tris milijonus eurų. Šiuo vienetu Jėzus atskleidžia Dievo malonės turtus, kuriuos mums užtarnavo pats Kristus. Iš tikrųjų jo malonė yra neįkainuojama. „Ne nykstančiais turtais, auksu ar sidabru [jis už mus mokėjo]“, rašo apaštalas Petras, „bet savo brangiu krauju“. „Jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių,“ – liudija apaštalas Jonas.

Iš savo malonės Dievas mums duoda talentus, kurios mes turime naudoti jo karalystei. Net kai artimą pakviečiame į bažnyčią pasimelsti – atrodytų atlikdami tokį nedidelį darbą - mes neužkasame talento į žemę, bet leidžiame jį į apyvartą. Bet kuris geras darbas Dievo garbei parodo, kad yra gyvas mūsų tikėjimas, kad mumyse veikia Šventoji Dvasia. Jis parodo mūsų ištikimybę Viešpačiui.

Dievas džiaugiasi mūsų gerais darbais jo karalystės labui. Ši Dangiškojo Tėvo džiaugsmą Jėzus atskleidžia šeimininko žodžiuose, ištartuose dviems pirmiesiems tarnams. „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne..! Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ Amen.

tas.“ Amen.