Pamokslai

Pamokslas

2016-09-18

Pamokslo tekstas: Lk.16,1-16

Darius Petkūnas


Išklausius istoriją apie neteisųjį prievaizdą susidaro įspūdis, kad Jėzus pateisino tą „neteisingą“ ūkio administratorių. Tas „ponas pagyrė neteisųjį prievaizdą, kad jis taip gudriai padarė.“ Vis dėlto evangelijos pabaigoje Jėzus apaštalams ir mums paaiškina: „Jeigu jūs nepasirodėte ištikimi, prižiūrėdami neteisiąją mamoną, tai kas tikrąjį turtą jums patikės?“ Dievo Sūnus moko apie išmintingą žemiškų turtų panaudojimą, ragindamas nepririšti prie jų savo širdies, kad per juos krikščionis neprarastų dangiškųjų. Jis primena, kad neįmanoma vienu ir tuo pat metu tarnauti Dievui ir mamonai.

 

Pažymėtina, kad Jėzus šio pasaulio turtus vadina „mamona“ ir netgi griežčiau – „neteisiąją mamona.“ Pirmiausia, kas yra toji mamona?

 

Būtų neapdairu mamona vadinti žemiškas gėrybes. Savo prigimtimi jos yra geros ir būtinos mūsų gerbūviui šiame pasaulyje. Dievas yra ne tik mūsų Sutvėrėjas, bet ir mūsų Išlaikytojas. Jis mus globoja savo apvaizda ir parūpina visa, kas reikalinga kūno gyvybei išlaikyti. Be žemiškų gėrybių šiame pasaulyje išgyventi neįmanoma, todėl prie kasdieninės duonos priskiriama visa, kas reikalinga šiam gyvenimui, tarp jų - turtas ir pinigai. Tad turtas ir mūsų nuosavybė savo prigimtimi nėra blogis. Tai Dievo apvaizdos dovana.

 

Tačiau mūsų turtas gali tapti „neteisiąja mamona.“ Ji gali nukreipti mūsų žvilgsnius nuo Dievo ir suvedžioti, sudarydamas įspūdį, kad mūsų saugumas, mūsų gyvybė priklauso ne nuo Viešpaties, o nuo turtų gausumo. Kitaip tariant, turtas gali virsti mamona – netikru Dievu, į kurį mes sudedame savo viltis, šio gyvenimo garantijas. Tas stabas gali užimti tikrojo Dievo – mūsų Sutvėrėjo, Atpirkėjo ir Pašventintojo - vietą. Štai kodėl Jėzus suasmenina mamoną. Ji nustoja būti beasmeniu turtu, bet tampa tuo „ponu“, kuriam žmogus ima tarnauti. Jėzus įspėja krikščionis: „Nė vienas negali tarnauti dviem ponams. Negalite tarnauti Dievui ir mamonai.“

 

Kur yra tas apgaulingas lūžio taškas, ta sunkiai pastebima riba, kai mes, galbūt net nežinodami, pradedame tarnauti mamonai?

 

Šis lūžio taškas mūsų gyvenimuose yra godumas. Atidžiai stebėkime save, ar mus neužvaldė godumas, nes šis iracionalus jausmas mūsų žemiškas gėrybes paverčia Mamona, „ponu“, kuriam imame vergauti. Jėzus todėl įspėja: „Saugokitės bet kokio godumo.“ Godumas - vienas iš prigimtosios nuodėmės apsireiškimų, kuris „kyla iš mūsų širdies“ ir „suteršia žmogų.“ Dar daugiau, godumo užvaldytas žmogus stato į pavojų savo išganymą, nes vietoje Dievo jis, kaip izraelitai dykumoje, ima tarnauti „aukso veršiui.“

 

Bažnyčia godumą tradiciškai vadina viena iš mirtinų nuodėmių. Jis suparalyžiuoja žmogaus moralę, skatina užmerkti akis Dievo Įstatymui, ragina ieškoti lengvesnių būdų praturtėti, nei sąžiningu darbu. Godumo nuodėmė pasireiškia įvairiais būdais – vagystėmis, turto išviliojimu, įvairiomis apgaulėmis, apie kurias girdime kiekvieną dieną žiniasklaidoje. Ji palaužia visuomenės akyse gerbiamus žmones, kurie demonstratyviai daužo stiklinius korupcijos maketus, o patys, mūsų nuostabai, patenka į korupcijos skandalus. Fariziejams Jėzus sako: "Jūs esate tie, kurie dedatės teisūs žmonių akivaizdoje, bet Dievas pažįsta jūsų širdis.“ Mes tokius žmones iš karto pasmerkiame, ypač jei jie yra gerai žinomi visuomenėje, tačiau neužmirškime, kad savo prigimtimi nesame geresni už juos. Godumas, lyg klastingas šėtonas, yra gudriai pasislėpęs mūsų širdyse. „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo.“

 

Evangelijoje Jėzaus paminėtas prievaizdas, žmogiškai kalbant, nebuvo labai prastas žmogus. Jis nevogė, neiššvaistė turto kaip Sūnus palaidūnas. Jis tik neapdairiai administravo pono turtą, arba, parasčiau kalbant, suteikė daug blogų paskolų, dėl kurių pastatė to šeimininko turtą į pavojų. Apie tai išgirdęs šeimininkas pasikvietė ūkvedį ir pareikalavo ataskaitos.

 

Įtampa atsiranda, kai sužinome, kaip tas ūkvedys sprendė problemą. Tai klasikinis pavyzdys, rodantis, kad kur pasirodo pinigai, ten sumažėja sąžinė ir moralė. Ūkvedys neprisipažino, kad iš tiesų jis neatsakingai skolino šeimininko turtą, bet ieškojo būdų, kaip išsaugoti savo tarnybą. Savyje jis svarstė: „Kasti neįstengiu, elgetauti gėdžiuosi. Žinau, ką darysiu, kad jie, kai aš būsiu atleistas, priimtų mane į savo namus.“ Girdėjome, kaip jis suklastojo buhalteriją - sumažino skolas.

 

Jėzus neteisino to prievaizdo. Jis jį vadino tikruoju vardu – „neteisiuoju prievaizdu.“ Pastarasis labai skiriasi nuo to „ištikimo ir protingo prievaizdo,“ kurį Jėzus minėjo Luko evangelijos 12 perskyrime, kuriam, dėl ištikimybės mažuose dalykuose, šeimininkas pavedė administruoti visą turtą. Problema glūdi tame, kad šioje istorijoje ponas neatleido to „neteisaus prievaizdo“ iš darbo, bet jį pagyrė, nes jis taip „gudriai padarė.“ Kita vertus, Jėzus pripažino, kad toks „neteisus nuosavybės administravimas“ yra įprastas šiame pasaulyje, bet jis tuo pačiu metu pastebėjo, kad taip elgiasi šio pasaulio vaikai, o ne jo sekėjai. „Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save, negu šviesos vaikai.“

 

Kyla tik vienas klausimas: „Kur šioje istorijoje yra Dievas?“ Ar tas šeimininkas palyginimo prasme yra Dievas? Ar Dievas pagiria žmogų, kuris padarė nuodėmę, kaip kad tas ponas palankiai atsiliepė apie „neteisųjį prievaizdą,“ kuris, nors ir netiesiogine prasme, peržengė septintą Dievo įsakymą - „Nevok.“

 

Norėtųsi sakyti „ne“, Dievas negali būti tas šeimininkas. Dievas yra teisingas ir jis būtų teisingai nubaudęs šį „neteisųjį prievaizdą.“ Vis dėlto, neskubėkime su tokiomis išvadomis. Prieš tai Jėzus kalbėjo apie Sūnų palaidūną. Tas tėvas, kuris tą nusidėjėlį apkabino ir pabučiavo palyginime buvo Dievas. Vyresnysis jo brolis mąstė kaip mes: „Tiek metų aš tau tarnauju ir niekados neperžengiau tavo įsakymo... bet kada parėjo šis tavo sūnus, kuris prarijo nuosavybę su paleistuvėmis, tu paskerdei jam nupenėtą veršį.“ Atsakymas į šį klausimą slypi ne mūsų loginiuose samprotavimuose, o Dievo gailestingume. Dievas yra dosnus gailestingumu ir labiausiai jo gailestingumas mums pasireiškė per jo Sūnų. „Jis išgelbėjo ... ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo... per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų.“

 

„Darykite sau draugų neteisiosios mamonos pagalba.“ Krikščionis gyvena pasaulyje, kurį valdo Mamona. Žemiški turtai labai dažnai yra užvaldomi "neteisios mamonos", tačiau ne visuomet. Jeigu žmogus nesudievina savo turto, jeigu jis ant jo nestato savo gyvenimo saugumo, reiškia godumas nenugalėjo jo širdies. Jis nepradėjo tarnauti mamonai, o pasiliko ištikimas Dievui. Jis, pagaliau, supranta, kad nuogas atėjo į šį pasaulį, nuogas ir išeis - su savimi į amžinybę jis nepasiims tų užgyventų žemiškų gėrybių. Jis sutinka savo turtą naudoti, kaip sako Jėzus, išmintingai, vardan „amžinųjų padangčių,“ Dievo karalystės reikalams. „Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis.“ „Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.“ „Darykite sau draugų neteisiosios mamonos pagalba, kad jie, kai ji pasibaigs, priimtų jus į amžinąsias padangtes.“ Amen.